Pirmadienį 12 valandą Vilniaus jaunimas kartu su tremtiniais iš Vilniaus geležinkelio stoties traukiniu dardės prie Naujosios Vilnios geležinkelio stoties memorialo, kur prieš 68 metus birželio 14 dieną prasidėjo masiškas lietuvių trėmimo procesas.

Vilniaus geležinkelio stoty mokiniai apjuos traukinį pilietinės akcijos simboliu - paukščiu. O Naujosios Vilnios geležinkelio stoties memoriale įvyks pirmas toks Tarptautinės istorinio teisingumo komisijos organizuojamas teatralizuotas Gedulo ir Vilties dienos minėjimas „Vilties paukštė”.

Pilietinė akcija „Vilties paukštė“ skirta atminti Sovietų vykdytą genocidą, kuris sunaikino ne tik žmones, bet ir ištisus lietuvių visuomenės sluoksnius su visa jų puoselėta kultūra, turtu, visuomenine įtaka.

Tarptautinės komisijos nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti tyrimų duomenimis, per 1941 m. birželio mėn. 14 – 18 dienas buvo ištremta 17,5 tūkst. žmonių. Iš jų - 41 procentų - vaikai iki 16 m.  Po karo iš Lietuvos buvo ištremta arba įkalinta GULAG'o legeriuose virš 300 000 žmonių. Dalis jų žuvo nuo ligų, bado, nepakeliamo darbo. Dauguma ilgai negalėjo grįžti arba visiškai negrįžo į Lietuvą.

Prie Naujosios Vilnios geležinkelio stoties memorialo tremtinius atlydėję mokiniai gyva vilkstine apjuos atminimo valandai į renginį keliaujančius tremtinius. Jaunoji karta rankose laikys minėjimo simbolį − juoda, balta spalvomis išmargintus butaforiniuss paukščius. Šie vaikų rankomis pagaminti siluetai, kaip Vilties ženklas nutūps ant tremčiai pasmerktų žmonių palytėtos žemės. Šie Naujosios Vilnios geležinkelio stoties memorialo susirinkusių žmonių dėmesį trauksiantys  išskirtiniai reginiai bus palydimi poezijos, dainų posmais, judesio kompozicijos „Paukščiai“.

Tarptautinės istorinio teisingumo komisijos direktorius Ronaldas Račinskas pabrėžė minėjimo svarbą jaunimo gyvenime. „Nors jau kelios kartos praturtino Lietuvą, šalia mūsų  vis dar yra žmonių, kurie pergyveno tremties baisumus. Šiais metais turime unikalią progą netradiciniu būdu  išgirsti jų patirtį, išmokti istorijos pamokas“, − sakė R. Račinskas. Anot jo, prieš akciją mokytojai skatino jaunąją kartą pasidomėti artimųjų, giminių prisiminimais apie tremtį, pasidalinti jų išsakytais įspūdžiais.

„Saulė teka. Jie atėjo. Viduryje kambario saulės apšviestas stovi kareivis, išsižergęs, ant peties kabo automatas. Ir skubina, kad greičiau susiruoštume. Mama mane rengia, pasiimti nieko negalima“, - pasakoja tremtinė Bronė Jasilionytė – Savickienė.

Birželio 14 dienos minėjimą Tarptautinė istorinio teisingumo komisija organizuoja jau šeštus metus. Šiais metais akcijoje jau yra užsiregistravusių per 200 mokyklų, dalyvių skaičius nuolat didėja. Pilietinės akcijos pavadinimą įgavęs „Vilties paukštė“ nuvilnys visoje Lietuvoje. Lietuvos mokyklų bendruomenės birželio 15 dieną į gatves išeis nešini moksleivių rankomis pagamintais paukščių siluetais.

Anot akcijos koordinatorės Ingridos Vilkienės, netradiciniu būdu į akciją įsitraukę mokiniai ugdo betarpišką santykį su Lietuvai istorine data. „Mokiniai ne tik sausomis teorinėmis žiniomis, bet asmenine patirtimi kuria savitą santykį su birželio 14 dieną. Šiandienos jaunam žmogui „Vilties paukštė“ – tai tik ženklas, tačiau tremtį išgyvenusiems žmonės jis simbolizuoja laisvę, viltį būti laisvam. Ši viltis žmonėms padėjo išlikti“, ─ sakė ji.

Pirmieji trėmimai prasidėjo 1941 m. birželio 14 d. 3 val. ryto.
 
Pirmiausia turėjo būti tremiami tie, kurie galėjo labiausiai „pakenkti“ naujajai valdžiai. NKVD dokumentuose trėmimų operacija vadinta “socialiai svetimų elementų išsiuntimu”. Represijos buvo nukreiptos ne į atskirų žmonių, o į šeimų naikinimą. Sunaikinus ištisas šeimas, turėjo išnykti ir dešimtmečiais kaupta jų patirtis, visuomeninė-kultūrinė įtaka. Turėjo išnykti geriausia dalis du dešimtmečius ugdytų profesinių grupių: karininkų, policininkų, mokytojų, žurnalistų ir kt. Per pirmuosius trėmimus tarp tremtinių daugiausia buvo politinio, karinio ir ūkinio Lietuvos elito atstovų.

Pirmųjų trėmimų metu gausiausia tremtinių grupė atsidūrė Altajaus. 1942 m. šie tremtiniai, daugiausia moterys su mažamečiais vaikais ir nedarbingi vyrai, iš Altajaus krašto buvo nugabenti į Jakutijos šiaurę, Lenos upės deltos salas. (Laptevų jūra)

Per 1941 m. birželio mėn. 14 – 18 d.d. trėmimus  visų kategorijų represuotųjų skaičius, įvykdžius Lietuvoje trėmimo operaciją, yra apie 17,5 tūkst. žm. (nustatytas 16 246 tremtinių likimas). Iš jų - 41 proc. vaikai iki 16 m.

Bendras minimalus 1945-1952 m. tremtinių skaičius turėjo siekti apie 118 tūkst. (liko žinių apie 115 tūkst.). Iš viso į tremtinų žmonių sąrašus buvo įrašyta 155 796 žm.

1944-1953 m. buvo suimti ir kalinti 186 000 žm. didžioji jų dauguma (142 000) išvežti į GULAG‘o lagerius.

Vienas svarbiausių trėmimų tikslų buvo aprūpinti Sibiro ir šiaurines SSRS sritis nemokama darbo jėga, todėl pagal I.  Serovo instrukciją tremtiniams buvo leidžiama pasiimti ne daugiau kaip 100 kg per visą jų gyvenimą užgyvento turto: drabužių, avalynės, indų, patalynės, maisto, o kaimo gyventojams – dar ir kirvių, pjūklų bei kito smulkaus inventoriaus.

Tremtinių prisiminimai:

Buvusi tremtinė Marijona – Laimutė Meilūnienė: „Vakaras. Atėjo jauni dėdės (tėvelis pasakė, kad jie yra stribai), nusiėmė automatus nuo pečių, atsisėdo prie stalo. Nepyko, nesikeikė, vienas prakalbo lietuviškai ir pasakė, kad ruoštumėmės į tolimą kelionę. Patarė pasiimti šiltesnių rūbų, negendančio maisto. Įspėjo niekur nebėgti, nes nušaus.“

Birutė Rudzinskienė: „Mums nieko neleido pasiimti, nes buvome „didžiausi priešai“ – išsisukome nuo dviejų trėmimų. Išvežė taip, kaip stovim.“

Bronė Jasilionytė – Savickienė: „Saulė teka. Jie atėjo. Viduryje kambario saulės apšviestas stovi kareivis, išsižergęs, ant peties kabo automatas. Ir skubina, kad greičiau susiruoštume. Mama mane rengia, pasiimti nieko negalima.“

Vidmantas Turuta: „O kariškiai – gana mandagūs. Pasakė, kad galime pasiimti tiek daiktų, kad į „polutarkę“ tilptų dar viena šeima. Mama su tėčiu darbuojasi: prisipylė maišą bulvių, papjovė paršą, susūdė į bačkelę, pasiėmė kas reikalinga gyvenimui, net nuotraukų albumus. (...) O aš pasiėmiau portfelį su knygom. Žaislų neturėjau“.