Barbarų pėdsakai Nacionalinėje filharmonijoje

Kitąmet Lietuvos nacionalinės filharmonijos Didžiojoje salėje bus keičiamos grindys, kėdės, akustinė sistema. Tik muzikų bareljefams skirtos nišos po balkonu liks tuščios, kaip ir pastaruosius tris dešimtmečius. Mat niekas mūsų laisvoje šalyje nedrįsta spręsti, kokie kūrėjai verti šios garbės.

Baimės akys didelės

Tušti apskritimai ant salės sienų liko po 1985–1993 m. vykusios restauracijos. Iki tol salę puošė 4 įžymių rusų muzikų portretai – Piotro Čaikovskio, Michailo Glinkos, Modesto Musorgskio ir Nikolajaus Rimskio-Korsakovo. Nors visi jie gyveno ir mirė dar prieš Spalio revoliuciją ir neturi jokių sąsajų su sovietine okupacija, Sąjūdžio mitingų išgąsdinti tuomečiai kultūros klerkai neskubėjo bareljefų kabinti atgal – maža kaip įvykiai pakryps...

Vėliau pradėję ieškoti bareljefų, Filharmonijos specialistai liko it musę kandę – Senamiesčio restauravimo valdyba, kurioje buvo saugomas šis turtas, panaikinta, o patys kompozitorių portretai kažkur prašapo.

Filharmonijoje besilankančių muzikos gerbėjų akys per kelis dešimtmečius įprato prie tuščių apskritimų, tarsi tai būtų pačių restauratorių sumanymas, nors ir keistokas. Bet prasidėjus diskusijoms apie galimą Didžiosios salės remontą, atgaivinta ir idėja užpildyti jos sienoje boluojančias nišas.

Pernai į Kultūros ministeriją ir Vyriausybę kreipėsi Lietuvos architektų sąjungos nariai, siūlydami tuščiuose apskritimuose pakabinti Lietuvos kompozitorių portretus. Lietuvos kompozitorių sąjungai diskusijose dėl galimų kandidatų  susitarti niekaip nepavyko.

Architektų sąjunga įvardijo aštuonias pavardes, mat ir bareljefai lenkų okupacijos laikais buvę aštuoni – likęs ketvertas kabėjo po balkonu kairėje salės pusėje. Iniciatorių nuomone, šios garbės nusipelnė Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, Juozas Naujalis, Julius Sasnauskas, Juozas Gruodis, Stasys Šimkus, Balys Dvarionas Stasys Vainiūnas ir JAV gyvenęs bei kūręs Vytautas Bacevičius.

Neįžvelgia vertės

Architektas Rimas Anusevičius, vienas iš 1985 m. pradėtos Filharmonijos pastato restauracijos vadovų, stebėjosi, kad kažkas dar prisimena prieš dešimtmečius dingusius rusų kompozitorių bareljefus. Anot jo, šie neturėjo nei meninės, nei istorinės vertės: "Originale jų ant salės sienų nebuvo, jie atsirado per kažkurią rekonstrukciją tarybiniais laikais. O prieš tai salė buvo papuošta mūzomis, kurias nuėmė be jokio gailesčio."

Architektas teigė matęs senų fotografijų, liudijančių, kad mūzos, laikančios stilizuotus žibintus, buvo ir virš scenos.

"Tikrai būčiau už tai, kad ant salės sienų atsirastų mūzos, ir visiems būtų galima remtis, jog šitaip buvo originale. Bet sunku tikėtis, kad kažkas imtųsi atkurti šiuos dekoratyvinius elementus, nors jie daug labiau derėtų prie pastato stilistikos negu kažkokie atsitiktiniai veidai, – svarstė R.Anusevičius. – Jeigu pradėsime svarstyti, kokie kompozitoriai turėtų puošti salę, tai vieniems svarbus vienas, kitiems – kitas. Kažkam būtinai reikės Čiurlionio, o kiti sakys: "O kodėl ne Bachas arba kiti Europos muzikos šviesuliai?"

Nelieka pinigų

Filharmonijos generalinė direktorė Rūta Prusevičienė "Vilniaus dienai" sakė, kad būsimo salės remonto metu tuščiuose apskritimuose ant sienų neatsiras nei mūzų, nei kompozitorių portretų, tačiau Kultūros ministerija esą atsižvelgė į Lietuvos architektų sąjungos idėją.

Pačiose menininkų, muzikantų bendruomenėse vyksta daugybė debatų, kas labiausiai vertas tos pagarbos. Tų rusų kompozitorių, manau, nenorėtų grąžinti.

"Ji išlieka kaip rekomendacija, nes projektas buvo teiktas Kultūros ministerijai dar prieš penkerius metus, patvirtintas be bareljefų atkūrimo, sudaryta sutartis su Centrine projektų valdymo agentūra dėl 2,9 mln. eurų finansavimo valstybės ir Europos Sąjungos paramos lėšomis. Bareljefams užsakyti reikėtų skelbti naują meninį konkursą, o tam šiuo metu neturime nei lėšų, nei pajėgų", – tvirtino R.Prusevičienė.

Anot jos, situacija panaši į ilgai trukusius absurdiškus ginčus dėl Jono Basanavičiaus paminklo.

"Pačiose menininkų, muzikantų bendruomenėse vyksta daugybė debatų, kas labiausiai vertas tos pagarbos. Tų rusų kompozitorių, manau, nenorėtų grąžinti, – juk mes ir savus kompozitorius mažai esame pagerbę", – apgailestavo Filharmonijos vadovė, žadėdama nepamiršti architektų siūlytos idėjos.

Deja, nepriklausomoje Lietuvoje ne tik kompozitoriai, kiti meno kūrėjai per mažai pagerbti, bet į pakraščius nustumta ir pati kultūra. Jai tarsi podukrai visada lieka trupiniai nuo valstybės stalo.

"Apmaudu, kai palygini, pavyzdžiui, Lenkijos kultūros infrastruktūros kitimą per pastarąjį Europos Sąjungos finansavimo laikotarpį – kaimynai daugiausia europinėmis lėšomis renovavo arba pasistatė apie 150 teatrų, kultūros centrų, muziejų, iš jų bent 10 naujų, modernių koncertų salių, – vardijo R.Prusevičienė. – Lenkijos salės, kuriose teko koncertuoti, mūsų akimis – tiesiog kosmosas. Ir niekaip negaliu suprasti, kodėl Lietuvoje neįmanoma iki galo sutvarkyti tų kelių objektų, kuriuos turime."

Sutryps bet ką

Kodėl nei valdininkai, nei patys kultūros žmonės niekaip negali susitarti, kokios asmenybės vertos būti įamžintos Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje, "Vilniaus diena" teiravosi filosofo, humanitarinių mokslų daktaro Krescencijaus Stoškaus nuomonės.

"Tai nenormali įtampa, tiesiog isterija – jeigu kažkas imasi ką nors daryti, tas veiksmas visada kelia pavojų. Kadangi visi, kurie išaukštinami, anksčiau ar vėliau diskredituojami. Iškapstomi kokie nors abejotinos kilmės dokumentai, ir su pasimėgavimu pilamos pamazgos... Tokiu atveju argi apsimoka imtis atsakomybės, nes tas purvas gali prie bet ko prilipti, neatsiplausi. Kita vertus, atsiranda ir piktavalių, kurie galvoja tik apie tai, kaip čia patiems įsiamžinus, – svarstė K.Stoškus. – Nežinau, ką blogo mums galėjo padaryti P.Čaikovskis ar M.Glinka, galbūt pas mus išties per daug buvo tų rusiškų akcentų. Bet juk turime savų kompozitorių, kuriais galime didžiuotis."

Filosofas apgailestavo, kad daug kas mūsų valstybėje vyksta atbulai – prie valdžios prasibrovę veikėjai priima sprendimus po kilimu, nesitardami su žmonėmis arba ciniškai ignoruodami visuomenės poziciją.

"Ar galėjo būti chuliganiškesnis atvejis negu Lukiškių aikštės, kur dabar pažymėta vieta būsimam paminklui? Buvo daugybė apklausų, žmonės išsakė nuomonę, kokį paminklą nori matyti Lukiškių aikštėje, o grupelė apsisprendusių veikėjų surengė dirbtinį konkursą ir pasityčiojo iš visuomenės, – piktinosi K.Stoškus. – Jų nuomonė aiški: paminklų laikai praėjo, gali būti tik antipaminklai, duobės arba tuščios nišos, kurios nieko nepagerbia, bet atitinka dabartinę madą. Aišku, Lietuvos tos mados nesugriaus, bet apmaudu, kai šiandien visa tai tampa pagrindine kultūros politikos ašimi. Jau verčiau valdžia nesikištų į kultūros politiką, jeigu tiek tesugeba."



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių