Istorikas: XVII a. Vilniuje smurto kildavo dėl Kristaus gyvenimo įvykių

XVII a. Vilniuje kalbėta daugybe kalbų – netgi škotiškai, teigia Berklio universiteto profesorius Davidas Frickas. O miesto savivalda turėjo prižiūrėti, kad kiltų kuo mažiau religinių konfliktų. Anot istoriko, karalius net įpareigojo savivaldybę ginti žydus ir jų turtus, kitaip lauktų didelės finansinės bausmės.

Smurto atvejų dažniausiai kildavo minint Kristaus gyvenimo ir mirties įvykius. „Vienos religijos žmonės pabaigia gavėnią ir puotauja, o kita miesto dalis vis dar pasninkauja. Dėl to galėjo kilti nepasitenkinimas“, – sako D. Frickas.

Nedideliame mieste – penkios pagrindinės religijos

Vasarą JAV anglų kalba pasirodė viena reikšmingiausių per pastaruosius dešimtmečius knyga apie Lietuvos istoriją – Berklio universiteto profesoriaus Davido Fricko studija „Pažįstami, giminės ir kaimynai: bendruomenės ir konfesijos XVII a. Vilniuje“.

D. Frickas tyrinėti XVII a. Vilnių pradėjo dėl atsitiktinumo ir pasirinkimo. O su Lietuva giminystės ryšiai jo nesieja, nors jam ir dažnai užduodamas šis klausimas. D. Frickas yra slavų filologas, tačiau po susidūrimo su charizmatiškais profesoriais, jį sudomino Renesansas, Reformacijos ir Kontrreformacijos laikai.

„Taip nutiko, kad labiausiai susidomėjau rytinėmis Abiejų Tautų Respublikos (ATR) teritorijomis. Visi ankstesni mano darbai buvo apie Didžiąją Kunigaikštystę Lietuvoje ir Ukrainoje. Daugiausia tai buvo apie religijų tikėjimo problemas“, – pasakoja D. Frickas. Jis nusprendė tirti, kaip Reformacija ir Kontrreformacija formavo vaizdą tam tikruose miestuose, tačiau Vilnius sudomino labiausiai. „Vis labiau gilinausi į šią temą. 1999 m. pirmą kartą atvykau į Vilnių ir ėmiausi tyrinėti archyvus. Prie šios knygos dirbau 15 metų“, – kalba istorikas.

D. Frickas sako, kad XVII a. keliautojas, atvykęs į Vilnių, galėjo išvysti susimaišiusias religines ir pasaulietines konfesijas, pamatyti aprangos, puošimosi įvairovę ir išgirsti daug skirtingų kalbų. Keliaudamas iš kaimynijos į kaimyniją, susipažinti su skirtingais papročiais.

Pasak jo, žinoma, kad XVII a. buvo vilniečių, priklausančių penkioms skirtingoms krikščionybės atšakoms. Tai buvo Romos katalikai, liuteronai, kalvinistai, graikų ortodoksai ir unitai, vadinamieji graikų apeigų katalikai. „Nors tai, kad penki skirtingi tikėjimai vienu metu egzistavo tokiame nedideliame mieste, jau daro įspūdį, – tikina knygos autorius. – Tačiau Vilniuje tuo metu buvo ir žydų, ir musulmonų totorių bendruomenė. Taigi tai tikrai buvo itin įvairiapusis miestas.“

Vilniuje buvo kalbama ir škotiškai

D. Frickas teigia, kad Vilniuje galėjai išgirsti įvairiausių kalbų. Nauji emigrantai kalbėjo vokiškai, tačiau čia gyveno ir škotai, kalbėję savo kalba. Taip pat buvo kalbama jidiš, ypač miesto centre. Galima numanyti, kad dažniausiai buvo kalbama lenkų kalba, tačiau ji skambėjo kiek kitaip nei, pvz., Krokuvoje. Tai buvo vietinė lenkų kalba, kurios išmokdavo čia gyvenantys liuteronai, galbūt ir žydai bei totoriai. O kai kurie ne vokiečių kilmės vilniečiai išmokdavo vokiškai prekybos tikslais. Rusėnai kalbėjo kalba, kuri buvo labai artima lenkų kalbai.

Vis dėlto, kaip pastebi D. Frickas, remiantis vien dokumentais, neįmanoma lengvai nustatyti, kokiomis kalbomis buvo kalbama, nes jie dažniausiai buvo užrašomi ta kalba, kuri vartojama teisme. Profesorius vardija, kad XVII a. beveik visi dokumentai buvo lenkų kalba, todėl 90 proc. jo tirtų šaltinių buvo lenkiški. Kita dalis archyvų buvo lotynų kalba. Liuteronų dokumentai buvo vokiški.

Yra labai mažai dokumentų apie kasdienį gyvenimą lietuvių kalba, sako D. Frickas. „Tačiau tikrai žinoma, kad tada buvo žmonių, kalbančių lietuviškai. Taigi iš dokumentų negalime spręsti, kokios kalbos skambėjo turgaus aikštėje. Buvo kalbama įvairiomis kalbomis“, – įsitikinęs istorikas.

Žydai galėjo gyventi mieste

Anot profesoriaus, tapatybės suvokimas XVII a. Vilniuje buvo kitoks, nei išsivystė vėliau. Jis nebuvo paremtas kalba, etniškumu ar krauju. Tais laikais tapatybė dažnai rėmėsi politinėmis sąvokomis, priklausymui elitui ar tiesiog ATR. Mieste tuo metu buvo vilniečių tapatybė, tarsi vilnietiškas patriotizmas, kai nekreipiama dėmesio į kalbų, religinius, etninius skirtumus.

Surašymai rodo, kad žydai ir krikščionys kartu gyveno tuose pačiuose namuose daugybėje miesto vietų, ypač Stiklių gatvės rajone, išskyrus rusėnų ortodoksų gyvenamas vietas, pvz., Subačiaus, Savičiaus gatves. Kodėl žydai negyveno rusėnų namuose, D. Frickas atsakymo nerado, tačiau, anot jo, XVII a. Vilniuje nebuvo nieko panašaus į getą. Pvz., XV a. karalius Kazimieras Krokuvoje įkūrė žydus už miesto sienų Kazimieže. Vilniuje žydai gavo privilegiją įsikurti mieste.

Remdamasis apžvalga, padaryta apie miestą 1636 m., istorikas galėjo nupiešti tam tikrą žemėlapį ir surašyti pavardes žmonių, kuriems priklauso namai. Paskui jis surašė, kokį tikėjimą išpažįsta namų savininkai. Taip buvo gautas miesto paveikslas. „Kaimynystėse namų savininkai dažniausiai priklausė vienai religijai. Tačiau žmonės, kurie nuomojosi kambarius, galėjo išpažinti ir kitą tikėjimą. Taigi skirtingos religijos buvo tarsi atsiskyrusios, tačiau kartu ir susipynusios“, – pastebi D. Frickas.

Tik totoriai musulmonai gyveno už miesto sienų. Norint gyventi mieste, reikėjo gauti karališkąją privilegiją. Totoriai niekada tokios privilegijos negavo. D. Frickas sako, kad žmonės klaidingai mano, jog dabar mieste esančioje Totorių gatvėje anksčiau gyveno totoriai. Taip ji vadinasi, nes gatvė vedė Totorių vartų link, už kurių Lukiškėse, už miesto sienų, gyveno totoriai. Ten jie turėjo mečetę ir mokyklą.

Vieni su kitais bendravo visų religijų atstovai

Tai nereiškia, kad vyravo idilė, pabrėžia D. Frickas. Pasak jo, neabejotinai kildavo konfliktų, smurto atvejų. „Tačiau dažnai pasitaikydavo, kad tuokdavosi skirtingų religijų žmonės. Katalikai savo vaikui išrikdavo kitos religijos krikštatėvius. Tai rodo, kad žmonės turėjo įtakos vieni kitų gyvenimui“, – pasakoja jis.

Pasak profesoriaus, to niekada nebūtų nutikę nė viename kitame Europos mieste. Netgi ten, kur vyravo tik dvi konfesijos, mišri santuoka buvo didelė retenybė. O Vilniuje matome visus įmanomus penkių konfesijų mišrių santuokų derinius. Kai Šventosios Romos imperijos miestuose būdavo tik dvi konfesijos, anot D. Fricko, buvo labai lengva kurti tabu, kuris draustų peržengti tik tą vieną ribą. O kai konfesijų daug, ribos išsitrina. Tačiau Vilniuje tam tikra riba tarp krikščionių ir nekrikščionių išliko: nebuvo santuokų tarp krikščionių ir žydų ar totorių be kurio nors iš sutuoktinių perėjimo į kitą religiją. Tačiau visos gyventojų grupės bendravo tarpusavyje.

„Visi suprato, kad dėl miesto gerovės žmonės turi gyventi taikiai net esant tokiai įvairovei. Net ir tie, kuriems tai nepatiko, – kalba D. Frickas. – Gildijų (tokių kaip aukso, batsiuvių ir kitų) susivienijimų statutuose buvo rašoma, kaip žmonės turi būti renkami į aukštus postus ir kad skirtingų religijų atstovai turi vienodai dalytis valdžia.“

Pasak profesoriaus, Vilnius skyrėsi nuo kitų panašių XVII a. Europos miestų. Vilnių galima palyginti su Lvovu, kur taip pat vyravo religinė įvairovė, tačiau ten skirtingų tikėjimų žmonės gyveno gana atskirai.

„Romos katalikai buvo dominuojanti religija bendroje Lenkijos-Lietuvos valstybėje. Ir perėjimas į Romos katalikybę galėjo suteikti daugiau galimybių. Tačiau Vilniuje, skirtingai nei kitose Europos šalyse, žmonės rasdavo kitų būdų, kaip daugiau pasiekti, nepaliekant jų išpažįstamos religijos“, – aiškina D. Frickas.

Daugiausia nesutarimų – dėl Kristaus gyvenimo įvykių

Profesorius pasakoja, kad XVII a. Vilniuje didžioji dalis smurto neturėjo nieko bendra su priklausymu kuriai nors konfesijai. Teisme rašoma, kad įvykio dalyviai būdavo girti arba konfliktai kildavo dėl pavydo, kitų nesutarimų.

Smurtas prieš tam tikrą religiją ar konfesiją buvo labiau ritualizuotas. Tarp krikščionių jis buvo labiausiai nukreiptas prieš kalvinistus, kurie daugiausia gyveno aplink Bernardinų ir Šv. Mykolo bažnyčias. 1640 m. jie turėjo iš ten išsikraustyti. Taip pat pasitaikydavo išpuolių prieš ortodoksus, žydus. Liuteronai dažniausiai buvo paliekami ramybėje. Remiantis teismo užrašais, smurto atvejų dažniausiai kildavo minint Kristaus gyvenimo ir mirties įvykius, ypač gavėnios ir Velykų laiku.

„Vienos religijos žmonės pabaigia gavėnią ir puotauja, o kita miesto dalis vis dar pasninkauja. Tai aiškiausiai žymi religijų skirtumus. Ir dėl to galėjo kilti nepasitenkinimas“, – mano D. Frickas.

Jis sako, kad, tiriant dokumentus, lieka neaišku, kuri grupė kaltinama išpuoliais. Buvo rašoma, kad tai galėjo būti jėzuitų studentai. Dažniausiai teismo dokumentuose rašoma, kad puldinėja valkatos, palaidūnai ir kiti, kurių teismas negali nustatyti. Pasak D. Fricko, tai buvo tam tikras būdas apsaugoti miesto gatvę ir stiprinti bendruomenę, nes smurtu kaltinami atėjūnai, o ne vilniečiai.

Miesto savivalda atliko labai svarbų vaidmenį kontroliuojant konfliktus tarp religijų. Pasak istoriko, karalius įpareigojo savivaldybę ginti žydus ir jų turtus. Kitaip jos lauktų didelės finansinės bausmės. Todėl po išpuolių miesto valdžia net pastatydavo ginkluotus žmones iš gildijų, nes kiekviena gildija turėjo prievolę skirti ginkluotus žmones. Pvz., jų buvo prašoma budėti prie žydų gatvės pradžios ir užtikrinti, kad išpuoliai nepasikartotų.

XVII a. vilniečiai buvo tolerantiški

Rašydamas knygą D. Frickas rėmėsi įvairiais šaltiniais: memuarais, laidotuvių ceremonijų dokumentacijomis, laiškais, įvairiomis apžvalgomis apie miestą. Paskui – teismų užrašais. Čia žmonės rašydavo nusiskundimus apie savo kaimynus. Galima rasti namų aprašų, testamentų ir parodymų. Iš šių šaltinių, pasak istoriko, kartais buvo galima atspėti, kokią religiją žmonės išpažįsta ir kaip kaimynai vieni su kitais sutaria.

„Mėginau papasakoti istoriją sujungdamas informaciją apie individus ir jų santykius su kitais žmonėmis. Ir išdėstyti medžiagą pagal svarbiausius gyvenimo momentus: nuo gimimo, krikštynų, piršlybų ir vestuvių iki darbo, mirties ir laidotuvių. Ieškojau istorijų fragmentų, kaip žmonės elgėsi tokiais momentais“, – vardija profesorius.

Jis sako stengęsis išsiaiškinti, kaip funkcionavo visuomenė, nes, ypač Vakarų Europos miestuose, per Reformaciją ir Kontrreformaciją žmonės galėjo būti atstumti ar dėl religinių pažiūrų net grėsė pavojus jų gyvybei. „O Vilniuje, esant tokiai didelei religijų įvairovei, tik kartais pasitaikydavo smurto atvejų. Visuomenė buvo gana tolerantiška. Todėl išsikėliau klausimą, kaip žmonės sugebėjo gyventi kartu“, – svarsto D. Frickas.

Pasak jo, šiais laikais iš XVII a. Vilniaus gyventojų galima pasimokyti pakantumo. „Žmonės galvojo – mes visi dabar kartu gyvename ir turime kažkaip išgyventi. Tik vėliau atėjo nacionalinis romantizmas. Dabar galima atsisukti į praeitį ir pasimokyti: sakyti – mes esame skirtingi, tačiau paprasčiausiai turime rasti kelią, kaip gyventi kartu, neužleidžiant vietos nesutarimams“, – įsitikinęs D. Frickas.



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių