Gitaros virtuozą M.Ducret į Lietuvą atviliojo džiazas (interviu) | Diena.lt

Gitaros virtuozą M.Ducret į Lietuvą atviliojo džiazas (interviu)

Vienu geriausių gitaristų pasaulyje laikomas prancūzas Marcas Ducret keliauja ten, kur yra norinčių išgirsti jo muziką. Koncertuoti į Vilnių šįkart jį atviliojo koncertų ciklas su aktyviu Lietuvos džiazo ambasadoriumi Liudu Mockūnu.

Gitaros virtuozo, gyvos džiazo legendos ir kiti skambūs muzikos kritikų suteikiami titulai M. Ducret nedomina. 55-erių muzikantas į tai atsako lakoniškai: „Aš tiesiog kuriu muziką – toks mano darbas, kurį atlieku iš visos širdies, kurį vieni mėgsta, kiti – gal ne.“ Apie gitaristo gyvenimo būdą ir iššūkius, kūrybos ypatumus su M. Ducret kalbėjo „Vilniaus diena“.

– Autodidaktiškas, genialus, turintis kai ką nežemiška, žmogus, neabejotinai įeisiantis į džiazo istoriją, – visi šie žiniasklaidos apibūdinimai skirti jums. Tokios pagyros jūsų paties neglumina?

– Man nelabai įdomūs vertinimai – nei komplimentai, nei liaupsės, nei kritika. Labiau nei visi apibūdinimai man rūpi tai, kaip aš pats vertinu savo darbą, ką sudedu į muziką, kaip joje išreiškiu save. Aš sau esu griežčiausias kritikas.

– Koncertuoti keliaujate po visą pasaulį. O ar turite namus, į kuriuos norėtumėte grįžti?

– Namų aš neturiu, nuolat keliauju. Mano namai – viešbutis, ir man tai visiškai tinka. Toks mano gyvenimo būdas. Jau daugybę metų taip gyvenu ir nejaučiu poreikio ką nors keisti, kur nors apsistoti ilgam ar visam laikui. Iš tiesų taip gyventi nelengva, kita vertus, ar visiems ir visada lengva gyventi turint namą, sodą ir šunį? Kaip gyventi – kiekvieno pasirinkimas, ir manasis mane tenkina. Visada mėgau keliauti, judėti, nenorėjau prisirišti prie kokios nors vietos ar žmonių grupės. Džiaugiuosi galėdamas sutikti naujų žmonių, bendrauti. Atvykti į Lietuvą irgi yra kai kas stebuklinga, juk šis kraštas toks kultūriškai tolimas tam, kuriame augau ir buvau auklėjamas.

– Muzikanto karjerą pradėjote vos 17-os. Kaip į tokį sprendimą reagavo jūsų tėvai?

– Blogai. Bet tai normalu. Dėl savo sūnaus pasirinkimo būti muzikantu taip pat nereagavau džiaugsmingai. Mano tėvai manė, kaip aš gyvensiu, kaip išgyvensiu, jaudinosi, o paskui nurimo. Kaip sakoma, vis tiek kaip nors gyvensi. Ir gyvenu aš laimingas. Neturtingas, bet laimingas. Visai neblogai, ar ne?

– Skamba keistai, kad nenorėjote, jog sūnus suktų keliu, kuriuo nuėjote pats. Kodėl?

– Mano sūnus groja violončele ir gitara. Pasisekė vaikinui – geri instrumentai (juokiasi). Tiesa, bandžiau jį truputį „atvėsinti“, nes pats žinau, su kokiomis problemomis susiduria muzikantas. Kad įveiktum jas, turi tiesiog degti aistra muzikai. Vienas dalykas yra pasakyti, kad muzikantui nestabilumas, finansinis nesaugumas yra nieko baisaus, kita, kai susiduri su tuo realiai, kai tai tampa tavo kasdienybe. Tuomet ir reikia didelės aistros ir tikėjimo savo pasirinkimu. Aštuoniolikmetis iš tiesų mano sugebėsiąs viską atlaikyti, bet ar tai nepraeis po kelerių metų? Aš to nežinojau, reikėjo laiko įsitikinti. Dabar galiu pasakyti, kad muzikai jaučiu tokią pat aistrą kaip būdamas dvidešimties. Groti, kurti, keliauti – visa tai mane jaudina nė kiek ne mažiau nei tuomet. Mano sūnui jau 21-i ir matau, kad jis taip pat visiškai atsidavęs muzikai.

– Kaip pavyksta išlaikyti gerus santykius su sūnumi, kai nuolat keliaujate?

– Iš tiesų matomės retokai, nes jis gyvena Pietų Prancūzijoje, o aš – nuolat kelyje, bet, manau, mūsų ryšys labai stiprus – tiek kaip tėvo ir sūnaus, tiek kaip muzikantų. Jį dar stiprina ir abiejų potraukis menui apskritai, literatūrai. Kartu jau nemažai grojome, gal kada ir duetas išeis. Bent man patiktų kartu dirbti.

– Kas, be muzikos, jums teikia džiaugsmą?

– Dievinu literatūrą, teatrą, kiną. Esu įsimylėjęs prancūzų literatūrą, ypač klasikinę, XVII, XIX a. Apskritai tiek muzikoje, tiek literatūroje, tiek kine mėgstu klasicizmo foną – struktūrą, formą, konstrukciją. Man patinka, kai kūrėjas ryškią emociją įspraudžia į klasikos skraistę. Kine tiek daug atradimų, kad negalėčiau išskirti, kas labiausiai patinka. Šiuolaikinio japonų kino gerai nepažįstu, bet be galo mėgstu XX a. šeštojo dešimtmečio japonų kiną. Korėjiečių kiną laikau tiesiog fantastišku. Buvau didelis XX a. aštuntojo dešimtmečio vokiečių kino gerbėjas.

– Kurti vykstate į kitas šalis, kitus žemynus. Kuo svetur skiriasi muzikos kūrimas, perteikimas, suvokimas?

– Skirtinga pasaulėžiūra – teisingiausias apibūdinimas. Žinoma, šalių, žemynų kultūriniai, socialiniai, ekonominiai skirtumai labai dideli, tačiau reikia ieškoti panašumų, o ne akcentuoti skirtumus. Būti menininku – tai ieškoti dermės, bendros išraiškos, dalykų, kurie mus galėtų jungti. Štai su Liudu neturime daug bendra, galėjome taip ir praeiti vienas pro kitą, bet štai jau dešimt metų esame draugai, grojame kartu. Bendrauju su studentais, kuriuos nuo manęs skiria ne tik kultūriniai skirtumai, bet ir visa karta. Vieni pasakytų – maži kvailiai, o aš senas. O kiti stengiasi suprasti, kaip jie mato ir jaučia pasaulį, kuria kartu.

– Jums – 55-eri. Negirdite pastabų, kad užtenka kvailioti, bastytis po pasaulį, jau metas surimtėti, nusėsti, pagalvoti apie šeimą ir „tikrus“ darbus?

– Taip, taip. Bet man nerūpi, ką žmonės mano. Kiekvienas turime teisę rinktis gyventi taip, kaip norime. Nežinau, kaip bus rytoj, – gal Lietuvoje sutiksiu žmogų, apsigyvensiu name, turėsiu sodą, vaikų ir šunį. Ir jei taip nutiks, tai visai nereikš, kad ankstesnis mano gyvenimas buvo niekam tikęs. Visada norisi manyti, kad tai, kaip gyvenu ir elgiuosi aš, yra gerai, o klysta kiti. Tik pamirštama, kad nėra vieno teisingo modelio. Manyti, kad galima sukurti absoliučias taisykles, klaidinga, – juk kai tik atsiranda nauja taisyklė, atsiranda ir išimtys.

– Mėgstate laužyti taisykles tiek muzikoje, tiek gyvenime?

– Ne visai taip. Studentams sakiau – niekada netikėkit, ką jums sako kiti, netikėkit ir tuo, ką aš jums sakau. Žiūrėkite, klausykite, išgirskite, ką jums siūlau, pagalvokite ir išmėginkite, ar tai tinka jums. Taisyklė yra tiesiog pasiūlymas. Jei ji tau tinka, gerai, jei ne, būk išimtimi.

– Ar, jūsų nuomone, kūryba gali derėti su komercija?

– Dermės čia būti negali. Meninė saviraiška yra priešinga komercijai. Aš pasirinkau muziką. Į klausimą, ar nenorėčiau pasistengti parduoti daugiau albumų, atsakau, kad esu muzikantas, o ne prekiautojas. Bet jokiu būdu nekritikuoju tų, kurie elgiasi kitaip. Savo energiją noriu skirti darbui, kūrybai, o ne ieškojimui, kaip kuo daugiau uždirbti. Pinigai manęs nedomina.

– Menininkas turi būti šiek tiek alkanas?

– Tai neturi nieko bendra. Svarbiausia – nuoširdumas. Muzika nemeluoja. Aš pats buvau scenoje su žmonėmis, kurių vienas buvo tikras vargšas, o kitas – didelės lėktuvų gamyklos paveldėtojas. Ir kartu jie grojo nuostabią muziką.

– Garsiai kritikavote Prancūzijos kultūros situaciją, net pareiškėte, kad Prancūzija – sena sklerotiška šalis, kuri nemėgsta jokio maišymosi, ar jis būtų etninis, ar kultūrinis. Kodėl toks griežtas tonas?

– Todėl, kad tai tikra tiesa. Kai Prancūzija prezidentu išsirinko Nicolas Sarkozy, išvykau į Daniją. Man netiko toks primestas gyvenimo būdas – visur komercija, sėkmės siekimas. Kultūros padėtis katastrofiška – ne todėl, kad ji blogai sukurta, bet kultūra laikoma ne tai, ką kultūra laikau aš.

Nenoriu kovoti su malūnais, tad tiesiog išvykstu kitur, kur galiu kurti tai, ką noriu ir kaip noriu. Deja, ne tik Prancūzijoje, bet ir kitur kultūra dažnai lieka nuošaly, todėl esu laimingas galėdamas keliauti, atrasti savus kultūros kampelius ir savotiškai sudėlioti iš jų tokį pasaulį, kuriame man gera gyventi. Vykstu groti ten, kur man pasiūlo pinigų. Nesiūlo – vis tiek groju, jei yra norinčių klausyti. Kitos išeities neradau. Bet visais laikais taip buvo. Net Mocartas praleido visą gyvenimą ieškodamas, kur būtų norinčių klausytis jo muzikos ir galbūt už tai duoti pinigų.

– Kas jums yra laimė?

– Man laimė – daryti tai, ką dabar ir darau. Negalėčiau būti laimingesnis, nei esu. Seku paskui svajonę nuo 17 metų. Ir man sekasi.

Vizitinė kortelė

Gimė 1957 balandžio 19 d. Paryžiuje.

Karjerą pradėjo 17-os.

1986 m. buvo pakviestas prisijungti prie pirmojo Prancūzijos nacionalinio džiazo orkestro, su kuriuo per metus surengė per 80 koncertų.

Gausioje diskografijoje – 14 solinių ir 12 kartu su amerikiečių saksofonininku Timu Berne'u įrašytų albumų.

Kartu su lietuvių saksofonininku Liudu Mockūnu groja nuo 2002 m., yra išleidę du bendrus albumus: „Silent Vociferation“, su L. Mockūno grupe – „Toxikum“.

Apdovanojimai: Django Reinhardt apdovanojimuose (1987 m.), 1988 ir 2009 m. išrinktas geriausiu prancūzų džiazo gitaristu, yra gavęs SACEM (Muzikos autorių, kompozitorių ir leidėjų draugijos) „Žvaigždę“ (1989 m.).

M. Ducret kūryba pasižymi išskirtine energija, ekspresyvumu, joje ryški roko muzikos įtaka.



NAUJAUSI KOMENTARAI

DŽIAZO GERBĖJAS

DŽIAZO GERBĖJAS portretas
"Vienu geriausių gitaristų pasaulyje laikomas prancūzas Marcas Ducret keliauja ten, kur yra norinčių išgirsti jo muziką. Koncertuoti į Vilnių šįkart jį atviliojo koncertų ciklas su aktyviu Lietuvos džiazo ambasadoriumi Liudu Mockūnu." VISIŠKAS MELAS...GĖDA...MELUOTI VISAI LIETUVAI.!!! VISAS PASAULIS ŽINO PAČIUS GERIAUSIUS DŽIAZO GITARISTUS: PAT METHENY,JOHN SCOFIELD,M.STERN,G.BENSON,MAKLAFLINAS, AL DI MEOLA,APIE JUOS RAŠO DOWN BEAT,visi,DŽIAZO ŽURNALAI. O PRANCUZAS IR MOCKŪNAS ŽINOMI NET LIETUVOJE IR BIŠKI UŽ LIETUVOS...:) TAI MANO NUOMONE,KIEKVIENAS,GALI TURĖTI SAVO NUOMONE:)
VISI KOMENTARAI 1
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių