Buvusio narkomano išpažintis: pojūčiai, kuriuos sukelia narkotikai

Svajūnas prisipažįsta, kad per savo narkotikų vartojimo stažą neteko visko – profesijos, namų, artimųjų. Maždaug 10 metų be jokių savaitgalių, poilsio dienų ir atostogų kartodavosi ta pati rutina – iš kur reikės gauti pinigų naujai dozei.

Šiandien vyras turi naują šeimą, tačiau savo praeitį nuo aplinkinių priverstas slėpti. Nors ir saugodamas savo tapatybę, jis šiurpinančiai atvirai atskleidžia, kas vyksta narkomano galvoje ir kūne – pradedant euforija, baigiant baime ir vėl patirti abstinencijos simptomus.

- Kaip atsimenate savo pirmą kartą? Kodėl nusprendėte pabandyti?

- Tai buvo 1989-ieji. Buvau 18-metis, gyvenantis provincijos miestelyje, bet prijaučiantis menininkams, bohemai. Dažnai atvažiuodavau „pasitrinti“ Pilies gatvėje, sėdėdavome „Vaivos“ kavinėje. Beveik visi mano pažįstami menininkai vartojo. Taigi norėjosi pritapti prie jų ir man. Taigi su draugu iš aguonų išsivirėme širkos. Po pirmo karto nusprendžiau – taip gerai, kad tai tikrai bus mano. Pojūčiai buvo nuostabūs – euforija. Tačiau užteko kelių kartų, kai tai tapo ne noriu-nenoriu klausimu, o poreikiu, nes prasidėdavo abstinencijos sindromai. Tai iš tiesų beprotiška priklausomybė – tuo tik ir gyveni. Ryte atsikėlęs galvoji tik apie tai, kaip susileisti dozę, kad pagerėtų savijauta. Kadangi gyvenau mažame miestelyje, tekdavo slėptis. Vilniuje buvo paprasta, čia jau buvo bendruomenė, vienas kitam padėdavo. Visgi penkerius metus pavyko savo priklausomybę slėpti, kol kaimynai nesusivokė, kad kažkas ne taip, ir iškvietė policiją. Po to dar trejus metus lakstydavau nuo vieno namo kampo prie kito, pas alkoholikus įsiprašydavau už vyno butelį.

- Ir nekildavo minčių, kad narkotikai kelia problemų gyvenime?

- Tuo metu problema buvo viena – kaip pataisyti sveikatą, nes tu gali normaliai funkcionuoti tik tuomet, kai gauni dozę. Kaifas tęsiasi tik pirmas kelias savaites, o toliau jokio kaifo nebėra. Kad pajustum euforiją, reikia didinti dozę, antraip pavartojęs tu tiesiog kurį laiką gerai jausiesi. Na, gal užsimiršti kuriam laikui, ir tiek. Visuomenė įsivaizduoja, kad narkomanai po dozės kaifuoja – nėra nieko panašaus. Dirbti irgi nebegali. Ilgiausiai vienoje vietoje išdirbau mėnesį. Paprastai atleisdavo griečiau, nes jei tu neturi dozės, galvosi ne apie darbą, o kaip ją susiveikti. Tačiau apie narkotikus kaip apie problemą pradėjau galvoti tik susidūręs su teisėsauga. Vieną kartą buvau lygtinai nuteistas už narkotikų vartojimą, metų terminui nesibaigus vėl įkliuvau, tuomet pabėgau į Vilnių, į priklausomybės ligų centrą. Norėjau išvengti kalėjimo. Bandžiau gydytis ir išėjęs beveik metus nevartojau. Deja, tas noras išlieka visam gyvenimui, vėl suklupau.

- Kaip dėl hepatito C?

- Jau per pirmuosius metus juo užsikrėčiau. Manau, mano laikų narkomanai turėjo jį visi iki vieno. Mat pas čigonus dozių nebūdavo. Jie įtraukdavo narkotiko į švirkštą iš stiklainiuko. Jei žmogui susileidus pasirodydavo mažai, jis grįždavo su tuo pačiu švirkštu ir jis vėl būdavo nardinamas į tą patį buteliuką. Tačiau hepatitas C tarp narkomanų prilyginamas slogai. Tai menkiausia bėda. ŽIV mano laikais dar nebuvo. Be to, kai tau verkiant reikia dozės, mintis, kad gali kažkuo užsikrėsti, mažai jaudina.

Šiuo metu taip ir vaikštau su tiksinčia bomba organizme. Gydymo negaunu, nes tam pirmiausiai turiu pasidaryti tyrimus, už kuriuos reikia susimokėti kelis šimtus litų. Tokių pinigų neturiu. Pasidariau tik tai, kas nemokama ir sužinojau tik tiek, kad šiuo metu virusas ramybės būsenoje. Tačiau bet kada gali būti kepenų cirozė. Juolab kad apskritai organizmas išsekintas. Statybose dabar dirbti, kaip anksčiau, negalėčiau. Gauti medicininę pagalbą yra labai sudėtinga ir dabar, o ką jau kalbėti apie laikus, kai vartojau narkotikus. Kartą blogai susileidau, kirkšnyje iššoko guzas, kad net vaikščioti nebegalėjau. Šeimos gydytoja nusiuntė pas chirurgę, o ši, supratusi, kad esu narkomanas ir dar turiu hepatitą, liepė sesutei tik tepalo užklijuoti. Išėjus iš poliklinikos guzas trūko ir pasipylė kraujas. Gerai, kad tai buvo ne pagrindinė arterija. Narkomanai įpranta patys būti sau gydytojais – susitvarkyti žaizdas, pasiskaito, kaip gydytis.

- Kas darosi su kūnu, kai jis laiku negauna dozės?

- Tu visas drebi, tau tai karšta, tai šalta, bėga prakaitas taip, kad esi visas šlapias, ir visa tai kaitaliojasi kas 3-5 minutes. Jėgų nėra visai – tarsi visą dieną duobes būtum kasęs. O baisiausia, kai pradeda laužyti kaulus ir užeina raumenų spazmai, kad nė 5 sekundžių negali vietoje ramiai išbūti. Kai taip jautiesi, apie ką dar gali galvoti? Ypač kai žinai, kad susileidus visi šie simptomai pranyks per keletą sekundžių. O kaip prašviesėja akyse, pradedi galvoti, kad kažkaip reikia susiveikti pinigų, nes rytoj bus vėl tas pats, būtina tam pasiruošti iš anksto, nes būdamas tos būsenos tu nieko nesugebėsi daryti. Dienos taip susilieja, kad tie 10 metų man dabar atrodo kaip viena ilga diena. Nėra nei savaitgalių, nei švenčių, nei atostogų.

- Kiek kainuoja dozė?

- Jos vadinamos čekiais. Vienas čekis – 20 litų. Kai mes virdavomės, mums užtekdavo susileisti kartą per dieną. Dabartinio heroino dozės užtenka 2-3 valandoms. Taigi žmonės leidžiasi tris kartus per dieną po 3-4 čekius. Tai beprotiški pinigai – 200-300 litų per dieną. Taigi jei pradėjai vartoti, užmiršk viską. Dauguma narkomanų pinigų prasimano vogdami iš parduotuvių maistą, kurį priduoda turguje už pusę kainos. Iki šiol tai vyksta. Tačiau anksčiau ar vėliau visi įkliūva, o išėję iš kalėjimo dauguma net metų neištempia, vėl sėda. Viskas prasideda nuo žolės ir kitų lengvų narkotikų. Heroinas – jau dugnas, bet iki jo anksčiau ar vėliau visi ateina. Tuomet gali pasidėti kryžiuką – gal dar pagyvensi penkerius metus. Jau po metų badymosi žmonės tampa į save nepanašūs. 16-17 metų mergaitės atrodo kaip 30-40 metų bobutės. Pažįstu žmogų, kuris savo žmoną pardavinėja. Abu stovi gatvėje. Kažkada tai buvo visiškai normalūs žmonės. Netenkama viso savo turto. Vienas pažįstamas senamiestyje turėjo didžiulį antikvariatą. Pardavė už tris milijonus. Jų užteko 1,5 metų.

Žmonės tiesiog nesusimąsto. Visi mano – kartą pabandysiu ir sustosiu. Po to prasideda savęs apgaudinėjimai – šis kartas tikrai paskutinis. Ypač trūksta moksleivių švietimo. Jiems dar narkotikai yra cool. Baisu stebėti, kad narkotikų vartotojai dabar labai jaunėja. 14 metų mergaitės prie stoties parsidavinėja, kad galėtų nusipirkti dozę. Matau, kaip jaunus vaikus į priklausomybių centrą atveda mamos. Deja, kol pats žmogus nesusiprotės, niekas nepadės, jokie įkalbinėjimai. Šiuo atveju būtina pasiekti dugną. O ir tada sunku. Nepažįstu nė vieno, kuris vartojo švirkščiamuosius narkotikus ir išsikapstė. Aš pats jau per 10 metų dalyvauju metadono programoje, be jo nebūčiau išsikapstęs. Kol kas jaučiuosi saugiau ir jau nebegalvoju apie tai, kas bus rytoj. Todėl galiu susitelkti ties tuo, ką darau dabar, ties santykiais su artimaisiais.

- Kaip ilgai galima vartoti nedidinant dozės?

- Ilgiau savaitės neištempsi. Aišku, priklauso, ko nori. Jei nori tik pataisyti sveikatą, užteks ir vienos dozės, bet jei nori daugiau – teks ją gerokai padidinti. Ta „smigimo“ būsena, per kurią tiesiog pamiegi, atsijungi nuo visko, užsimiršti ir negalvoji apie rytojų, trunka apie 1-2 val. dar kelias valandas jautiesi tiesiog gerai. O po to jau pradeda snarglys bėgti, prakaitas mušti, prastėja savijauta. Taigi reikia naujos dozės. Vartojant heroiną sunkiausia išsijudinti ką nors daryti, nes jis sukelia pasyvumą, norisi tik sėdėti, gulėti ir nieko neveikti, o čia reikia pinigų ieškoti. Visgi žinojimas, kad rytoj bus blogai, pakelia nuo kėdės.

- Kokias stebite narkotikų vartojimo tendencijas šiandien?

- Nors teigiama, kad statistika gerėja, mano nuomone, vartojimo mastai iš tiesų auga. Oficialius duomenis galima drąsiai dauginti iš 10. Kai pasižiūri, kas vyksta prie taboro, liūdna darosi. Jei nebūtų tos vietos, gerokai sumažėtų narkotikų vartotojų, bent trečdaliu, nes dabar narkotikai labai prieinami. Net paaugliai atvažiuoja. Vienintelė problema, kad policija gali tave sustabdyti. Tačiau tai juokas. Tave išveš, surašys protokolą, o tu apsisuksi ir ramiai grįši į taborą baigti savo reikalo. Vienu metu ten buvo šlagbaumas – policininkai budėdavo visą parą. Taigi susimokėdavai 10 litų ir jokių problemų. Tik tie, kurie jau būdavo labai įsiskolinę, eidavo aplinkui, miškais. Girdėjau, kad neseniai tabore buvo uždarę 10 namų, kuriuose pardavinėjo narkotikus. Neseniai sutikau pažįstamą, kuris sakė, kad vėl ten galima jų įsigyti. Taboras – tarsi atskira respublika. Vieni padeda čigonams narkotikus parduoti, kiti reketuoja atvykstančius narkomanus, žodžiu, visi pasidalinę įtakos sferomis.



NAUJAUSI KOMENTARAI

zinau

zinau portretas
vaikisko heroino ? apelsinu skonio ? !! Ziauru

pingpongas

pingpongas portretas
geras straipsnis, reikes paragaut to gerojino, - gal patiks...

saulius

saulius portretas
Jei nebandes,pradek nuo vaikisko,apelsinu skonio.
VISI KOMENTARAI 5

SUSIJĘ STRAIPSNIAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių