Parodų ir kongresų centre „Litexpo“ vasario 23-26 d. vyksianti 18-oji mugė kvies diskutuoti, svarstyti ir pažinti, ką Lietuva yra davusi ir gali duoti pasauliui, kaip atrodome iš šalies, ir kaip patys save suvokiame.

Šalia realių idėjų ir kūrinių, Lietuvos vardas skamba ir fikciniuose kontekstuose – knygose, filmuose, serialų dialoguose. Bene garsiausias atvejis – Hanibalo Lekterio kilmės paaiškinimas, prieš daugiau nei dešimtmetį sukėlęs tikrą audrą Lietuvos žiniasklaidoje.

Apie tai, kodėl mus taip jaudina ir nepastebėti nelieka tokie Lietuvos paminėjimai, iš kur jie kyla ir kokiu turiniu jie užpildyti, kalbamės su publicistu, televizijos laidų kūrėju ir vedėju Ryčiu Zemkausku.

– Lietuvoje pro akis dažniausiai nepraslysta šalies vardo paminėjimas netipiniuose fikciniuose kontekstuose: užsienio autorių filmuose, serialuose, dainose ar knygose. Tad pirmiausia norisi klausti, kodėl, Jūsų manymu, mums tai taip svarbu, kodėl taip rezonuoja, kai savo šalies vardą išgirstame ar pamatome tarsi netikėtuose kontekstuose? Ar mes šiuo klausimu išskirtiniai, o gal visos šalys (ypač mažesnės) taip reaguoja?

– Mūsų istorija tokia, kad valstybės ir tautos buvimui vis iškildavo grėsmė. Todėl suprantama, kad mums svarbūs yra bet kokie mūsų buvimo patvirtinimai. Ar įtvirtinimai. Jų spektras labai platus: nuo kalbos ir papročių sudievinimo, iki rūpinimosi, kad apie mus žinotų pasaulis, kad mus atpažintų kaip kažkuo savitus. Taip saugiau jaučiamės, taip tarsi labiau įsitvirtiname. Mažiukai visada jautrūs smulkmenoms, pagarbos stokai, o mes dar tokie mažiukai, kurie kažkada buvo labai dideli! Štai jums ir neurozė kvadratu...

Man labai patinka šita ženklų ieškojimo mintis. Dar svarbiau paskui tuos ženklus sujungti į tokį gyvą lietuvišką tinklą, o kur trūksta kokios grandies – galima išgalvoti. Bus ir įdomu, o jeigu gerai išgalvosime, viskas pavirs smagia tikrove.

– Bene garsiausias popkultūros atvejis, plačiai nuskambėjęs ir Lietuvoje, kai buvome įvardyti fikcinio personažo Hanibalo Lekterio gimtine. Jūsų manymu, ką tokiais atvejais iš tiesų kūrėjai įdeda į Lietuvos vardą, ką su juo sieja? Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad tai tarsi reali, tačiau „tuščia“ teritorija, lyg kokia mitinė žemė, į kurią galima pirštu besti žemėlapyje, tačiau ji neturi kažkokio konkretaus turinio ir todėl itin dėkinga fikciniams kontekstams.

– Lenkams mes tikrai esame fikcinė žemė. Jie mus neretai pavadina „kresy“, suprask – paribiai. Mes jiems kaip anglams škotai, kaip skandinavams samiai – toks šamanų ir ūkanų kraštas toli nuo kultūros, bet arti gamtos. Tuose paribiuose dedasi visokie baugūs, bet ir įdomūs dalykai. Paskaitykite Cz. Miloszo „Isos slėnį“ ir bus aišku. Tas pats Cz. Miloszas laidoje „Lankos“ kažkada taip tiesiai ir pasakė: „Lietuva yra filologijos vaisius“. Daug kas supyko. Ir man tuomet nelabai patiko, o dabar patinka labiau, nes toks požiūris išlaisvina. Jis leidžia kurti fikcijas nevaržant savęs. Čia mano mokytojai yra britai, kurie sėkmingai derina tikrus Tiudorus su fikciniu karaliumi Artūru ir tikrą stotį Kings Cross su netikra platforma 9 ¾.

O už Lietuvos paminėjimus atsitiktinėse Holivudo scenarijų eilutėse, matyt, turime padėkoti scenaristams, kurių gera dalis neišvengiamai yra litvakų palikuonys ir kažką apie Lietuvą girdėję. Va šie scenaristai mus galėtų gerai pamokyti kurti smagias fikcijas, iš kurių galima ir užsidirbti, ir Lietuvos vardą platinti. Būtų gerai kelis pasikviesti skaityti mūsų universitetuose paskaitų ar į Vilniaus knygų mugę.