Sekmadienį popiet iš Švedijos Malmės miesto, kur vyko šiųmetė „Eurovizija“, grįžo Lietuvos atstovas Andrius Pojavis. Pavargęs, bet kupinas gerų emocijų, nes, kaip pats sakė, – ne kiekvienam nusišypso sėkmė papulti į finalą, o jis ten buvo, dalyvavo ir padarė viską, ką galėjo.

- Andriau, ko tikėjotės vakar?

- Tikėjausi gero vakaro, taip ir atsitiko, buvo geras vakaras.

- Kodėl pats nestebėjot balsavimo?

- Stebėjau, bet mes kartais tiesiog išeidavom į užkulisius. Visa tai jau buvome matę ne kartą, buvo jau grynas juodas darbas.

- Kaip dabar manote, ką galėjote daryti kitaip?

- Nieko.

- Kokios bendros nuotaikos po visų trijų „Eurovizijos“ vakarų?

- Iš tikrųjų geros. Viską, ką galėjome, padarėme. Ten buvo geros nuotaikos. Kai žinai, kad padarai tai, ką gali. Tiesiog reikės turbūt užsienio reikalų ministro paklaust, kaip čia yra, kad šalys kaimynės nepalaiko. Ką galėjau, su Italija padariau – šeši taškai iš jų.

- Kaip pačiam nugalėtojos pasirodymas?

- Man buvo geresnių dainų, kurios labiau patiko. Bet, kaip ir prognozavo, taip ir įvyko. Čia, jei pasižiūrėtume į „Eurovizijos“ istoriją, kartojasi jau antrą ar trečią kartą, kad po Švedijos visada Danija rengia „Euroviziją“.

- Kaip manote, kodėl už Lietuvą nebalsavo Didžioji Britanija, Airija?

- Nežinau kodėl, reikėtų klausti emigrantų. Neįsivaizduoju. Aš buvau atsakingas už Italiją (juokiasi - red. past.), jie subalsavo, davė šešis, o dėl kitų valstybių nežinau.

- Kurių šalių atlikėjai patiko?

- Vengrai, gaila airių vaikino, nes liko paskutinis, ir daina visai nebloga buvo, ir galų gale tai Airija. Turbūt labiausiai man patiko vengrai.

- Koks jausmas buvo antradienį, kai sužinojot, kad patekot?

- Geras jausmas buvo, iš tikrųjų geras. Nes nėra prasmės ten likti, jei nedalyvauji finale.

- Atrodėt atsipalaidavęs. Ar iš tiesų taip ir buvo, ar puikiai sugebėjot paslėpti emocijas?

- (Juokiasi – red. past.) Buvau ganėtinai atsipalaidavęs, nes turėjome laiko priprasti prie scenos, aplinkos. Gana laisvai jaučiausi ir sudainavau gerai.

- Nemanot, kad koks nors veiksminis sprendimas scenoje būtų pakėlęs į aukštesnę vietą?

- Galima visokių prisigalvot. Žinot, atsivežė ukrainiečiai milžiną. Mes irgi galvojome su juo nusifotografuoti (šypsosi – red. past.). Aš nežinau, kaip jį atsivežt reikėjo. O mes tiesiog sudainavom dainą, ir viskas, o jei nori šou, viskas remiasi į pinigus. Mes kukliai, paprastai, lietuviškai. Kaip galėjom, taip ir padarėm.

- Ką veiksit dabar?

- Atsakysiu dar į kelis klausimus, o tada jau eisiu iš oro uosto (juokiasi – red. past.).

- O paskui?

- Paskui susitiksiu su tėvais.

- Ar neblaškė jūsų žmona?

- Vakarais blaškė (juokiasi – red. past.). Bet tik namuose, kitur ne.

- Ar ilgai būsit Lietuvoje?

- Ne, pabūsiu porą dienų.

- Ką planuojate veikti muzikos srity? Ar būsite čia, ar grįšit į Italiją?

- Tai dainuot gali visur ir visiems, nėra valstybių ribų.

- Bet jau dabar Lietuvoje yra vadybininkų, norinčių su jumis dirbti.

- Nežinau, žiūrėsim. Negalvoju apie tai. Jeigu taip atvirai, į visa tai nežiūriu kaip į biznį. Muzika man yra gyvenimas, ne verslas ar dar kas nors.

- Tradicinis atsakymas – svarbiausia dalyvauti, o ne laimėti. Tai kaip yra iš tikrųjų?

- Aš manau, kad aš jau laimėjau. Pirmiausia Lietuva jau laimėjo tris kartus. Berods, trečią kartą iš eilės papuolame į finalą. Labiausiai gaila tų trylikos valstybių, kurios neprasiveržė į finalą, keletą metų iš eilės nepapuola į pagrindinį vakarą. Aš ten buvau, mačiau, kaip viskas vyksta, padariau, ką galėjau, dėl to mano širdis rami.

- „Eurovizijoje“ dalyvavo pasaulinio garso žvaigždė Bonnie Tyler. Kokios emocijos, koncertuojant vienoje scenoje, atsižvelgiant į finalo rezultatus, kad likote netoli vienas kito?

- Na kokios emocijos... Tiesiog džiugu pamatyti, gyva legenda. Visi Lietuvoje Bonnie Tyler turbūt ir kaime žinotų. Tai super žvaigždė, jeigu jau mes Lietuvoj žinom. O daugiau kokios emocijos, tiesiog džiugu tokį žmogų sutikti, pasisveikinti ir tiek.

- Ar pajutot didesnį moterų dėmesį?

- Nepajutau. Tikiuosi, gal Lietuvoj grįžęs pajusiu (juokiasi).

- O jums jo trūksta?

- Netrūksta. Bet aš nieko prieš jį pajusti (šypsosi).