Kokių rūpesčių slegiami žmonės skambina į Jaunimo liniją, kaip su jais bendrauja linijos darbuotojai – savanoriai, kur bendravimo įgūdžių semiasi jie patys? Apie tai – "Vilniaus dienos" interviu su trečius metus Jaunimo linijoje savanoriaujančia Lietuvos radijo naujienų tarnybos žurnaliste vilniete Simona Aginskaite.

– Simona, kaip atsidūrėte Jaunimo linijoje – ar jus kas nors pakvietė savanoriauti, ar atėjote ten savo noru?

– Niekas manęs nepakvietė. Keletą vasarų savanoriavau Prancūzijoje, bendruomenėje, kur gyvena proto negalią turintys žmonės ir savanoriai. Prancūzijoje metus mokiausi prancūzų kalbos ir savanoriavau toje bendruomenėje. Norėjau išmokti kalbos, todėl ir ėjau savanoriauti. Man ten labai patiko.

Grįžusi į Lietuvą, pradėjau ieškoti, kur galėčiau čia savanoriauti, – kam skirti savo laisvą laiką. Man atrodė, kad tai – prasminga: jautiesi darantis reikalingą darbą ir pats ko nors išmoksti. Ieškojau organizacijos, kuri būtų nuosekli, rimta, kur ne šiaip bet ką daryčiau, bet kurioje vyktų ir kursai, kuriuose ko nors išmokčiau ir galėčiau nuolatos bei nuosekliai prisidėti prie tos veiklos.

Pasvarsčiusi pasirinkau Jaunimo liniją. Apie ją buvau girdėjusi, du mano draugai buvo joje savanoriavę. Jie sakė, kad ten vyksta labai įdomūs kursai ir pati veikla labai įdomi. Ir aš nuėjau į atranką.

– Kokio amžiaus žmonės savanoriauja Jaunimo linijoje?

– Įvairaus, ne tik jaunimas. Bet dirbti galima nuo 18 metų. Dauguma savanorių – 20–30 metų.

– Ar yra tekę sulaukti tokių skambučių, kai žmogus sako: "Aš nematau prasmės gyvent. Noriu nusižudyt"?

– Žinoma. Tokių skambučių daug. Manau, kad kiekvienam Jaunimo linijos savanoriui yra tekę kalbėti su žmogumi, kuris nori žudytis ar kuris bando žudytis per pokalbį.

– Tai – tikrai kraštutinė situacija. Žmogus žudosi, bet skambina į emocinės paramos tarnybą. Kaip tai suprasti?

– Apie tą momentą pasakoju iš savo patirties, o ne kaip specialistė. Bandymas nusižudyti gali būti labai spontaniškas. Jeigu tuo metu su žmogumi kas nors būtų, kol jis nurims, jį palaikytų, išklausytų, galbūt jis nenusižudytų. Žmogus dažnai vienas imasi tokio sprendimo. Paskambinęs sako, kad vis tiek galvoja žudytis, kad mes jo nuomonės nepakeisime. Įvairiausių būna situacijų.

– Kaip tokį žmogų nuraminate, "atšaldote" nuo baisių minčių?

– Specialiai nesakome: "Nusiramink." Mes norime tą žmogų išklausyti besąlygiškai, nemoralizuodami. Tiesiog leidžiame kalbėti apie tai, kas jam skauda. Kitas nori patylėti, – juk labai blogai jaučiasi. Jei jis tyli, tariamės su juo, sakome, kad patylėsime drauge. Tai – normali būsena, kai žmogui taip sunku, kad jis net nenori kalbėti. Tačiau galbūt jis nori jausti, kad vis tiek kas nors yra šalia jo?

– Kokio amžiaus žmonės skambina į Jaunimo liniją? Kokios pagalbos jie prašo?

– Skambina nuo vaikų iki pagyvenusių žmonių. Didžioji dalis – vaikų skambučiai, jie taip išdykauja. Bet jie dažnai pasakoja istorijas iš suaugusių žmonių gyvenimo juokaudami. Jie pasakoja smurto, prievartavimo, patyčių istorijas, matytas arba savo aplinkoje, arba per televizorių. Jų skambučius priimame už rimtą pinigą, su jais kalbame apie tai.

Moksleiviai dažniausiai pasakoja, kad mokykloje juos atstumia, iš jų tyčiojasi. Skambina ir tie vaikai, kurių tėvai išvykę į užsienį uždarbiauti, o jie būna vieni. Skambina jaunimas pasitarti dėl mokslų, merginos, paliktos vaikinų, vaikinai – palikti merginų. Viena vyresnio amžiaus žmonių problemų – išsiskyrimas, kai išsiskiriama po ilgos draugystės, arba netektis, kai miršta artimas žmogus. Tokių skambučių būna daug. Skambina ir iš kalėjimo grįžę žmonės, kurių visuomenė nepriima.

– Ar nemanote, kad savanoriais turėtų dirbti gyvenime "košės" ragavę žmonės?

– Mes žmonių nemokome gyventi, kai jie mums paskambina. Ir nesakom, kad jie ką nors blogai daro. Pirmoji Jaunimo linijos darbuotojų užduotis – išklausyti žmogų, t. y. sudaryti galimybes jam išsikalbėti, jį girdėti, reaguoti į tai, ką jis sako.
Jaunimo linija – tai tokia erdvė, kur žmogus išklausomas besąlygiškai. Nevertinant jo, nemoralizuojant. Žmonės gali atvirai, konfidencialiai išsisakyti apie tai, kaip jie jaučiasi, ir nesulaukti jokio atstūmimo, jokio vertinimo. Būna visokių skambučių. Ne visada tu asmeniškai pritari tam, ką girdi. Bet tai nėra svarbiausia. Svarbiausia – kad tas žmogus galėtų išsišnekėti.

– Jaunimo linijos darbuotojai turi būti stipriai pasikaustę. Ko jus moko kursuose?

– Kursuose aptariame įvairias situacijas, kurios gali būti nutikusios žmogui ir dėl kurių jis gali paskambinti į Jaunimo liniją. Kalbamės ir apie išdykaujančių vaikų skambučius, ir apie tų, kurie patyrė kokią nors prievartą. Aiškinamės, kas tokioje situacijoje svarbiausia.

Arba kas svarbiausia, kai žmogus patiria netektį, ką apie tai reikia žinoti? Kaip elgtis, jei žmogui kyla savižudiškų minčių? Kokiais atvejais ir kaip žmogų nukreipti pas specialistą? Šios situacijos per penkių mėnesių kursus visaip dėliojamos. Mus nuolatos prižiūri mokytojai, reguliariai vyksta seminarai. Būna, ir savaitgaliais važiuojame į seminarus. Tas ruošimasis – intensyvus, labai sunkus, daug ko tada išmoksti.

Kursai išmoko pažinti ne tik kitų žmonių jausmus – išmoko pažinti ir patį save. Mokydamasis apie kitus žmones, tu pažįsti ir pats save. Tai – labai vertingi kursai, už kuriuos, manau, daugelis ir pinigus mokėtų.

Nebūtinai reikia turėti gyvenimo patirties, būti išgyvenus tai, ką skambinantis žmogus patyrė, kad galėtum su žmogumi išsikalbėti, jį suprasti. Ir jaunas gali išklausyti vyresnį, patyrusį, jį palaikyti. Baigę tuos kursus, išmokstame atpažinti tam tikras situacijas, žinome, kas pokalbyje svarbiausia. Ir mūsų amžius tada jau nebesvarbus.

– Kiek laiko per dieną dirbate – teikiate emocinę paramą telefonu?

– Kuo mažiau savanorių dirba, tuo daugiau valandų reikia budėti prie telefono. Mes dirbame ne iš namų – reikia nuvykti į tam tikrą vietą, kur budime. O budime iš viso 16 valandų per mėnesį.

– Ir už darbą – jokio atlyginimo?

– Jokio.

– Kas yra tas variklis, motyvacija, kuri verčia dirbti be algos?

– Tu jauti to darbo prasmę. Tu prasmingai leidi laisvalaikį. Be to, Jaunimo linija – tai įvairių profesijų žmonių bendruomenė. Mes turime panašių interesų, nuolat susitinkame, važiuojame kartu į mokymus, surengiame sau įvairių kelionių, susigalvojame kitokios veiklos.