Quantcast

Valdovų rūmuose – istorinė opera „Radvila Perkūnas“

Kauno valstybinis muzikinis teatras (KVMT) Lietuvos valstybės atkūrimo 100-mečiui skyrė vieno ryškiausių tarpukario lietuvių kompozitorių Jurgio Karnavičiaus operą "Radvila Perkūnas". Galimybę išvysti istorinį kūrinį turės ir vilniečiai – išskirtinėje, istorinėje Valdovų rūmų erdvėje.

Simbolių pynė

Nupūtus užmaršties dulkes naujam gyvenimui prikeltos KVMT operos premjera įvyko šiemet vasario 15 d. – ten pat ir tą pačią dieną, kaip ir prieš 81 metus, kai 19-ųjų nepriklausomybės metinių išvakarėse senovės lietuvių aistros virė tuomečio Valstybės teatro scenoje.

Opera "Radvila Perkūnas" savo siužeto aktualumu, istorinėmis peripetijomis intriguoja ir melomanus, ir istorinės praeities puoselėtojus, todėl teatras ėmėsi misijos ją parodyti ne tik Kaune, bet ir Lietuvos regionų architektūrinėse erdvėse, susijusiose su Radvilų palikimu. Didžių Lietuvos didikų – Radvilų ir Chodkevičių – priešpriešos istoriją muzikinėje scenoje jau matė Kėdainių miesto šventės ir M.Oginskio muzikos festivalio Plungėje žiūrovai, o spalio 24 d. ji skambės Vilniuje LDK Valdovų rūmų Koncertų salėje.

Operos librete atspindimas laikotarpis ir istorinių įvykių sūkuryje užsimezgusi meilės istorija, interpretuojami nūdienos menininkų šiuolaikinėmis teatrinėmis priemonėmis, puikiai tinka iškiliam valstybės jubiliejui minėti.

Meilė žmogui ir tėvynei

Siužeto esmė – dvi konfrontuojančios Lietuvos didikų giminės Radvilos ir Chodkevičiai geba atmesti savo skirtingus religinius įsitikinimus bei turtinius interesus ir susivienyti dėl tėvynės gerovės ir laisvės užsienio invazijos fone.

Dramaturgas Balys Sruoga, planavęs šia tema parašyti dramą, operos librete paliko melodramos liniją: jaunų žmonių meilės istoriją, įveltą į dviejų galingų XVI a. pabaigos Lietuvos šeimų ginčą.

Dainuojamasis tekstas minimaliai atskleidžia turtiniais interesais grįstą įtampą tarp Radvilų ir Katkų, tačiau to laikmečio Lietuvos politinis kontekstas puikiai jaučiamas. Slucko kunigaikštytė Sofija Olelkaitė, kurią kaip našlaitę globoja didikai Katkai (Chodkevičiai), yra pažadėta Radvilos Perkūno sūnui Jonušui.

Muzikinė operos medžiaga įdomi, bet sudėtinga, harmonija tiršta, melodika rečitatyvinė, papildyta vienu kitu lyriniu intarpu, pagrįstu lietuvišku melosu.

Abu jaunieji myli vienas kitą, bet Radvilos konfliktuoja su Katkais. Radvilos vadovauja evangelikų opozicijai, o Katkai yra karaliaus Zigmanto Vazos katalikiškos politikos šalininkai. Pastariesiems nenorint išleisti Sofijos už Jonušo, Radvila Perkūnas pasiryžęs sūnui nuotaką paimti jėga. Gresia vidaus karas. Susikivirčijusias šalis taikyti imasi žemaičių vyskupas Merkelis Giedraitis. Jam pavyksta Radvilos išdidumą nugalėti sužadintu patriotizmu – "ne laikas tarpusavyje kovoti, kai priešas (švedai) artėja prie Lietuvos sienų". Iškeliamos šaunios vestuvės, tačiau jas baigia ne medaus mėnuo, o Radvilos Perkūno įsakymas sūnui ruoštis į karo žygį.

Operos herojų paveiksluose jaučiami ryškūs B.Sruogos talento ženklai: spalvingi charakteriai, aštraus sąmojo replikos, gyva draminė įtampa. Muzikinė operos medžiaga įdomi, bet sudėtinga, harmonija tiršta, melodika rečitatyvinė, papildyta vienu kitu lyriniu intarpu, pagrįstu lietuvišku melosu.

Titaniškas projektas

Pasak operos režisieriaus Kęstučio S.Jakšto, šiandien situacija labai panaši į buvusią 1600-aisiais. "Turime išorinių grėsmių, ryškią politinę nesantaiką ne dėl religinių klausimų, o dėl ambicijų. Pagrindinę operos mintį – ar reikia mums aukų, kad taptume vieningi – ko gero, išgirs kiekvienas žiūrovas, nes gražiausiai ir ryškiausiai ji atskleidžiama žemaičių vyskupo Merkelio Giedraičio dainuojamaisiais žodžiais – "kalbėtis turim, tartis", – pažymėjo režisierius.

Libretą jis tikslingai sutrumpino ir adaptavo naujam pastatymui. "Pradžioje tarsi užrištomis akimis bridome į drumstą vandenį. Nežinojome, kaip skamba muzika, kaip ją priims solistai. Teko išgryninti begalę siužetinių linijų, suredaguoti pasenusį dramaturginį tekstą, pataisyti libretą taip, kad finalas būtų pakilus, skambėtų susitaikymo gaida. Tai milžiniškos apimties projektas. Dabar drąsiai galiu pasakyti – operoje nepaprastai daug geros muzikos ir neįtikėtina, jog anuomet kompozitorius galėjo sukurti tokios apimties, orkestrinės sudėties ir tokio skambesio operą", – anot režisieriaus, šiandien vargu ar atrastume kompozitorių, kuris imtųsi tokio grandiozinio darbo.

Dirigentas Jonas Janulevičius, prašęs operos autoriaus šeimos leidimo statyti šį kūrinį, džiaugėsi, kad kompozitoriaus anūkas, pianistas profesorius Jurgis Karnavičius pasitikėjo juo, teatro artistais ir tikėjo, kad senelio kūrinys dienos šviesą išvys tinkamai sutvarkytas.

"Ėjau "va bank" prisiėmęs užduotį prikelti kūrinį naujam gyvenimui. Buvo apėmusios abejonės, baimė, netikrumo jausmas, tačiau, po grūdelį dėliojant viską į vietas, akys šviesėjo ir dabar turime brangakmenį, kuris, nušlifavus briaunas, virto deimantu", – apie prikeltą operą sakė J.Janulevičius.

Pripažinti kūrėjai

Scenografiją operos "Radvila Perkūnas" spektakliui sukūrė šių metų Nacionalinės kultūros premijos laureatas Gintaras Makarevičius drauge su Dainiumi Liškevičiumi, kostiumus ir grimą – dailininkai Dan Zinkevič ir Kristina Valančiūtė. Scenovaizdis grindžiamas barokinės bažnytinės architektūros imitacija ir istorinių kostiumų stilizacija.

Sudėtingas chorines partitūras su kolektyvu paruošė chormeisterė Rasa Vaitkevičiūtė, scenos judesį sumąstė choreografas Dainius Bervingis.

Pagrindines partijas Vilniuje spalio 24 d. dainuos: Raminta Vaicekauskaitė (Sofija Olelkaitė), Tomas Ladiga (Radvila Perkūnas), Mindaugas Zimkus (Jonušas Radvila), Giedrius Prunskus (Jeronimas Katkus), Rūta Zaikauskaitė (Sofija Katkuvienė), Kęstutis Alčauskis (vyskupas Giedraitis), taip pat Žanas Voronovas, Marija Arutiunova, Ramūnas Urbietis, Povilas Padleckis, Andrius Apšega ir kt.

Tautinio romantizmo banga

Dalydamasi įspūdžiais po premjeros kultūros apžvalgininkė Edita Grudzinskaitė "Muzikos baruose" rašė: "Salė sulėtino kvėpavimą. J.Karnavičiaus muzika išsyk užsitarnavo ausų pagarbą. Operos muzikoje girdėti viskas: ir kietas muzikinis išsilavinimas, ir patirtis, ir europietiški kontekstai, susipynę su lietuviškuoju folkloru, darniai ir organiškai įausti į muzikinę medžiagą. <...>. Salę užliejo tautinio romantizmo banga, kurios fiziškai ir emociškai nesu išgyvenusi teatre, tik galėjau piešti vaizduotėje, skaitydama laikinosios sostinės kultūros gyvenimo atspindžius to meto spaudoje. "Radvilos Perkūno" premjerose tai buvo galima patirti savo oda."

Anot muzikologės Gražinos Dainauskienės, J.Karnavičiaus muzikos kalba praėjusiame amžiuje buvo gana šiuolaikiška, vyraujantį vėlyvojo romantizmo stilių papildant modernizmo apraiškomis, nors ir neišvengiant didžiųjų – Richardo Wagnerio ir rusų kompozitorių įtakos. "Sodrios harmonijos ir orkestruotės skambesį, emocionalių rečitatyvų svorį skaidrina lyriškomis lietuviškomis intonacijomis grįsta melodika. Su praeito šimtmečio vakarietiška muzikos kalba apsiprasti padeda ir operoje naudojami leitmotyvai – esminius siužeto elementus charakterizuojantys ir vis sugrįžtantys atpažįstami melodijų ir faktūros epizodai", – po premjeros KVMT muzikologė rašė dienraštyje "Kauno diena".



NAUJAUSI KOMENTARAI

Galerijos

Daugiau straipsnių