Donorystė lietuviams – vis dar baubas

Organų donorystės tradicijos Lietuvoje nesiekia nė dvidešimties metų, o tai, ko švietimo donorystės klausimu šalyje jau pasiekta, – tik entuziastų nuopelnas. Gyvybiškai svarbiam klausimui politikai skiria apgailėtinai mažai dėmesio, o gyventojai tiki mitais apie organų donorystės pasalas.

Apie donorystės situaciją, problemas bei donoro kortelę Lietuvoje "Vilniaus dienos" žurnalistė kalbėjosi su asociacijos "Donorystė" prezidentu Arminu Bartkaičiu.

– Kiek laiko Lietuvoje gyvuoja donorystės tradicijos?

– Sunku pasakyti. Galbūt net nuo 1995 m. toks visuomeninis judėjimas prasidėjo. Tiesiog žmonės, kurie laukė transplantacijos, patys mėgindavo šviesti kitus apie donorystę. O valstybės mastu, sakyčiau, net ir dabar nieko nedaroma. Tiesiog palikta pačių žmonių savimonei.

– Kaip manote, kodėl mūsų valstybė tuo švietimu neužsiima?

– Man sunku suprasti, kodėl valstybė taip užsimerkia ir šios problemos nemato. Netgi bandėme apskaičiuoti: žmogui, kuris laukia inksto transplantacijos ir jam atliekamos inkstų dializės procedūros, persodinus organą, tų dializės procedūrų nebereikėtų. Po pirmų metų toks žmogus valstybei kainuotų 50 tūkst. litų pigiau. Nes dializės procedūros labai brangios, o vaistai, kurie reikalingi po transplantacijos, gerokai pigesni. Ką ir kalbėti apie paties žmogaus gyvenimo kokybę bei savijautą, jo galimybes grįžti į normalų gyvenimą.

– Jūs bandėte bendrauti su šalies politikais, aiškinote, kad reikia skatinti donorystę?

– Kalbama nuolat. Sveikatos apsaugos ministras kompetentingas tuos dalykus spręsti ar netgi siūlyti. Užsienio valstybėse tam skiriami gana dideli pinigai. Ne vien siekiant ekonominės naudos, ten tiesiog į žmogų žiūrima kitaip. O čia žmogus yra paliktas likimo valiai... Ar sulauks jis to donoro, ar ne? Mes nesakome, kad donorų fiziškai padaugės. Žmonių, kurie sutinka būti donorais, pritaria donorystei, – šį skaičių reikia didinti.

– Kokiais būdais galima tai skatinti?

– Pagrindinis dalykas yra švietimas, pradedant nuo mokyklų ar net darželių. Užsienio valstybėse darželinukams paprastai apie tai pasakojama ir taip užauga karta, kuriai organų donorystė yra savaime suprantamas dalykas.

Pas mus mokyklose pradeda po truputį kalbėti apie tai. Reikia tikėtis, kad kada nors ir pas mus išaugs tokia karta, kuri nebeturės baimių ir nebijos organų donorystės.

Kol kas kai kuriems suaugusiems žmonėms dar reikia apie tai pasakoti ir stengtis paneigti mitus, kuriuos jie patys išsigalvoja, nes jiems apie tai nebuvo šnekama. Be abejo, pirmą kartą su tokia situacija susidūręs žmogus pasirinks variantą geriau nedaryti nieko.

– Bet lietuvių požiūris į organų donorystę bent minimaliai keičiasi?

– Labai džiugu, kad tas požiūris gerėja. Galiu pasakyti, kad jau atsiranda žmonių, kurie, jų artimajam nustačius smegenų mirtį, patys paklausia, ar galima to artimo žmogaus organus dar panaudoti kitiems žmonėms išgelbėti. Anksčiau tokių dalykų nebuvo, o dabar jau pasitaiko.

Postūmis yra, ir pati organų donorystė nebėra tabu. Prieš kokius 5–7 metus, kai vykdydavome akcijas ir kviesdavome pasirašyti dėl donoro kortelės, dalis žmonių tiesiog atšokdavo išgirdę žodžius "organų donorystė" arba "donorystė po mirties". Dabar reakcija ramesnė, nėra tokio išgąsčio. Būdavo, pamatai veide baimę, tarsi tuoj pulsi ir išimsi iš jo tuos organus.

– Galbūt donorystei Lietuvoje kliudo ir tam tikri įstatymų projektai?

– Mes labai laukiame, kol Seimas priims donorystės įstatymo pakeitimus. Dabar žmogus norėdamas pritarti donorystei turi keliauti pas gydytoją ir pasirašyti sutikimą. Kad patektum pas gydytoją, reikia registruotis, laukti eilėje – labai nepatogu. Gal pagaliau ateis diena, kad sutikimą dėl organų donorystės būtų galima pasirašyti elektroniniu būdu. Jeigu rudens sesijoje Seimas priims tą įstatymą, kaip ir buvo planuota, tai bus labai didelis žingsnis į priekį.

– Kiek Lietuvos piliečių turi donoro kortelę? Tai didelis ar mažas skaičius, palyginti su gyventojų skaičiumi?

– Šiek tiek daugiau nei 17 tūkst. Tai labai mažas skaičius, nes donoro kortelę galima pasiimti jau nuo 2000 m. Apie 0,5 proc. gyventojų tą donoro kortelę turi. Europos šalyse vidurkis yra apie 12 proc. Skirtumas tikrai didžiulis.

– Artėjant Pasaulinei organų donorystės dienai visada padaugėja informacijos žiniasklaidoje šia tema. O ar padidėja žmonių susidomėjimas?

– Šiek tiek suaktyvėja, nes iš tikrųjų įvairios organizacijos rengia populiarinimo akcijas, pasakoja apie pačią donorystę, suteikia galimybę donoro kortelę gauti vietoje, neinant į polikliniką. Aišku, ir žiniasklaida daugiau dėmesio skiria. Tas žmonių susidomėjimas jaučiamas, daugiau žmonių kreipiasi, klausia, ir pritariančių atsiranda daugiau.

– Dažnai nutinka taip, kad patys savanoriai donorai, turintys korteles, vis dėlto netampa donorais?

– Iki šių metų dar nė vienas žmogus, turintis kortelę, nebuvo donoru. Tik šiais metais atsirado trys donorai, kurie turėjo donoro kortelę. Iki šiol visada būdavo prašoma artimųjų sutikimo, jeigu žmogus valios nebūdavo pareiškęs. Apie 30 proc. artimųjų nesutikdavo.

– Bet 70 proc. sutikdavo. Gal tai neblogas rodiklis?

– Neblogas, bet sutikime, kad ir 30 proc. yra didelis skaičius. Jei bent vienam žmogui dar papildomai galima padėti... Juk už jo stovi šeima, artimieji, taip pat priklausomi nuo to žmogaus, kuriam reikia transplantacijos. Jeigu vienai šeimai nutiko nelaimė, ji gali padėti kitai šeimai, kuri irgi ilgą laiką kenčia, ir galbūt jiems nusišypsos vilties spindulėlis.

– Jei žmogus turėjo donoro kortelę, bet artimieji vis tiek nesutinka atiduoti jo organų, kas tada?

– Sunku pasakyti, kaip reikėtų pasielgti, jei toks atvejis būtų. Artimųjų valios galima nepaisyti, bet, žiūrint žmogiškai, jeigu artimieji labai prieštarautų, nemanau, kad medikai ryžtųsi tuos organus paimti. Po tokio fakto, manau, žiniasklaidoje pasipiltų tekstai, kad medikai per prievartą paėmė organus...

– Vienu metu žiniasklaidoje mirgėjo istorijos apie organų vagystes. Ar nesmuko žmonių pasitikėjimas donoryste?

– Organų vagysčių Lietuvoje nebuvo. Buvo istorija, kad dingo vaikas. Žiniasklaida jau buvo pradėjusi spėlioti, kad vaikas pagrobtas dėl organų. Vėliau tą vaiką rado nuskendusį su visais organais, tačiau jau niekas nebesivargino paneigti pradinės informacijos. Kai apie tai šnekama, daugeliui žmonių pasąmonėje susiformuoja tokia baimė. Kas žino visą procesą, tikrai supranta, kad tai sunkiai įmanoma.

Vienas pagrindinių mitų, kad žmogus, išsiėmęs donoro kortelę, iš karto bus nudaigotas. Bet norės ir taip nudaigos, kam tada ta kortelė? Pasiėmęs donoro kortelę gali būti visai netinkamas donoras. Paprastai apie 30 proc. potencialių donorų yra netinkami kaip donorai.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Trims pirmiesiems

Trims pirmiesiems portretas
Kokie jūs laimingi, kad nepažįstat žmonių, laukiančių organų. Ir laikykit kumščius, kad niekada patiems neprireiktų...

NIEKADA

NIEKADA portretas
Niekada

NIEKADA

NIEKADA portretas
nesutiksiu tokioje šalyje atiduoti savo ar artimųjų organų! NIEKADA.
VISI KOMENTARAI 4
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių