Didikai Sapiegos: valstybininkai ar sumanūs verslininkai

Viena ranka jie dosniai rėmė menininkus, kita – klastojo dokumentus, kad valstybėje įgytų daugiau galių. Kas iš tiesų buvo Sapiegos, stovėję prie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) vairo ir jos istorijoje palikę išskirtinę žymę?

Iškiliausias visų laikų Lietuvos valstybininkas Leonas Sapiega niūriai žvelgia į parodos lankytojus iš senovinio portreto. Šalia jo – kiti įtakingi giminaičiai, panašūs vienas į kitą kaip du vandens lašai. Skvarbūs žvilgsniai, rudos akys, nelietuviški veido bruožai.

Vis dėlto būtent Lietuva yra ta žemė, kurioje ši didikų giminė susikrovė savo turtus ir didino galias.

Apie Sapiegų giminę pasakoja Valdovų rūmų muziejaus drauge su partneriais surengta tarptautinė paroda „Kryžiai yra dorybės ženklas, o Strėlė – pergalės. Sapiegos – valstybininkai, meno mecenatai ir kolekcininkai“, ji eksponuojama Vilniaus paveikslų galerijoje, Chodkevičių rūmuose.

Patyrinėti Sapiegų gyvenimą, karjeros ir iškilimo kelią „Vilniaus dienos“ žurnalistei padėjo Valdovų rūmų muziejaus direktoriaus pavaduotoja, istorikė dr. Jolanta Karpavičienė.

– Kunigaikščiai Sapiegos – viena garsiausių rusėnų kilmės LDK didikų giminių. Ji buvo apdovanota neeiliniais gabumais ir protu, jos gyvenime netrūko turto ir prabangos. Kokias valstybines pareigas LDK ėjo Sapiegos?

– Istoriniuose dokumentuose per 17 kartų suskaičiuota 380 Sapiegų ir Sapiegaičių. Net 51 giminės atstovas ėjo labai aukštas valstybės pareigas LDK. Iš jų 30 buvo Lietuvos valstybės senatoriai, net 11 – Lietuvos pakancleriai ir kancleriai, t. y. LDK vyriausybės vadovai, 5 – etmonai, t. y. LDK didieji karo vadai, 4 – vyskupai, o bažnytinė valdžia tuo metu buvo lygiai tokia pat svarbi, kaip ir pasaulietinė.

Užimtų svarbiausių postų Lietuvoje skaičiumi Sapiegos nusileido tik kitai įtakingai ir garsiai giminei – kunigaikščiams Radviloms.

– Kokia Sapiegų sėkmės paslaptis? Kaip jie sugebėjo taip aukštai iškilti?

– Manau, šita giminė nestokojo įvairių pranašumų, pirmiausia – gebėjimo orientuotis valdovo dvaro peripetijose ir valstybės politikoje. Sapiegos gerai jautė valstybės gyvenimo ritmą, gebėjo pasinaudoti įvairiomis priemonėmis, kad galėtų kaupti turtus, o tai buvo pagrindas politinei galiai įgyti. Jie buvo išsilavinę, pasižymėjo oratoriniais ir organizaciniais gabumais.

Tačiau karjeros laiptais jie kilo palengva, vis užgožiami Radvilų, nes šie visą laiką savo rankose laikė pagrindines valstybės pareigybes. Veržiantis į LDK politinės valdžios olimpą Sapiegoms teko konkuruoti ir su Chodkevičiais, Pacais, kitomis įtakingomis didikų giminėmis.

– Iš kur kilę Sapiegos ir kada pirmą kartą jie paminėti istoriniuose šaltiniuose?

– Giminės pradžia nėra aiški, slypi nežinioje. Akivaizdu viena, kad Sapiegos kilę iš rusėnų smulkiųjų bajorų, gyvenusių LDK ir Maskvos valstybės paribyje. Rusėnais vadinami rytų slavų – būsimų baltarusių ir ukrainiečių – protėviai, stačiatikiai, jų gyvenamos teritorijos priklausė LDK. Dominuoja versija, kad Sapiegos kilę nuo Smolensko.

Žinia apie giminės pirmtaką Semioną Sapiegą yra iš XV a. antrosios pusės. Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Kazimiero dvare jis žinomas kaip šio valdovo kanceliarijos raštininkas.

Jo sūnūs – Jonas ir Bogdanas Sapiegos. Iš jų kilo dvi Sapiegų linijos: Kodenio (tai vietovė Palenkėje, kuri tuo metu priklausė LDK, dabar – Lenkijos ir Baltarusijos pasienis) ir Ružanų (dabartinė Baltarusija).

– Kaip klostėsi S.Sapiegos įpėdinių Jono ir Bogdano likimas?

– Jonas Sapiega (?–1517 m.) ėjo tėvo pėdomis. Jis karjerą pradėjo dar valdant Kazimierui – buvo jo raštininkas. Matyt, buvo išsilavinęs, pasižymėjo puikiais derybininko gabumais, nes kaip valdovo pasiuntinys buvo siunčiamas pas popiežių ir į Maskvą.

Toliau jo politinė karjera rutuliojosi Lietuvos didžiosios kunigaikštienės Elenos Aleksandrienės – Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Aleksandro žmonos – rūmuose. Šie kaip tik tuomet buvo pradėti statyti toje vietoje, kur ir dabar yra atkurtieji Valdovų rūmai. Vienas, rytinis, korpusas buvo skirtas Lietuvos didžiajai kunigaikštienei ir jos dvarui.

Elena Aleksandrienė buvo išsilavinusi moteris, turėjo Bizantijos imperatorių kraujo. Į Vilnių iš Maskvos tėvo – Maskvos didžiojo kunigaikščio Jono (Ivano) III – nurodymu ji atsigabeno savo dvariškius – freilinas ir pareigūnus, kad jos tėvas Lietuvoje turėtų savo šnipų. Tačiau netrukus drauge atvykusius dvariškius ji grąžino į Maskvą, o Vilniuje sukūrė naują savo dvarą – lietuvišką. Šiame dvare ir sutinkame J.Sapiegą, kuris šaltiniuose iš pradžių vadinamas ochmistru – ūkvedžiu, administratoriumi, ekonomu, o vėliau ir valdovės kancleriu.

– Galbūt valdovei Jonas įtiko ne tiktai kaip ochmistras, kancleris, bet ir kaip šaunus vyras?

– Istoriniai šaltiniai apie tai nutyli, bet žinant tų laikų karjeros darymo peripetijas galima tai įtarti. Asmenys, norėję užsitikrinti politinę karjerą, ieškodavo valdovės protekcijos. Ir J.Sapiegai tai pavyko. Jo karjera – stulbinama. Neilgai trukus Jonas tapo valdovo (kitaip – valstybės) sekretoriumi ir rūmų maršalka. Vėliau taip pat ėjo ir Vitebsko bei Palenkės vaivados pareigas.

Jo, kaip ir būsimų Sapiegų kartų, likimą nulėmė, sakyčiau, tiesiog genetinė savybė labai gerai ir greitai orientuotis valstybės politikoje, tai išnaudoti savo naudai ir kilti karjeros laiptais.

– Nuo Lietuvos valstybės neatsiejamas Leonas Sapiega (1557–1633 m.). Tai – vienas žymiausių visų laikų Lietuvos valstybininkų. Papasakokite jo iškilimo istoriją.

– L.Sapiega padarė stulbinamą karjerą. Tai buvo neeilinio proto ir sugebėjimų žmogus, be to, apdovanotas ir fantastiška charizma.

Baigęs Leipcigo universitetą, iš pradžių jis buvo paprastas Oršos pavieto (dabartinė Baltarusija) Pilies teismo raštininkas. Po kelerių metų tapo tuomečio LDK valdovo Stepono Batoro, paskui – Žygimanto Vazos dvariškiu. Dar po kiek laiko – tada L.Sapiegai buvo vos per 20 metų – tapo valdovo didžiuoju raštininku ir sekretoriumi. 1585 m. L.Sapiega jau pakancleris, 1589 m. – kancleris. Jis kontroliuodavo tiek vidaus, tiek užsienio politiką, įvairius valstybės dokumentus. L.Sapiega pakanclerio ir kanclerio pareigas ėjo beveik 50 metų.

Nuo 1622 m. L.Sapiega – Vilniaus vaivada, o Vilniaus vaivada tai ne tas pat, kas šiais laikais Vilniaus meras. Lietuvos valstybė tuomet buvo suskirstyta į didelius administracinius vienetus – vaivadijas. Taigi jis buvo didžiulio administracinio darinio, kuriam priklausė didesnė pusė Lietuvos ir Baltarusijos, svarbiausias valdytojas. Kas sutelkdavo savo rankose LDK kanclerio ir Vilniaus vaivados titulus, tapdavo karaliuku. Iki tol tokie buvo Radvilos, iš dalies – Chodkevičiai. Jiems praradus tą galybę, iškilo L.Sapiega. Nuo 1625 m. jis buvo ir LDK didysis etmonas – vyriausiasis karo vadas, tačiau karo žygiais nepasižymėjo.

Valstybę L.Sapiega valdė naudodamasis savo protu ir neeiliniais gebėjimais orientuotis sistemoje, dalyvavo net 41 seime. Jis mokėjo ginti savo pozicijas. Esant reikalui net pasipriešindavo valdovui Žygimantui Vazai.

L.Sapiegą amžininkai vadino Lietuvos Solonu. Jis buvo įstatymų kūrėjas, leidėjas. Nors tada buvo dviejų valstybių (LDK ir Lenkijos) sąjunga, vadinamoji Abiejų Tautų Respublika, dėl Lietuvos savarankiškumo neabejota. Svarbiausias Lietuvos politinio savarankiškumo garantas – atskira teisinė sistema. L.Sapiega padarė viską, kad Trečiasis Lietuvos Statutas – svarbiausias to meto Lietuvos teisės dokumentas, kaip šiandien Konstitucija, – būtų išleistas. (Pirmieji du Lietuvos Statutai buvo rašomi ranka ir plito nuorašais). Šis Statutas galiojo net tada, kai valstybė nustojo egzistavusi.

L.Sapiega buvo ir fundatorius – pastatė net 24 bažnyčias Lietuvoje, Baltarusijoje ir Lenkijoje. Nepamiršo ir savęs – sau ir savo šeimai kaip pomirtinį mauzoliejų pastatė Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčią Vilniuje (dabar – Bažnytinio paveldo muziejus, – red. past.) Šalia šios bažnyčios surentė bernardinių vienuolyną, tarp kurio seserų buvo ir nemažai jo giminaičių. Žinoma, kad L.Sapiega protegavo 15 savo giminaičių, kad šie LDK padarytų politinę karjerą.

– Ar L.Sapiegos vaikai irgi pasiekė tokių svaiginamų politinių aukštumų?

– Pasiekė, tačiau ne tokių svaiginamų. Jauniausiasis jo vaikas Kazimieras Leonas Sapiega (1609–1656 m.) buvo LDK pakancleris, meno mecenatas, mokėjo septynias užsienio kalbas. Vilniaus universitete jis įsteigė Teisės fakultetą, jam užrašė 3000 knygų biblioteką, kurios dabar išlikusi tik dalis. Supratęs, kad LDK negali gyvuoti be teisinio savarankiškumo ir didikų bei bajorų teisinio išsilavinimo, Teisės fakulteto profesoriams mokėjo gerus atlyginimus. Daugybę savo kauptos meno kolekcijos kūrinių – gobelenų, paveikslų, liturginių aukso, sidabro dirbinių – K.L.Sapiega testamentu paliko Vilniaus katedrai.

– Ši paroda neatsitiktinai surengta istoriniuose grafų Chodkevičių rūmuose – su Chodkevičiais Sapiegos buvo susigiminiavę aštuoneriomis vedybomis. O su Radvilomis? Ar aplinkybės nebuvo palankios, kad kuris nors Sapiegų būtų galėjęs vesti Barborą Radvilaitę?

– Tarp Sapiegų ir Radvilų įvyko net 10 vedybų. Be abejonės, Barbora (1520–1551 m.) buvo mačiusis su Sapiegomis valdovo aplinkoje. Tačiau tuo laikotarpiu Sapiegų šlovė dar tik kilo. Barborai buvo numatyta geresnė partija – pirmuoju jos vyru tapo Trakų vaivada Stanislovas Goštautas iš labai garsios giminės.

– Kuriuo laikotarpiu LDK dominavo būtent Sapiegos?

– Nuo XVI a. pabaigos iki 1700 m. Tiesa, XVII a. antroje pusėje dominavimu LDK Sapiegos kurį laiką dalijosi su Pacais. Tačiau XVII a. du paskutinius dešimtmečius jie nustūmė Pacus, visas svarbiausias LDK pareigybes suėmė į savo rankas ir Lietuvos politiniame gyvenime tapo vienvaldžiai hegemonai valstybininkai.

Tada labiausiai iškilo (buvo ir LDK didysis etmonas, ir Vilniaus vaivada) Kazimieras Jonas Sapiega (1642–1720 m.). Istorikai rado kuluarinių žinių, kad jis save jau vadino Kazimieru IV – tikėjosi užimti Lietuvos ir Lenkijos valdovo sostą. Dėl to Antakalnyje statydinosi reprezentacinius rūmus, Viešpaties Jėzaus bažnyčią ir trinitorių vienuolyną.

– Turbūt ne tik aštrus protas, diplomatiniai sugebėjimai ir turtai Sapiegoms padėjo taip aukštai iškilti? Galbūt jie pasitelkdavo į pagalbą gudrumą ir manipuliacijas – du svarbius palydovus kelyje į valdžios olimpą?

– Sapiegos papirkinėjo smulkiuosius bajorus, suteikdavo jiems valdų, kad šie Seime paremtų jų inicijuojamus dokumentus, jiems palankius įstatymus ir sprendimus, kad Seimas išplėstų Sapiegų užimamų valstybės pareigybių įgaliojimus. Tai buvo įprasti politinio veikimo būdai.

Sapiegos sugebėjo net falsifikuoti dokumentus. Parodoje eksponuojamas to pavyzdys – 1572 m. Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Augusto leidimas rūmų maršalkai Mikalojui Sapiegai naudotis herbo ženklais ir grafo titulu. Toks dokumentas tikrai negalėjo būti surašytas, nes grafo titulą anuomet suteikdavo Šventosios Romos imperijos imperatorius.

1700 m. Kodenio linijos atstovui dvidešimtmečiui Jonui Frydrichui Sapiegai (1680–1751 m.) pavyko oficialiai iš Šventosios Romos imperatoriaus Leopoldo I gauti kunigaikščio titulą. Po karaliaus ir didžiojo kunigaikščio tai – aukščiausias rangas valstybėje.

Kad gautų šį titulą, J.F.Sapiega plačiai paskleidė jau anksčiau sukurtą legendą apie giminės kilmę iš senovės romėnų. Sapiegos save kildino iš romėnų karalių Palemoną į Lietuvą atlydėjusių didikų. Tuomet buvo labai populiari lietuvių didikų kilmės iš romėnų teorija. Esą, Gediminaičiai – karaliaus Palemono, o Sapiegos – Gediminaičių palikuonys.

J.F.Sapiega savo herbe pradėjo naudoti vadinamąją kunigaikščio kepurę mitrą, tris lelijas – karališkąjį simbolį. Lelijas galėjo naudoti ne bet kas – tik kunigaikščių kilmės asmuo. Ir Sapiegos tai demonstravo.

Tada ir atsirado ši paveikslų galerija – 72 portretai, kurią galėtume pavadinti propagandiniu užsakymu. Daugelis jų buvo sukurti J.F.Sapiegos iniciatyva ir skirti kilmės legendai bei Sapiegoms būdingai valstybininkų savimonei stiprinti. Savo politinę veiklą Sapiegos glaudžiai siejo su Lietuvos valstybe, todėl savo herbo ženkluose naudojo ir Lietuvos vytį bei Gediminaičių stulpus.

Įžvelgę, kur slypi politinė nauda, Sapiegos keisdavo tiek išpažįstamą religiją, tiek vartojamą kalbą. Antrosios kartos atstovas, minėtasis Jonas Sapiega, išliko stačiatikis, bet gyvenimo pabaigoje įsakė visus giminės dokumentus išversti į lotynų kalbą. O tai būdinga katalikiškajai tradicijai. L.Sapiega iš stačiatikybės trumpai buvo perėjęs į protestantų tikėjimą, tačiau vėliau tapo uoliu kataliku, kaip ir visi būsimų kartų Sapiegos.

– Kada ir kodėl Sapiegos prarado savo pozicijas?

– Kitos didikų giminės, ypač bajorai, nesutiko su tokiu Sapiegų dominavimu. Ėmė kilti Tiškevičiai, Oginskiai, Višnioveckiai, kitos giminės, kurios su jai konkuravo. Susidarė tiesiog politinis ir karinis blokas prieš Sapiegas. Sapiegų dominavimas baigėsi Valkininkų kautynėmis 1700 m. Jie tas kautynes pralaimėjo. Tačiau nereiškia, kad buvo išstumti iš politinės arenos. Sapiegos dar reiškėsi apie 100 metų: ėjo tam tikras pareigas valstybėje, buvo mecenatai, statė bažnyčias, tapė portretus, prabangiai gyveno. Tačiau jie jau nebuvo valstybėje dominuojanti giminė.

XVIII a. silpo ir pati valstybė, prasidėjo Abiejų Tautų Respublikos padalijimai. 1795 m. ši politinė sąjunga žlugo – LDK nustojo egzistuoti kaip valstybė, nes didesnę jos dalį okupavo Rusija. Buvę LDK didikai turėjo būti lojalūs rusų valdžiai. Tačiau Sapiegos nenorėjo su tuo taikstytis kaip Oginskiai ar Tiškevičiai. Jie paliko Lietuvą – kai kurie išvyko į Angliją, Prancūziją, kiti įsikūrė toje Lenkijos dalyje, kuri po padalijimų atiteko Austrijai. Ir ten Sapiegos ėjo įvairias valstybines pareigas.

Kolegos istorikai pasakojo, kad 1918 m., kai kūrėsi nepriklausoma Lietuvos valstybė, Sapiegos siūlė savo paslaugas. Tačiau būtina sąlyga buvo mokėti lietuvių kalba, o jie lietuviškai nekalbėjo. Ta aplinkybė ir nulėmė, kad Sapiegos negalėjo dalyvauti kuriant modernią Lietuvos valstybę. Tačiau lietuvišką savimonę politiniu požiūriu jie nuosekliai puoselėjo per visą giminės istoriją.


Šiame straipsnyje: Sapiegosdidikai

NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių