Praėjusieji metai – tarsi marga dailininko paletė

Tebesitęsiant ekonominei krizei, pernai Kaune nesulaukėme išskirtinių užsienio žvaigždžių koncertų. Tačiau ryškių muzikinių ir kitokių kultūros įvykių netrūko.

Keliaujanti metų pradžia

Žvelgiant atgal, reikšmingiausi besibaigiančių metų kultūros įvykiai atrodo tarsi įvairiausiom spalvom išmarginta dailininko paletė.

Metų pradžią ženklino skulptoriaus Leono Striogos 80-mečiui skirtas parodų ciklas. Startavusios Kaune, vėliau Nacionalinės premijos laureato parodos pasklido po Lietuvą. Keliaujanti paroda simboliškai vadinosi „Kelionė“: daugelis atpažįstamu smulkių kirčių raštu išmargintų medinių L.Striogos žmogelių taip pat kažkur keliauja.

Sausį pristatytas ir fotomenininko Mindaugo Kavaliausko pirmasis asmeninis fotografijų albumas „Kražių portretas“. Jis dar kartą patvirtino tendenciją: socialinė, galbūt net – sociologinė – fotografija veržiasi į meninės sritį. Fotografinių naujovių požiūriu, įdomiausi čia – kadrai, kurie anksčiau būtų keliavę tiesiai į šiukšliadėžę kaip „netinkamo“ ar „nesvarbaus“ momento fotografija. Albume jie atsidūrė pirmajame plane ir liudija esminius pokyčius, fotomenininkui renkantis fotoobjektą ir (ne)svarbų momentą.

„Sugiharos fondas – diplomatai už gyvybę“ metų Tolerancijos žmogumi išrinko poetą, eseistą, vertėją Tomą Venclovą. Atsiimdamas apdovanojimą, jis prisipažino esąs alergiškas visų rūšių šovinizmui.

Orkestrą nustelbė R.Paulas

Snieguotą vasarį į vieną miesto galerijų atkeliavo apsnigto medinio Žaliakalnio vaizdai. Kaune gyvenantis prancūzas Gilles‘as Vuillard‘as surengė pirmąją tapybos darbų, kuriuose įamžinti Lietuvos medinukai, parodą. Paradoksas – nykstantis miesto architektūrinis paveldas, nesulaukiantis realios valstybės ir miesto apsaugos, sudomino užsienietį.
Kauno miesto simfoninio orkestro gimtadienio koncerte jubiliatą ir pirmąjį šio muzikinio kolektyvo vyriausiąjį dirigentą, smuikininką Pavelą Bermaną nustelbė maestro iš kaimyninės Latvijos Raimundas Paulas. Legendinio kompozitoriaus, pianisto, scenoje turėjusio atlikti tik vieną kūrinį, nuo Kauno filharmonijos scenos publika nepaleido be keleto bisų.

Švenčiant Vasario 16-ąją, po daugiau nei metus trukusios restauracijos, atidaryta erdvi, ištaiginga, nemažai vertingų eksponatų talpinanti Vytauto Didžiojo karo muziejaus pagrindinė salė.

M.K.Čiurlionį įamžino vokiečiai

Kovą ženklino išskirtinis atvejis Lietuvos muzikos istorijoje – vokiečių muzikos leidybos kompanija išleido ir Kaune pristatė Mikalojaus Konstantino Čiurlionio visų kūrinių fortepijonui plokštelių kolekciją. Tai, ko nepadarė tėvynainiai, besididžiuojantys visapusiško talento genijumi, įgyvendino vokiečiai.

Kitas svarbus kovo įvykis taip pat susijęs su užsieniečiais: vieną geriausių šiemet Nacionaliniame M.K.Čiurlionio dailės muziejuje vykusių parodų „Nuo Dahlio iki Dolko“ savo lėšomis į Lietuvą atvežė norvegų mecenatai, kolekcijos savininkai Annie ir Birgeris Mowinckeliai. Muziejaus vadovai tąkart pripažino be mecenatų parodos nebūtų surengę.

Teatro šventė – su M.Dostojevskiu

Balandis atnešė architekto Audrio Karaliaus suburtų „Žmonių kavingais veidais“ taikią kovą už neveikiantį „Romuvos“ kino teatrą ir šventę teatro mylėtojams – su festivaliu „Lietuvos teatrų pavasaris“ į Kauną atkeliavo visa Lietuvos teatro panorama. Nors joje būta daug lengvojo žanro kūrinių, ryškiausiu festivalio akcentu tapo premjerinio Eimunto Nekrošiaus režisuoto Fiodoro Dostojevskio „Idioto“ premjera Kaune. Penkių valandų trukmės spektaklis tapo išbandymu žiūrovų kantrybei ir atgaiva sielai.

Kitas svarbus teatro įvykis: vilniečiai teatro menininkai atrado Kauno valstybinį muzikinį teatrą. Režisierė ir choreografė Anželika Cholina, scenografas Marijus Jacovkis, kostiumų dailininkas Juozas Statkevičius čia pristatė operetę „Madam Pompadur“.

Šiltai sutiktas iš meilės gimtajam miestui gimęs fotomenininko Gintaro Česonio ir poeto, eseisto, vertėjo Kęstučio Navako albumas „Sutiktas Kaunas“. Jame miestas atsiveria kaip romantiška, dažnai skendinti rūkuose ir tamsoje (fotografuota dažniausiai paryčiui) vieta su dažnai neįtikėtinu rakursu pasuktomis K.Navako istorijomis.

Balandį ženklina ir retrospektyvinė paroda tapytojui Vytautui Tamoliūnui atminti „Matau save paveiksle“.

Paryžiaus lietuviai – Kaune

Gegužę Nacionalinį M.K.Čiurlionio dailės muziejų parodomis vėl gelbėjo mecenatai. Tik šįkart – lietuviai: Vilniaus galerininko Edvido Žuko iniciatyva, Kaune surengta paroda „Lietuviai Paryžiuje“. Penkių žymiausių Paryžiuje kūrusių lietuvių dailininkų – Vytauto Kasiulio, Neemijos Arbitblato, Antano Mončio, Prano Gailiaus ir Žibunto Mikšio – kūryba tąkart į Kauną atkeliavo daugiausiai iš privačių rinkinių.

Prieš miesto teatrams užsidarant vasaros miegui, teatro festivalis „MonoBaltija“, pristatydamas įdomius užsienio ir lietuvių teatro menininkų darbus, bandė įrodyti, kad monospektaklis nėra nuobodus ir galbūt atgyvenęs žanras.

Po rekonstrukcijos trenksmingai atidaryta Kauno fotografijos galerija. Vis nustebinantis performansų mėgėjas, postarsininkas Česlovas Lukenskas ir studentų kompanija Vilniaus gatvės praeivius tąkart gąsdino ausiai nemaloniais, o akiai – nedraugiškais gręžimo ir virinimo veiksmais, o galeriją pripildė troškių dūmų.

Kuklesnis Pažaislio festivalis

Birželį kauniečiai iš tvankių salių išėjo pasiganyti ant žolės ir į kitokias atviras erdves,
Antrus metus iš eilės kuklesnis nei įprasta buvęs Pažaislio muzikos festivalis nepasiūlė didelių tarptautinių ir brangiai kainuojančių projektų, kaip miuziklai ar roko operos su simfoniniu skambesiu. Ir startavo be ryškių užsienio muzikos žvaigždžių, tačiau ne mažiau didingai. Festivalio atidarymo koncerte žavėjo Edgaro Montvido ir kitų lietuvių solistų vokalai.

Festivalis „Daugirdas gyvai“, ankstesniais metais iškėlęs sceną ant Nemuno krantinės cimbruvkos ir taip nemažai kauniečių tiesiogine prasme atgręžęs į upes, šiemet tapo visos vasaros renginiu. Žvelgdami į Nemuno vandenis, visą šiltąjį sezoną kauniečiai klausėsi bliuzo, žiūrėjo kiną, judėjo elektroninės muzikos ritmu, žavėjosi vaikų talentais.

Atvirose erdvėse klausytis gražiausių melodijų kvietė festivalis „Operetė Kauno pilyje“, o į ekspozicijų erdves sugrįžti ir naują įdėmų žvilgsnį mesti į seniai muziejų fonduose dulkančia sovietmečio drobes kvietė paroda Istorinėje Prezidentūroje „Po raudona žvaigžde“.

Premjeros Žalgirio mūšiui

Liepa išsiskyrė solidžiomis muzikinėmis premjeromis, skirtomis Mindaugo karūnavimo dienai ir Žalgirio mūšio jubiliejui. Įžanga į šventės renginius tapo Kauno pilies papėdėje suvaidinta Justino Marcinkevičiaus „Katedra“ – jau beveik etatinis Pažaislio muzikos festivalio režisierius Vytautas Rumšas atvežė etatinę vilniečių aktorių kompaniją ir istoriniu reginiu tradiciškai suviliojo keleto tūkstančių žiūrovų būrį.

Dviems istorinėms datoms skirtų renginių kulminacija tapo Santakos slėnyje skambėjusi kompozitoriaus Vidmanto Bartulio oratorija „Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Vytauto padėka Lietuvai ir jos žmonėms, laimėjus Žalgirio mūšį“. Įspūdinga muzika, atliekama Virgilijaus Noreikos, Veronikos Povilionienės ir kitų solistų, Kauno miesto simfoninio orkestro, Kauno valstybinio choro, roko grupės ir folkloro ansamblio, papildyta modernaus šokio grupės, žirgų, šaulių ir savanorių, tapo susiliejo į išskirtinį vaizdinį.

Muzikines premjeras įtaigiai pratęsė Giedriaus Kuprevičiaus oratorija „Jėga ir ašaros“, taip pat skirta Žalgirio mūšio jubiliejui: Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje skambėjo varpais, pučiamųjų instrumentų orkestro „Ąžuolynas“ ir Kauno valstybinio choro atliekamos melodijos.

Gera muzika ir tinginystė

Rugpjūtį mieste dar labiau įsiviešpatavo vasariška tinginystė. Toks įspūdis, kad visi menininkai, išskyrus muzikus, tuomet atostogavo. Tuo tarpu nesiilsintys muzikai, prisidengę Pažaislio muzikos festivaliu, juos ir kitus kauniečius įkyriai bandė ištraukti iš pliažų: tiek Baltijos gitarų kvartetas Pociūnų oro uoste, tiek tradicinis koncertas Kauno marių pakrantėje „J.Strausso muzika ant vandens“, tiek baigiamasis festivalio koncertas Pažaislyje su iš Prancūzijos atvykusia pianiste Mūza Rubackyte sulaukė anšlagų. Taip pat, kaip ir baigiamasis dainuojamosios poezijos festivalio „Senamiesčio žiogas“ koncertas, į Kauną atvežęs „Liūdnus slibinus“ ir kitus dažniau čia koncertuojančius bardus.

Vertikalus šokis ir fotografijos

Mokslo ir žinių dieną bei moksleivių ir studentų sugrįžimą prie žinių šaltinių ženklino laikinas varpininko Raimundo Eimonto sugrįžimas į Kauno varpų bokštą. Tuo tarpu sugrįžti į ekspozicijų erdves ragino fotomeno festivalis „Kaunas Photo 2010“, atvežęs būrį užsienio fotografų ir fotografijos ekspertų, surengęs solidų tarptautinį fotografijos konkursą ir daug kitų aukšto lygio renginių, padovanojęs romantiškų fotografijos naktų.

Dar nepasibaigus festivaliui, užsukti į Kauno fotografijos galeriją pakvietė britų fotografijos žvaigždės Martino Parro fotografijų paroda „Tikras gyvenimas“.

20-asis tarptautinis modernaus šokio festivalis stebino pirmą kartą į Lietuvą atvežtu vertikaliuoju šokiu ir garsiausių Europos šiuolaikinio šokio choreografų premjeromis.

Šventė kino gurmanams

Spalis atnešė šventę kino gurmanams – Tarptautinis Kauno kino festivalis, startavęs Šarūno Barto „Eurazijos aborigeno“ premjera, siūlė ne tik daugybę gerų nekomercinių kino juostų, bet ir surengė visą virtinę išskirtinių susitikimų su režisieriais, filmų herojais. O kino profesionalams sudarė sąlygas mokymuose susipažinti su kino industrijos pradžiamoksliu.
Kauno valstybinis dramos teatras pristatė bene geriausią jubiliejinio sezono premjerą – Jono Jurašo režisuotą Aušros Marijos Sluckaitės „Antigonę Sibire“.

M.Žilinsko dailės galerijoje eksponuota Giorano Ohldiecko sukurto dailininko Dogu Bankovo kūrinių paroda intrigavo žaismingu postmoderniu požiūriu į meno istoriją ir subtiliai ragino ją perrašyti, papildant fiktyviomis asmenybėmis.

Mimai sugrįžo namo

Pantomimos ir plastikos teatro menininkai nuo lapkričio nebegali skųstis, esą dėl užsitęsusio teatro namų neturėjimo juos užklupo kūrybinis neįgalumas: mimai įsikūrė naujose patalpose Daukšos gatvėje ir su lenkų režisieriumi Leszeku Czarnota pristatė premjerą „ab origine“.

Į profesionalaus meno šventovę – Kauno paveikslų galeriją – atkeliavusi tautodailininkės Elenos Kniūkštaitės retrospektyvinė kūrybos paroda sukėlė daug diskusijų apie tai, kada baigiasi mėgėjų menas ir prasideda profesionalusis. Vieno populiariausių šiuolaikinių lietuvių autorių Sigito Parulskio susitikimas su skaitytojais sausakimšoje Kauno apskrities viešosios bibliotekos salėje parodė: skaityti knygas – smagu, bet susitikti su jų autoriais – dar smagiau.

Gerai išreklamuotas operos ir elektroninės muzikos sąskambius su galingiausiomis jaunosios kartos lietuvių operos pajėgomis siūlęs Dalios Ibelhauptaitės režisuotas projektas „XYZ“ sutraukė n kartų daugiau publikos nei šiuolaikinės muzikos festivalis „Iš arti“ su solidžiomis premjeromis ir ne mažiau solidžiais atlikėjais. Pirmą kartą po keliolikos metų pertraukos Kauno scenoje, šokio spektaklyje „Dulkių spindesys“, šoko baleto primarijus Nerijus Juška.

Sugrįžusi fotografija ir „Smokie“

Be pompastikos, su vis dar remontuojama Didžiąja scena, Kauno valstybinis dramos teatras atšventė 90-metį. Po 13 metų pertraukos, į Lietuvą, Kauną, sugrįžo buvusio kauniečio, garsaus fotomenininko Vito Luckaus kūryba – net šiais laikais naujoviškumu išsiskiriantis prieš mirtį sukurtas ciklas „Baltame fone“. Kol kas – tik parodos Kauno fotografijos galerijoje forma.

Svarbiausių mėnesio kultūrinių įvykių sąrašą papildė ir  Lietuvių operos 90-mečiui skirta tradiciškai Naujųjų išvakarėse Kauno valstybiniame muzikiniame teatre skambanti opera „Traviata“. Violetos partija operoje debiutavo jauna solistė Živilė Lamauskienė.

Kitas į įsimintinųjų sąrašą įsibrovęs muzikinis įvykis – birtų lengvojo roko grupės „Smokie“ koncertas Naujųjų išvakarėse. Garsiųjų britų muzika įgavo klasikos skambesio – koncertuose jiems akompanavo Kauno miesto simfoninis orkestras.



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių