F. Brancovskaja: Vilniaus geto siaubas persekioja ir po 70 metų

Fania Brancovskaja rodo bendrą giminaičių fotografiją. Iš šių žmonių gyva liko tik ji viena, kiti nacių buvo išžudyti. Iš Vilniaus geto, kur Antrojo pasaulinio karo metais buvo apgyvendinti žydai, jai pavyko pabėgti.

Fania Brancovskaja rodo bendrą giminaičių fotografiją. Iš šių žmonių gyva liko tik ji viena, kiti nacių buvo išžudyti. Iš Vilniaus geto, kur Antrojo pasaulinio karo metais buvo apgyvendinti žydai, jai pavyko pabėgti. Ir tą epizodą ji papasakoja taip ryškiai lyg visa būtų įvykę vakar.

Kasdien skuba į darbą

Fania tiesiog stulbina. Ištvėrusios geto pragarą, artimųjų netektį, palaidojusios vyrą moters mėlynos akys švyti gyvenimo džiaugsmu. Net nesinori tikėti, kad šiai nedidukei moteriai – 91-i.
"Aš visą gyvenimą buvau optimistė. Žinau, kad kiekvieną rytą turiu keltis, o ne gulėti. Keliuosi ir einu. Žinote, aš dirbu. Du kartus per savaitę dirbu buvusių geto kalinių komitete. Vilniaus universitete, Istorijos fakultete, yra Jidiš institutas. Ten dirbu tris kartus per savaitę. Įkūriau ten biblioteką – yra beveik 5 tūkst. knygų jidiš kalba, – pasakojo F.Brancovskaja. – Dažnai susitinku su žmonėmis. Vokietijoje turime gerų draugų."

F.Brancovskaja su vyru užaugino dvi dukteris: Vita gyvena Vilniuje, Dina – Izraelyje. Ji turi šešis anūkus ir penkis proanūkius. Jauniausioji ketverių metų proanūkė neseniai bėgo Vilniuje vykusiame maratone, gavo medalį ir marškinėlius.

Vyrą Fania palaidojo 1985 m. O susipažino su juo Rudninkų girioje pas partizanus. "Iš karto susituokėme, kai sugrįžome į Vilnių. Vilnius buvo išlaisvintas 1944 m. liepos 13-ąją – griaudėjo saliutai. O liepos 22-ąją mudu susirašėme. Buvome vieni pirmųjų, kurie susirašė zakse", – gražias jaunystės akimirkas prisiminė Fania.

Pranešimą skaitys jidiš kalba

Rugsėjo 23 d. sukanka 70 metų, kai buvo likviduotas Vilniaus getas su visais jame gyvenusiais žmonėmis. Į jo teritoriją įėjo Ligoninės, Žemaitijos (tada – M.Strašūno) ir kitos senamiesčio gatvės. Nuo "laisvosios" zonos jį skyrė Pylimo gatvė. Į šią getu pavadintą teritoriją Antrojo pasaulinio karo metais nacių suvaryti ir griežtai kontroliuojami gyveno Vilniaus žydai.
Sukakties proga bus surengtas IV litvakų kongresas, į kurį atvyks Lietuvos žydų palikuonių iš įvairių pasaulio šalių.

"Ir aš jame dalyvausiu, – džiaugėsi F.Brancovskaja. – Paneriuose skaitysiu pranešimą. Bet Paneriuose visada kalbu tiktai jidiš kalba. Tie, kurie ten guli, visi kalbėjo jidiš. Dar kalbėsiu Seime."

Atidžiai patyrinėjusi savo sąrašus, ji suskaičiavo, kad Vilniuje gyvena penki žmonės, ištvėrę šio geto pragarą.

Teisė gyventi – tik dirbantiems

Fania gimė Vilniuje. Iki Antrojo pasaulinio karo jos tėvų šeima gyveno Pylimo gatvėje. Iki karo ji spėjo baigti gimnaziją.

Į getą Fania (jos mergautinė pavardė – Jocheles) pateko 19-os ir jame išbuvo nuo pirmos iki paskutinės dienos. Tai, kad jai pavyko išsigelbėti, moteris vadina stebuklu.

"1941 m. rugsėjo 6 d. šeštą valandą ryto mums pasakė, kad tėvas, mama ir aš su seserimi Rebeka turime eiti į getą. O mums reikėjo tik gatvę pereiti – iš Pylimo į Ligoninės. Mus išstūmė į kiemą, uždarė vartus, tada susėdome ant žemės – buvo labai daug žmonių, – prisiminė Fania. – Iš pradžių gyvenome Ligoninės gatvėje. Paskui persikraustėme į tuometę M.Strašūno gatvę, 7-ąjį namą (dabar – Žemaitijos g. 5). Ten gyvenome iki geto likvidacijos. Mažame dviejų kambarėlių bute gyveno iš viso 16 žmonių. Mes gyvenome pereinamajame kambaryje: tėvai miegodavo lovoje, mudvi su seserimi ir dar viena šeima – ant grindų."

Tie, kurie dirbo, turėjo baltus, geltonus, mėlynus, rožinius lapus. Tai buvo dokumentai – kaip pasas,  esesininkai juos dažnai keisdavo. Neturi dokumento – į Panerių mišką, kur sušaudydavo. Bet kas dirbo, turėjo teisę gyventi. F.Brancovskajos tėvas buvo elektromechanikas, jis visą laiką turėjo darbą.

"Tėvas dirbo Barboros Radvilaitės gatvėje, priešais Bernardinų sodą. Iš kur tai žinau? Kad "išvalytų" geto teritoriją, per dokumentų tikrinimą tuos, kurie dirbo, su šeimomis išvežė į darbą. O tuos, kurie liko gete be dokumentų, nužudė", – prisiminė Fania.

Duona – iš bulvių lupenų

Iš pradžių Fania dirbo visokius darbus: aplinkui aerodromą kasė apkasus, mieste valė viešuosius tualetus be šepečių ir be skudurų, tvarkė vokiečių butus. Sunkiausia smulkutei nedidelio ūgio merginai buvo kasti apkasus.

Tačiau tie pripuolami darbai jai nesuteikė nuolatinio dokumento ir ji negaudavo duonos kortelės. Norint gauti šią kortelę, pirmiausia reikėjo pristatyti dokumentą, kad buvai pirtyje ir perėjai dezinfekciją. Vokiečiai labai bijojo, kad nekiltų epidemija.

"Daugelis mirė iš bado. O kokį maistą mes gaudavome – bulvių lupenas! Vadinamąją duoną gamindavo iš lupenų, dar įmaišydavo pjuvenų. Miltų ten beveik nebuvo. Per visą laiką, kiek atsimenu, mėsos – arklienos – mums davė du kartus. Kai ją virė, vertėsi didžiulės putos, – dėstė Fania. – Tie, kurie ėjo į darbą, – o darbas buvo mieste, už geto ribų, – stengdavosi kokį nors daiktą iškeisti į maisto produktus.

Aukso jau niekas neturėjo. Kai tik atėjome į getą, esesininkai pareikalavo sumokėti 5 mln. rublių. Žmonės atidavė visus pinigus, kuriuos turėjo, tad iš kur dar auksas? Vilnius buvo neturtingas miestas."

Prie įėjimo į getą buvo kontrolė. Kartais pavykdavo pranešti pieno ar techninio aliejaus, tačiau tai buvo rizika. Jei kontrolė sučiupdavo, išrengdavo ir žiauriai mušdavo, ypač į kojas. Buvo atsitikimų, kad iš karto išveždavo į gestapą, o tada – į Panerius. Sušaudyti.

Kadangi F.Brancovskaja buvo gete veikusios žydų Jungtinės partizanų organizacijos narė, viena jos vadovių merginą įtaisė į dirbtuves. Gete buvo siuvimo, skardos dirbtuvių.

"Pirmas mano darbas buvo iš šiaudų sargybiniams gaminti avalynę, kurią jie apsimaudavo ant batų, kad žiemą kojoms būtų šilčiau. Tada aš jau gavau dokumentą ir turėjau duonos kortelę, – prisiminė F.Brancovskaja. – Pernai Berlyne, viename muziejų, radau tokios avalynės eksponatą.

Paskui mums atvežė tokios aštrios žolės ir iš jos gamindavome kambarinį apavą. Rankos visą laiką būdavo kruvinos ir aptvarstytos. Atsitiktinai radau dokumentą, kad 16 tūkst. tokios kambarinės avalynės porų buvo išsiųsta į Vokietiją. Tada atėjo trečias įsakymas – megzti. Aš labai gerai mezgiau. Atveždavo vilnos, ir mes megzdavome vyriškus, moteriškus megztinius nuo tamsos iki tamsos. Jie iškeliaudavo į Vokietiją."

Šalys keisdavosi šnipais

Žmonės visą laiką gyveno apimti įtampos. Niekada nebuvo aišku, kas tavęs laukia rytoj.

Ten nebuvo galima nei pastoti, nei gimdyti. Buvo pavienių atvejų, kai moterys gimdydavo malinose (gete buvusiose slėptuvėse – red. past.). Fanios klasės auklėtojo žmona slėptuvėje pagimdė dukrą, kurią šeima pavadino Malina. Bet žuvo ir tėvai, ir mergaitė.

Vieną kartą surinko senukus ir pasakė, kad veš juos poilsiauti. Nuvežė į Antakalnį, kur dabar yra troleibusų ir autobusų žiedas. Tada ten buvo žydų vaikų stovykla. Senukus pamaitino, kažkas atvažiavo iš Raudonojo Kryžiaus, juos nufotografavo, o paskui išvežė į Panerius.

Gete buvo biblioteka, pusiau legalių mokyklų, teatras. Bet visi suvokė, kad šiandien artistai vaidina scenoje, o rytoj gali atsidurti Paneriuose.

"Buvo toks baisus gestapininkas Mureris (Franzas Mureris – Vilniaus geto organizatorius ir administratorius – red. past). Jis buvo kilęs iš Austrijos. Jei jis ateidavo į getą, buvo aišku, kad "vizitas" baigsis kieno nors mirtimi, – prisiminė F.Brancovskaja. – Po karo tas F.Mureris grįžo į Austriją. Kartą atėjo pas kirpėją, o šis, pasirodo, buvo žydas iš Vilniaus geto.

Atvežė F.Murerį į Vilnių, įvyko jo teismas. Bet tuo metu Sovietų Sąjungoje nebuvo mirties bausmės – reikėjo darbo jėgos lageriuose. Jam priteisė 15 metų. Septynerius atsėdėjo, o paskui buvo toks dalykas: kapitalistinės šalys su Sovietų Sąjunga keisdavosi šnipais. F.Murerį iškeitė su sąlyga, kad jis atsėdės dar aštuonerius metus lageryje Rusijoje. Bet ten jį išlaisvino, esą jei buvo sovietiniame lageryje septynerius metus, tai vienus reikia skaityti kaip trejus. Vadinasi, jis atsėdėjo 21-us metus."

Iš šeimos gyva liko vienintelė

F.Brancovskaja ištraukė iš rankinės 1939 m. darytą šeimos nuotrauką.

1939 m., kai Vilnius buvo grąžintas Lietuvai, Fanios dėdė jau galėjo atvažiuoti iš Kauno į Vilnių pas savo tėvus. Čia visi susitikę ir nusifotografavo. Tokią nuotrauką dėdė išsiuntė savo broliui į Izraelį. Lygiai tokią nuotrauką, kai 1990 m. Fania pirmą kartą nuvažiavo į Izraelį, jai davė pusseserė.

"Štai aš – man 17 metų, – bakstelėjo ji į vieną merginą senoje fotografijoje. – Aš – vienintelė, kuri liko gyva iš šios šeimos. Visi kiti nužudyti."

Paskui ji parodė savo tėvą. Likviduojant getą, jį išvežė į lagerį Estijoje. Jis žuvo likus kelioms dienoms iki lagerio išlaisvinimo 1944 m. Fania turi jo dokumentus, jo numerį, kurį jis turėjo lageryje. Labai daug žmonių ten nužudė. Kodėl jos tėvą taip ilgai išlaikė? Todėl kad jis, elektromechanikas, vokiečiams buvo reikalingas. Vėliau tai duktė išsiaiškino įvairiose knygose.

Jos mamą su seserimi išvežė į Kaizervaldo koncentracijos stovyklą netoli Rygos. Juodvi dirbo audinių fabrike. Moteris, vyresnes negu 35-erių, nuskandino jūroje – esą darbui jos nebetinkamos. Fanios mamai tada buvo apie 42-us. Sesuo Rebeka su daugybe nelaimingųjų vėliau buvo išvežta į Štuthofą. Ji žuvo ten.

Dėdė su šeima žuvo Kauno IX forte, kiti – Paneriuose. Močiutė su seneliu gyveno Antakalnyje, jų net į getą nevežė – iš karto į Panerius ir ten sušaudė.

Paspruko per atsarginį išėjimą

Paskutines dvi savaites prieš likviduojant getą žmonių jau nevesdavo į darbą – versdavo dirbti pačiame gete. Vokiečiai buvo tokie įžūlūs, jog atveždavo kulkų suvarpytų ir kruvinų nužudytųjų daiktų, kad geto gyventojai juos valytų ir remontuotų.

"Kaip sakiau, priklausiau pogrindinei Jungtinei partizanų organizacijai. Buvo nuspręsta, jog reikia pasiųsti žmonių, kad šie užmegztų ryšį su Rūdninkų girios partizanais.

Kaip aš pabėgau? Rugsėjo 23-iosios rytą partizanų vadovybė sukvietė mus, 12 merginų – šešias poras po dvi, į biblioteką. (Turiu dokumentą, kad buvau geto bibliotekos skaitytoja, archyve radau.) Pasakė, kad reikia eiti užmegzti ryšių su partizanais, instruktavo, į kuriuos kaimus traukti. Vyrų nesiuntė. Jei juos būtų sugavę, iš karto būtų supratę, kad jie žydai, – jie buvo apipjaustyti.

Vienas žmogus iš geto vadovybės Judenrato (Žydų tarybos – red. past.) turėjo eiti slėptis. Iš Mėsinių gatvės buvo atsarginis išėjimas į Vokiečių gatvę, ir aš su savo porininke Doba suspėjau išeiti iš geto", – lemtingąją rugsėjo 23-iąją prisiminė F.Brancovskaja.

Nusigavo į girą pas partizanus

Išsprukusios už geto ribų merginos turėjo būti labai atsargios. Fania prisimena kiekvieną žingsnį, kiekvieną posūkį tuomečio Vilniaus gatvėse. Joms reikėjo sukti į dešinę ir eiti Aušros vartų link. Kai atėjo iki tos vietos, kur dabar yra Jaunimo teatras, ir kai reikėjo sukti į Etmonų gatvę, ant kampo jas sulaikė lietuvių policininkas: "Atgal, mergaitės." Jos pamatė, kad kas trys keturi metrai už geto ribų stovi lietuvių policininkai. Tai merginoms sukėlė įtarimą.

"Užuot ėjusios Aušros vartų link, mudvi grįžome atgal į Vokiečių gatvę, tada – į Trakų, Pylimo. Pylimo gatve atėjome iki geto vartų prie Rūdninkų gatvės. Žiūrime: atvažiavo gruzovikų su kareiviais. Jie buvo žaliai apsirengę, vėliau kalbėjo, kad tai – estai. Mudvi nusprendėme, kad bus akcija. Nepagalvojome, kad getas tuoj bus likviduojamas", – pasakojo F.Brancovskaja.
Merginos visą dieną klaidžiojo po mišką. Vakare pradėjo lyti, išgirdo, kad netoliese loja šunys, bet naktį į kaimą nėjo – nusprendė nakvoti miške. Rytą užėjo į trobą.

"Pasirodė, kad tai Žvėryno kaimas, – jo mūsų sąraše nebuvo. Ten gyveno lenkai, kalbėjome lenkiškai. Moteris mums davė pieno ir duonos. Tai buvo pirma tikra duona, kurią valgėme po dvejų metų", – pasakojo Fania.

Rugsėjo 24-osios vakarą jos atėjo į Žagarinės kaimą prie dabartinės Baltosios Vokės. Žmonės dar dirbo laukuose. Iš vieno namo išėjo du vokiečiai su ginklais ir patraukė keliu. Grįžti atgal – įtartina, tad merginos patraukė paskui juos.

"Kelyje sutikome jauną vaikiną, kuris lenkiškai pasiteiravo, kur einame. "Pas tetą kasti bulvių", – atsakėme. Noriu pasakyti: jis mus išgelbėjo, – tiki Fania. – Jis suprato, kad mes einame ne bulvių kasti. Jis žinojo vietas, ir mes patraukėme per pelkes pas Rūdninkų girios partizanus. Bet jo nei vardo, nei pavardės nesužinojome. Ir šiandien nežinau. Ir kai važiuoju per tas vietas, – ten lenkų kaimai, – man suspaudžia širdį... O Doba mirė pernai vasarą Los Andžele."

Getus skyrė Vokiečių gatvė

Vilniaus getas buvo sudarytas iš dviejų dalių: Didžiojo ir Mažojo. Didysis getas buvo įkurtas 1941 m. rugsėjo 6 d. Vilniaus senamiestyje. Tada Vilniuje gyveno apie 57 tūkst. žydų. Į Didįjį getą buvo suvaryta apie 30 tūkstančių, į Mažąjį – apie 11 tūkst. žmonių. Juos skyrė dabartinė Vokiečių gatvė.

Per visą geto gyvavimo laikotarpį čia buvo uždaryta apie 50 tūkst. žmonių. Didžiajame gete Žydų tarybai  vadovavo Anatolis Fridas, o Mažajame – Aizikas Leibovičius. Taip pat buvo sukurta žydų policija, kuriai vadovavo Jakovas Gencas. Iš pradžių žydai tikėjosi, kad gete jie gyvens labai ilgai, baigsis baudėjų akcijos ir savivalė. Tačiau tokios viltys greitai žlugo. Jau iki 1941 m. gruodžio pabaigos vokiečiai nužudė 33 500 Vilniaus žydų. Gete liko tik 12 tūkst. legalių ir 8 tūkst. nelegalių žydų, pasislėpusių slėptuvėse.

Didysis getas gyvavo dvejus metus. 1943 m. rugsėjo 23 ir 24 d. jis buvo likviduotas galutinai. Iš 57 tūkst. Vilniaus žydų, pasibaigus karui, gyvų liko tik apie 2 tūkst.



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių