Veržli dizainerė nenori nusibosti

Dizainerė Rūta Jurkūnaitė-Bruožienė šį kartą pristatė juvelyrikos dirbinių kolekciją, kuri galbūt kiek netikėta, tačiau tikrai paliekanti įspūdį. Drabužių modeliuotoja "Vilniaus dienai" taip pat pasakojo, kaip gimė aistra lankstyti metalą.

Prieš keletą savaičių kartu su savo kolege Kristina Kruopienyte Vilniaus dailės akademijos galerijoje "Artifex" atidariusi jungtinę juvelyrikos ir tapybos parodą "Epifora", R.Jurkūnaitė-Bruožienė prisipažino, kad šis projektas suteikė išties daug malonumo. Jau daugelį metų drabužius bei papuošalus kurianti dizainerė savo Užupio studijoje sulaukia klientų iš užsienio. Energijos nestokojanti drabužių modeliuotoja dėsto dizaino specialybės studentams ir spėja pagalvoti: ką darytų jos klientės, jei gyvenimą apverstų netikėta trauma? Dizainerė svajoja sukurti ir stilingų ortopedinių gaminių liniją.

– Kuo skiriasi parodos atidarymas nuo asmeninės kolekcijos pristatymo?

– Iš principo žmonės ateina tie patys. Esmė tai, kad mes leidome sau labai laisvai improvizuoti, neįsistatyti į jokius rėmus, nelyginti savęs su kitais žmonėmis, taip pat ir su tais, kurie šioje srityje dirba. Tiesiog norėjome atmesti visus stereotipus, etikečių kabinimus, kad jei esi modeliuotojas, būtinai turi daryti tai, ko iš tavęs tikimasi. Šiuo atveju to pavyko atsikratyti ir buvo labai lengva dirbti. Kai darai ką nori, svarbiausia yra procesas. Paroda – tai galinis taškas, kai gali pasidalyti ir parodyti tai, kuo gyveni metus, du ar pastaruosius mėnesius. Tai vienas iš momentų, kuris labai išlaisvina.

Priemones irgi rinkomės labai laisvai ir labai daug kam netikėtai. Ar mes patys save, ar visuomenė mus į kokius nors rėmus sustato? Kad modeliuotojas turi būtinai pristatyti kolekciją?.. Gal ir mes labai jautriai priimame tą dalyką?

Šį kartą medžiaga buvo tik įrankis, reikalingas tam tikriems veiksmams atlikti, ir pats kūrybinis idėjinis ieškojimas iš esmės buvo svarbiausias. O jau kokiomis priemonėmis ir autorinėmis technikomis priėjome tą galutinį tašką, buvo pats įdomiausias ir žaviausias reikalas.

– Kai kuriate drabužius, vadovaujatės tokiomis pat taisyklėmis: pirma procesas, o paskui – galutinis variantas?

– Jeigu kurdamas turi kokią nors mintį ar idėją, eini link kolekcijos, žinoma, kad pirma galvoji apie formą ir atitinkamą nuotaiką. Jeigu tam tikrą nuotaiką kuri, dažniausiai jai taikai medžiagas, kurių reikia. Šiaip aš netgi pasiilgstu studijų laikų akademijoje, kai nereikėdavo galvoti, ką paskui daryti su modeliais. Dabar man paroda buvo išsilaisvinimas, kai galėjau visiškai negalvoti apie galutinį klientą.

– O kada pradėjote lankstyti metalą?

– Jeigu kalbame apie juvelyriką, rimtai metalą pradėjau lankstyti ir jį lituoti iš naujo prisiminti chemiją bei visus kitus procesus gal prieš kokius 4 metus. Tada, kai mano kuriamiems aksesuarams ir papuošalams pritrūko techninių savybių. Tu ką nors veri, dedi, kuri kompozicijas ir spalvas, tačiau negali savo idėjų realizuoti dėl žinių trūkumo… Tada aš susiradau dėstytoją, jis mane į visą tą metalo pasaulį įvedė, apmokė. Iš pradžių buvo lyg ir baisu – visko nori, bet galų gale sudegini. Bet per savo klaidas daug išmoksti. Paskui pradėjau dalyvauti parodose, prieš dvejus metus atėjo kitas dėstytojas – emalistas, jis mane tuo tiesiog užkrėtė.

– Metalo lankstymas, galima sakyti, labiau vyriškas ir sunkus darbas. Ar tai tik stereotipas?

– Aš dar mokykloje žalvarį kaliau ir lanksčiau. Mane traukdavo tokie darbai. Tai nėra lengva, išties, ir nėra labai jau ir sveika. Bet kai tave įtraukia, pamiršti net akinius ar kaukę užsidėti. Kai įjungi krosnį emaliui, būna, kad jos neišjungi ne tik visą dieną, bet dar ir pusę nakties, ten ką nors darai, – tai nėra labai greitas darbas, bet jis toks magiškas ir įtraukiantis, kad nejunti nei laiko tėkmės, nei alkio.

– Ką manote apie šiuolaikinius papuošalus?

– Aš skirstyčiau papuošalus į tuos, kurie yra populiarieji, ir į tuos, kurie turi išliekamąją vertę. Negalėčiau teigti, kad populiarieji nuslūgus bangai turės kokią nors istorinę vertę. Populiaru yra spalva, forma, brendas. Tačiau jei orientuotumės į tam tikras amžinas vertybes, atradimus ar išliekamąją vertę, tai išties yra juvelyrinių dirbinių, kurie – šiek tiek daugiau nei mada ar ši diena. Bet ir čia yra siekiamybė išlaikyti šios dienos "asfalto pulsą": padaryti tai, kas aktualu, vertinga ir priimtina bei patrauklu tam tikru laikotarpiu.

Man žodis "mada", kalbant apie meną, visada kelia diskusiją. Be abejo, kam kurti tai, kas niekam neįdomu ir nereikalinga? Kita vertus, menininkai yra savanaudžiai. Aš gyvenu tuo, ką darau ir kuo tikiu, o jei, be to, mano darbas dar kam nors patinka, vadinasi – viskas gerai, nesu užsikonservavusi.

– Klientės, kurios pas jus ateina siūtis drabužių, paprastos ar itin reiklios?

– Aš manau, kad tie, kurie šiandien nusprendžia siūtis net esant tokiam dideliam pasirinkimui, nėra paprasti klientai, – juk negyvename taip, kaip prieš dvidešimt metų. Vilniuje prekės ženklų turime ir pigesnių, ir brangesnių. Mano klientai – tai žmonės, kurie į drabužį, jo pateikimą žiūri visai kitaip, supranta jo vertę. Atsiranda tokių klienčių, kurios drabužius siuvasi kiekvienam skirtingam sezonui, garderobą pas mane formuoja daugybę metų, o vėliau atsiveda ir savo dukras, ir net vyrus.

– Galvojate apie ortopedinių gaminių dizainą. Iš kur ši mintis?

– Aš užsiauginau tą idėją, bet dar neturėjau laiko jai realizuoti. Yra pirmieji prototipai, tačiau manau, kad artimiausiu metu aš ją pradėsiu vystyti ir plačiau. Kaip ir kiekvienas kūrėjas, savo darbe ieškau iššūkių, norisi neatsibosti nei pačiai sau, nei kitiems. Tai buvo viena iš tokių idėjų: o kas būtų, jei mano klientei atsitiktų kokia trauma ar man pačiai? Šios dienos yra aktyvios, judrios. Veikli, versli moteris tokiu atveju juk nesėdėtų tarp keturių sienų, vis tiek eitų į visuomenę, dirbtų. Svarsčiau, kaip padaryti, kad tas įtvaras ar koks nors pagalbinis medicininis tvarstis būtų stilingas, išraiškingas, savitas ir individualus. Ne tik mediciniškai kokybiškas, bet ir dizaino požiūriu – kad išeiti iš namų nebūtų gėda, bet ir būtų smagu.

– Užsiminėte, kad dizainerius mėgstama kritikuoti. Nebijote kritikos dėl ortopedinių gaminių idėjos?

– Aš nedarau nieko, kam neturėčiau kompetencijos. Be abejo, medikams palikčiau jų darbą. O dizaineris? Dizainas juk gali būti viskas: baldų dizainas, interjero dizainas, kostiumo dizainas. Viskas priklauso nuo to, kiek žmogus pats save riboja ir kiek leidžiasi kitų ribojamas. Pavyzdžiui, nemaniau, kad į juvelyriką tiek giliai įlįsiu. Man trūko šiek tiek žinių, tačiau ėjau ir mokiausi.

Iš medikų darbo nesiruošiu atimti, bet kodėl tie ortopediniai gaminiai nėra tobulinami vizualiniu aspektu, nežinau. Gal ir neaktualu, juk ir taip perka? Kai patiri traumą, kur dėsiesi, vis tiek turėsi pirkti. Atvirai pasakius, aš labai tuo domėjausi: pasaulyje irgi nėra labai didelio pasirinkimo, žaidžiama su spalvomis, printais. Bet kad kas iš esmės pažiūrėtų į šį reikalą – taip nėra.



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių