Kartais norisi susikrauti "čemodaną" ir išvažiuoti. Tik problema – kam aš ten reikalingas su savo lietuviškomis dainomis", – tokią nūdieną mato teatro ir kino aktorius, dainininkas, Nacionalinės premijos laureatas Kostas Smoriginas.

– Pastarosiomis dienomis daug koncertuojate, tik tie koncertai, sakyčiau, šiek tiek kitokie – gal, sakyčiau, rimtesni. Kažkas pasikeitė jūsų pasaulėžiūroje?

– Taip, koncertuoju gana daug. Pats dar negroju, bet groja labai geri muzikantai, Žmonės juk ateina klausytis dainų, o ne mano grojimo.

Tos mano dainos yra gana sunkios. Ir jaunystėje jos tokios buvo – tarp meilės ir mirties. Man patinka eilėraščiai, kuriuose telpa visas gyvenimas. Arba yra kelionė iš taško A į tašką B, ir kažkas atsitinka. Tai tarsi mažos scenos, toks, pavadinčiau, dainos teatras. Tad mano dainos yra tarsi pasakojimas ir išpažintys. Tokia tematika, dabar daugiau rimta. Tikriausiai baigėsi "balabaikų" metas, nors ir dabar kartais norisi padaryti malonumą žiūrovui ir linksmiau jam padainuoti. Bet jau taip kažkaip nebesigauna.

Vyginto Skaraičio / Fotobanko nuotr.

Žinote, gyvenimas tapo kažkoks nesveikai greitas, tad ir taip daug ko nebespėji, o tos tokios lengvos mintys anksčiau išgaruoja negu tai, kas tave visą laiką slegia. O slegia daug kas. Kai išeini į pensiją, tampi vis mažiau reikalingas. Nors aš dar negaliu skųstis – mane kviečia tai vieni, tai kiti, aš dar spektaklius bandau statyti. Bet esmė – daugiau susimąstymo, daugiau rimties. Kai daug energijos, sveikatos, tai ir juokauti norisi, o kai energijos ir sveikatos sumažėja arba atsitinka liūdnesni dalykai, tai pagalvoji: palauk, čia stresas. Net ir tas juokavimas yra stresas. Jau nekalbant apie Rimvydo Stankevičiaus "Makbetą", kurį aš labai mėgstu, bet kurį atlikti man labai daug kainuoja. Tik džiugina tai, kad jį klausydamas ir žiūrovas priverstas "dirbti". Dėl to kartais koncerte matau, kad kai kurie žiūrovai jaučiasi tarsi papuolę į Mėnulį, kai supranta, kad čia ne šiaip sau reikia klausyti, o praktiškai kartu su manimi dirbti. Didžiuojuosi tuo, ir praktiškai Nacionalinę premiją už tai esu gavęs – už nacionalinės poezijos pateikimą žiūrovams tokia forma, ir už "Makbetą".

– Nuo scenos esate sakęs, kad dabartinė karta nebežino Kosto Smorigino – aktoriaus. Kodėl taip manote?

– Dabar labai greitai viskas keičiasi. Kai man dabar sako, kad Sarah Bernhardt puikiai vaidino, o aš matau nuotraukas su tuo baisiu grimu, man visiškai nusispjauti, ką ji ten vaidino – Džiuljetą ar karalienę Gertrūdą. Tai visiškai neįdomu.

Mano draugai suranda kur nors "Kvadrato" arba "Makbeto" įrašus, žiūri ir leipsta iš malonumo arba sako komplimentus. O jaunimas – ar jie spėja, kai toks informacijos srautas? Nelabai. Tai kada dar domėtis kažkokiais buvusiais aktoriais, nors jie ir labai geri. Jaunimas gal žino ir pastebi tuos jaunesnius aktorius, kurie vaidina Oskaro Koršunovo teatre ar paskutiniuose Eimunto Nekrošiaus spektakliuose.

Tai, kas rodoma per televiziją, yra visiškas niekas. Tik negali to neigti, nes nedarant tų filmų, taip ir neišmokstama kurti nei teatro, nei filmų. Bet jeigu kažkas galvoja, kad sukūręs pigią komediją padaro kažkokią naudą Lietuvai, taip nėra. Ta visa produkcija absoliučiai neturi išliekamosios vertės. Tuos artistus iškart kaip nors pakrikštija, padaro "žvaigždėmis", o iš tikrųjų teatre daugelis iš jų nieko negali daryti. Teatras yra gramatika, teatras prasideda nuo kalbos ir baigiasi kalba. Tu gali sugalvoti įvairiausių formų, gali sugalvoti veiksmo, slėptis už daug ko, tačiau visa ko esmė yra kalba ir jausmas. Teatras yra jausminė kalba.

Tie atlyginimai yra ubagiški – ar artistui, ar mokytojui. O politikai dar chamiškai kalba apie emigrantų sugrąžinimą. Nejaugi jie nemato, kaip vargsta žmonės?

– Kokį vaidmenį teatras dabar vaidina jūsų gyvenime?

– Dabar aš gana atitolęs nuo teatro. Paskutinis mano vaidmuo buvo spektaklyje "Junas Gabrielis Borkmanas", kurį pastatė Gintaras Varnas Jaunimo teatre. Aš dar grįšiu jį suvaidinti – kartą ar kelis, kiek pavyks. Bet ten irgi didžiulis stresas, nors tema labai įdomi. Mane "veža" ir tas kartų skirtumas, ir tas žmogus, kuris žiūrėjo 100 metų į priekį. Tokie žmonės tampa prezidentais. Toks vaidmuo man įdomus. Turtingas žmogus, bankininkas, kuriam rūpėjo, kaip Norvegiją išvilkti iš to mirties taško, kad visi turtai dirbtų liaudžiai, žmonėms, Norvegijai. Taip dabar ir yra atsitikę – Norvegija klesti, ir nesvarbi jiems nei ta Europos Sąjunga, nei bendra valiuta. Jie viską turi savo. Va čia yra reali nepriklausomybė. Aš negaliu nesižavėti skandinavais, nors iš manęs daug kas juokiasi ir sako, kad ten mokesčiai milžiniški. Bet mokesčiai ir pas mus neatsilieka – tik uždarbiai kitokie.

Pavasarį "Domino" teatre tikriausiai statysiu įdomią prancūzų pjesę. Su "Domino" teatru buvau prie ištakų – jis gėdos nedaro, nors atsiranda garsiai klykiančių, kad čia, maždaug, užpildė visą Lietuvą lėkštais, komerciniais spektakliais. Tai užpildykite jūs. Bet kuris spektaklis, jeigu yra geras, yra ir komercinis. Čia yra gyvenimiška aksioma: jeigu pinigus renka, vadinasi, spektaklis įdomus žmonėms. Tačiau daugelis "rimtų teatralų" mano – jeigu mes kryžių nenešiosim ir nesimušim į krūtinę "mea culpa" arba nekalbėsime apie pokarį, tai yra nerimta, netgi ne menas. O komediją pastatyti ir suvaidinti taip, kad žiūrovui būtų juokinga ir "skanu", yra kelis kartus sunkiau, nei man verkti "Borkmane". Komedija yra aukščiausias išbandymas ir didžiausia mokykla artistui.

Kęstučio Vanago / Fotobanko nuotr.

– Jau ne kartą pakartojote – "tai yra stresas". Šitiek metų praleidęs scenoje vis dar patiriate stresą?

– Niekada nė vienas pasirodymas, koncertas man nepraeina taip, kad nesijaudinčiau ir nesiruoščiau. Kuo daugiau ruošiesi, tuo didesnę atsakomybę jauti. Na ir kas, kad aš 40 metų vaidinęs, kad pervažiavęs vos ne visą pasaulį? Kiekvieną kartą – ar tai būtų Maskvos publika, ar Niujorko – tu stresuoji. Ir tegu man nepasakoja, kad to nėra. Jeigu artistui nėra to jaudulio, jis turi eiti lauk iš scenos ir baigti savo pasirodymus. Stresas yra rodiklis, savikontrolė ir didelė atsakomybė žiūrovui.

Labai sunku "užsidirbti" vardą. Man, sakyčiau, pavyko, ir dabar vardas kartais dirba man: dėl to, kad kviečia, niekas nesiginčija dėl kainos ir pan. Bet labai lengva "pradirbti" vardą – užtenka poros klaidų scenoje, šiek tiek atsainaus požiūrio į tai, ką darai, ir viskas – baigiasi menininkas tavyje. Vadinasi, reikia eiti lauk, ir viskas.

Aktoriaus specialybė yra žiauri. Žiūrovui galbūt atrodo, jog man scenoje yra lengva, bet man yra visai kas kita. Visą laiką vaikštai kaip ant peilio ašmenų.

– Jūs gimęs, augęs Kaune, dirbęs ir didžiąją gyvenimo dalį pragyvenęs Vilniuje. Tai kas esate – kaunietis ar vilnietis?

– Gimęs aš Kaune, bet esu vilnietis. Kol buvo gyvi tėvai, Kaunas man buvo artimas. Kai yra namai, kur yra mama ir tėtis, kur tau bus viskas atleista, kur tu būsi apnakvindintas ir pamaitintas, tas miestas tau yra išskirtinis. Kai tėvai miršta, ir tas miestas atitolsta – tampa toks pats, kaip visi kiti.

Anksčiau dar būdavo, jog važiuodamas koncertuoti į Kauną galvodavau – į gimtą miestą grįžau. Dabar dar kartais tuo paspekuliuoju, tuo žiūrovams sukeldamas papildomų teigiamų emocijų. Tačiau tai daugiau lengva spekuliacija, kas, beje, mūsų gyvenime įprasta, nes toks aktoriaus darbas – vaidinti, ir vaidinti taip, jog jūs nesuprastumėte, kad aš vaidinu, o ne persikūnyti į kažką. Ne, tai jaunų artistų kalbos – taip jie kartais "užpudrina ausis" jaunoms panelėms. Jeigu aktoriai taip "įsijaustų", kas antras Otelas nužudytų Dezdemoną scenoje.

Kol Lietuva nesuvoks, kad ne ji yra "pasaulio bamba", tol toliau pasaulis gręšis nuo mūsų. Kažkada, kai Lietuva kovojo už savo laisvę, ji buvo žinoma pasaulyje, o dabar ji niekam nebeįdomi.

– Esate visuomeniškas žmogus? Stebite, kas vyksta visuomeniniame, politiniame gyvenime?

– Pastaruoju metu nenoriu politikuoti, nes ši Vyriausybė man, švelniai tariant, kelia nuobodulį. Ji tokia abejinga žmonėms, kad dar tokios nematęs. Toks atotrūkis nuo žmonių. Iki politikų neprisibelsi – jie žmonių nei girdi, nei girdės. Visos institucijos, tarnybos. Aš jau nekalbu apie vaikų paėmimus – kažkoks absurdas.

Mane labai dirgina ir skaudina tas atotrūkis tarp turtingų ir neturtingų žmonių. Aš nesuprantu, kaip pensininkai gali pragyventi, gaudami 230 ar 250 eurų pensiją. Net nežinau, kaip galima padoriam aktoriui, gaunant 380 eurų, pragyventi – toks buvo mano paskutinis atlyginimas "į rankas". Pensiją paskyrė 330 eurų. Tie atlyginimai yra ubagiški – ar artistui, ar mokytojui. O politikai dar chamiškai kalba apie emigrantų sugrąžinimą. Nejaugi jie nemato, kaip vargsta žmonės? Galėtų nueiti ir pasižiūrėti, kaip gyvena jaunos šeimos. Kaip joms gimdyti ir išlaikyti vaikus, kaip nusipirkti pirmą būstą? Politikai aiškina, kad ekonomika auga. Kainos auga, o ne ekonomika – matau tai kaskart, nuėjęs į parduotuvę. Jeigu kainų augimą vadinsime ekonomikos augimu, tada išvis krachas.

Kol kultūros, švietimo nesutvarkys, jokios augančios ekonomikos nebus. Esu įsitikinęs, kad nė viena valstybė nepradėjo nuo ekonomikos. Kol švietimo ir kultūros politika netaps valstybės prioritetu, kol žmogus nebus svarbus ir negalės oriai jaustis, jokie emigrantai negrįš į Lietuvą.

Man nepatinka tai, kad mes save izoliavome. Kažkokių konkrečių santykių su latviais pas mus nėra, su estais – irgi nėra, su lenkais – didžiule valstybe, su kuria kadaise turėjome glaudžius ryšius, – irgi nėra. Mes sugebėjome taip save izoliuoti, lyg būtume sankcijas patys sau įsivedę. Bet jaučiamės kažkodėl labai išdidūs. Kol Lietuva nesuvoks, kad ne ji yra "pasaulio bamba", tol toliau pasaulis gręšis nuo mūsų. Kažkada, kai Lietuva kovojo už savo laisvę, ji buvo žinoma pasaulyje, o dabar ji niekam nebeįdomi.

Aš kartais nevilty. Kartais norisi susikrauti "čemodaną" ir išvažiuoti. Tik problema – kam aš ten reikalingas su savo lietuviškomis dainomis.

– Tad kokie jums buvo praėję metai?

– Sunkūs. Ligoninių metai. Dvi sunkios operacijos, atsigavimas, reabilitacija. Bet, iš kitos pusės, visa tai privertė mane mobilizuotis. Žmona, be kurios niekaip neišsiversčiau, sūnus labai daug padeda. Galiu anūkais pasidžiaugti.

Net jeigu būčiau numiręs, man nebūtų buvę labai baisu ir skaudu. Tų, kuriuos aš įžeidžiau, atsiprašiau ar bent pamėginau atsiprašyti, niekam neskolingas, valstybinius apdovanojimus turiu, visus "vardus" turiu. Ko man dar norėti? Orios senatvės, bent orios pensijos. 330 eurų – argi čia pensija? Jeigu už ją reikėtų pragyventi, tikriausiai jau būtume visas mašinas pardavę, o dabar dar vieną pasiliekame. Prisiduriu įvairiais darbeliais, kol esu reikalingas. Dar galvoju kokią dainą parašyti, po to gal ir kita gims. Manau, jeigu esi reikalingas, turi negailėti savęs. Niekada gyvenime negailėjau savęs – toks mano principas buvo. O vertybės? Atvirumas, nuoširdumas, meilė ir pagarba žiūrovui, kuris tave "maitina".