Quantcast

Spalio pažintys „Sirenose“: plati emocijų anplitudė

  • Teksto dydis:

Šių metų Vilniaus tarptautinio teatro festivalio "Sirenos" šūkis – "Emocijos iš arti". Šešis skirtingų kūrėjų spektaklius tarptautinėje programoje pristatantis festivalis, per penkiolika gyvavimo metų tapęs vienu laukiamiausių kasmetinių teatro pasaulio renginių, iki pat spalio 30-osios kvies į itin platų emocijų spektrą pažvelgti tarsi pro didinamąjį stiklą.

Iš stalčių dugno

Tarp užsienio kūrėjų darbų "Sirenose" – spalio 10 d. Lietuvos rusų dramos teatre atsiversiantys "Stalčiai", už kurių slypi vokiečių kolektyvas "She she pop". Kolektyvas, kurio pagrindą sudaro moterys kūrėjos, susibūrė 90-aisiais ir nuo to laiko savo sceniniuose darbuose vykdo socialinių ritualų skrodimus, persmelktus humoro, spontaniškumo ir nepaklusnumo normoms.

"She she pop" darbo specifika – išimtinai kolektyvinė: atlikėjos kartu yra ir spektaklių idėjos autorės, dramaturgės, aktorės, režisierės, dažnai – scenografės ir kitų spektaklyje naudojamų medijų autorės. Jų pačių biografijos yra vienas iš elementų, tačiau ne kūrinio tikslas – per save jos siekia pažinti pasaulį, o ne pasauliui pristatyti save. "She she pop" – tai intensyviai eksperimentuojantis, šiuolaikinį pasaulį analizuojantis teatro kolektyvas, jam scena – tai visų pirma dialogo vieta, kurioje tikrinamos visuomenės sistemos.

Spektaklis "Stalčiai" – ne išimtis: banguotame jo pasakojime susiduria asmeninė ir kolektyvinė atmintis, Rytų ir Vakarų Vokietija. Prabėgus 20 metų po Berlyno sienos griūties dvi skirtingų socialinių aplinkybių suformuotos grupės susiduria akis į akį intymiai, kone terapinei (iš)pažinčiai, o patys asmeniškiausi, iš paties stalčių dugno ištraukti laiškai ir kitokie prisiminimai sujungia tiek skirtingas sienos puses, tiek asmeninę bei visuotinę istoriją. Trys Vakarų Vokietijoje užaugusios "She she pop" narės scenoje susitinka su trimis moterimis iš Rytų Vokietijos, kad priartėtų viena prie kitos ir pažintų kompleksiškus bei įvairialypius kultūrinius skirtumus, atsiskleidžiančius per autobiografines detales, dienoraščių ištraukas ir kitus asmeninius liudijimus.

Polifoniškame, daugiasluoksniame spektaklyje dar kartą patvirtinama, jog tai, kas asmeniška, neišvengiamai yra ir politiška; lygiai taip pat politinės aplinkybės persmelkia pačius individualiausius kiekvieno žmogaus gyvenimo lygmenis, formuoja gyventojų pasąmonę bei kuria vienų santykį su kitais. Muzika, vaizdo projekcijos, politiniai tekstai ir spektaklio kūrėjų dialogai susipina į ryškų eksperimentinį "Stalčių" audinį, tampantį pasakojimu apie istorinę atmintį bei kiekvieno asmeninės atminties istoriškumą.

"She she pop" spektaklyje gvildena klausimus, neišvengiamus kiekvienai visuomenei, patyrusiai skirtingų epochų bei sistemų lūžius. Tai – tarsi porų terapijos seansas, kurio metu mėginama vienas kitą ir patį save pažinti iš naujo, kad pavyktų sukurti tvirtesnius, betarpiškesnius santykius.

Reveransas kino menui

Kiek kitokią formą pažinčiai su savimi renkasi vienas žymiausių šiuolaikinių Suomijos teatro kūrėjų Kristianas Smedsas spektaklyje "Tik filmuojama...", kurį "Sirenų" žiūrovai galės pamatyti spalio 9 ir 10 dienomis Lietuvos nacionaliniame dramos teatre.

Itin vizualus ir muzikalus dviejų aktorių spektaklis – laiką bei erdvę eliminuojantis teatrinis įvykis, atliekantis meilės kupiną reveransą kino menui. K. Smedso vardas yra puikiai žinomas tarptautiniame teatro pasaulyje: greta daugybės kūrinių scenai K.Smedsas vadovavo keliems profesionaliams suomių teatrams, taip pat buvo teatro trupės "Smeds Ensemble" vadovas.

Nuo 2005 m. K.Smedsas gyvena Helsinkyje, tačiau daugiausia dirba užsienyje. Savo pjeses K.Smedsas yra pastatęs įvairiuose teatruose. Jo spektakliai rodyti Švedijoje, Norvegijoje, Estijoje, Latvijoje, Rusijoje, Vengrijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje, Belgijoje, Čekijoje ir kitose šalyse. Lietuvoje K.Smedsas pažįstamas ir kaip spektaklio "Liūdnos dainos iš Europos širdies" bei kultūros projekto "Vyšnių sodas" režisierius.

Virtuoziški "Tik filmuojama..." aktoriai taip pat jau pažįstami Lietuvos žiūrovams – Annamarią Lang festivalio žiūrovai galėjo išvysti pernai Kornélio Mundruczó spektaklyje "Gyvenimo imitacija", o vienas populiariausių estų aktorių Juhanas Ulfsakas Vilniuje lankėsi prieš dešimtmetį, kai vaidino Sašos Pepeliajevo spektaklyje "Hamletas". Jų duetas K.Smedso spektaklyje – tai audringa teatrinė choreografija, kuriai nestinga nei aistros, nei beprotybės, nei humoro. "Tik filmuojama" – emocijų viesulas ir pasąmonės klajonės, įkūnytos dviejų žmonių.

Laužyti žodžiai, laužyta kalba ir laužytas riksmas, konfliktas, šokis, šviesų ir prietemos slėpynės – visa tai telpa įtemptame, choreografiškame ir emocionaliame teatriniame dialoge, nardinančiame žiūrovus į netikėtas vaizdo, garsų ir pojūčių bangas.

Maidano aidai

Jau ilgus metus festivalyje ne tik pristatomi įdomiausi užsienio scenose sukurti darbai, bet ir į ilgąjį lietuviškų spektaklių savaitgalį kviečiami ekspertai, tarptautinių festivalių vadovai ir prodiuseriai – jie turi galimybę per kelias dienas pamatyti plačią pastarojo sezono Lietuvos teatro panoramą, o Lietuvos kūrėjams jų vizitas tampa tramplinu galimoms kūrybinėms partnerystėms ar viešnagėms festivaliuose užsienio šalyse.

Šiandien, spalio 1-ąją, žiūrovai kviečiami pasižvalgyti po spalvingą, kartais egzotišką ir tolimą, bet kartu mums visiems artimą teatro pasaulį ir patirti, kaip kviečia šiųmetinis festivalio šūkis, "emocijas iš arti".

Tarptautinė programa prasidės spalio 1 d. Lietuvos rusų dramos teatre ukrainiečių pasirodymu-koncertu "Rožės", kurį į Vilnių atveža daug pasaulio apkeliavusi grupė iš Ukrainos "Dakh Daughters".

Grupę 2012 m. Kijeve įkūrė septynios ukrainietės. Pasak jų pačių, dainos siunčia žinią apie meilę ir laisvę, tačiau, balansuodamos tarp pankiško požiūrio ir lengvo absurdo, vis dėlto paliečia įvairias temas iš labai tamsių pusių. Vieni stipriausių "Dakh Daughters" pasirodymų vykdavo Maidano aikštėje Kijeve, kai jos, kviesdamos į kovą už Ukrainos laisvę, tapo rezistencijos prieš demokratijos suvaržymą simboliu savo šalyje. Grodamos įvairiais instrumentais, lyg kokteilius plakdamos skirtingus žanrus ir stilius – juodą kabaretą, burleską, baletą, elektroniką ir folkmuziką, jos paprasčiausiai negali neįkvėpti ir nežavėti savo energija. Tie, kas neabejingi britų muzikos grupei "The Tiger Lillies", tikėtina, išgirs šiame pasirodyme sau artimų natų.

Šių pusiau pasakų fėjų dainų tekstai yra grindžiami klasikine ukrainiečių poezija, Nobelio premijos laureatų darbais, jų pačių originaliais kūriniais ir praeityje populiarių hitų fragmentais. Tačiau svarbu ir tai, kad savo pasirodymuose jos ne tik bando atrasti naujų populiariosios muzikos formų, bet ir plėtoja šiandienos pasaulio kontekstą, todėl jų muzika neatsiejama nuo socialinės, politinės tematikos.

"Jos stipriai jaučia karą savo šalyje ir į savo pasirodymus įdeda visą širdį bei sielą, juk kultūra kuria sąmoningumą. Ne tik jų pasirodymai, bet ir bendravimas su publika – tarsi laisvės, pagarbos bei meilės sau ir kitiems injekcija. Jos nesigėdi karo metu kalbėti apie meilę, o tokia energija traukia dėmesį", – apie "Dakh Daughters" rašė tarptautinė kultūrinė žiniasklaida (šaltinis: cinecrowd.com).

Vietnamo nostalgija

Iš kovojančios Ukrainos į nebeegzistuojantį Saigoną nukels kitas spektaklis, vieno didžiausių Europos teatro festivalių Avinjone šių metų favoritas.

Spalio 8, 9 d. 19 val. Menų spaustuvėje rodomame spektaklyje "Saigonas" pasakojama apie vieną iš beveik tūkstančio taip pavadintų restoranų visoje Prancūzijoje. Jo lankytojai yra vietnamiečiai, prancūzai, vietnamiečių kilmės prancūzai, nostalgijos kupiname restorane, įstrigusiame neaiškioje erdvėje ir laike, kažkur tarp šiandienės Prancūzijos ir penkiasdešimtųjų Saigono, įpratę tarsi netyčia vieni su kitais susidurti, ateiti čia papietauti, dainuoti, gerti, šokti, mylėti ir nepaisant visko iš paskutiniųjų stengtis švęsti gyvenimą. Šie žmonės, kaip ir mes visi, – šiuolaikinio pasaulio žmonės, pažymėti ta pačia – kismo ir susitaikymo su tuo – žyme.

Saigonas – miestas, iš kurio XIX a. viduryje prasidėjo Prancūzijos kolonizacija Pietryčių Azijoje. Prieš daugiau nei 40 metų, kai šiaurinė Vietnamo dalis laimėjo karą prieš pietinę, jis buvo pervadintas Hošiminu ilgamečio Vietnamo komunistų lyderio Ho Ši Mino (1890–1969 m.) garbei.

Kurdama spektaklį kūrybinė grupė vyko į Vietnamą, klausėsi vietinių gyventojų istorijų, taip pat daug bendravo su vietnamiečiais, visą gyvenimą praleidusiais Prancūzijoje, užrašinėjo jų pasakojimus įvairiomis kalbomis ir dialektais.

Vietnamiečių kilmės spektaklio režisierė Caroline Guiela Nguyen pripažįsta, kad spektaklyje paliečiama kolonializmo tema, tačiau svarbiausi čia yra žmonės, apie kuriuos ne kalbama ar pasakojama iš šalies, o leidžiama jiems patiems būti scenoje, pasakoti istorijas savo kalba.

"Hošiminas yra miestas, kupinas tremties, praradimo istorijų, čia begalė šeimų, kurių artimieji išvykę arba dingę, o šis trūkumas apgaubia keista fantazijos, fikcijos aureole. Paradoksalu, tačiau kuo daugiau atsiminimų apie kažką bijome prarasti, tuo labiau stengiamės juos išsaugoti – taip pradedame kurti mitus ir melą", – sakė spektaklio režisierė.

"Štai kaip mes pasakojame istorijas Vietname – visuomet su ašaromis", – eilutė iš spektaklio, nurodanti nostalgišką toną. Tačiau retkarčiais restorano šeimininkė Marija Antuanetė, nusimetusi virėjos prijuostę ir apsivilkusi elegantiškiausią savo suknelę, paima mikrofoną ir uždainuoja – vietnamietiškai, kartais prancūziškai, skambant melodingam klavišinių akompanimentui.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Galerijos

Daugiau straipsnių