– Ar daug ir dažnai atsiranda skulptūrų?

– Kasmet Vilniuje atsiranda bent po kelias skulptūras. Tai vyksta gana greitai ir tyliai. Nors apie tai reikėtų skelbti plačiau, kad jos sulauktų didesnio visuomenės susidomėjimo. Štai Gitenis Umbrasas rugpjūčio pabaigoje prie vienos iš Žaliojo tilto skulptūrinių grupių, prie „Taikos sargybos“, buvo prikalęs lentą, kurioje parašė sovietinės armijos išvedimo datą ir jos nusikaltimus. Ta lenta priverčia kitaip pažiūrėti į šias socrealizmo skulptūras, perkainoja jų prasmę ir sovietines idėjas propaguojantį kūrinį paverčia priminimu apie sovietų nusikaltimus. Tačiau apie šią lentą žino labai nedaug vilniečių, nes apie ją buvo kalbama labai tyliai. Nežinau, ar patys menininkai turėtų imtis savo kūrinių reklamos, bet turėtų būti labiau suinteresuoti žurnalistai, nes tai įdomu. Tai nėra kalbėjimas vien apie meną, kuris daugeliui suvokiamas kaip siaura tema, taikoma siauram vartotojų ratui. Tai kalbėjimas apie politiką, ekonomiką, Lietuvos įvaizdį pasaulyje, istoriją ir daugybę kitų dalykų. Tiesiog reikia tą temą šiek tiek praplėsti ir išversti. Tikiuosi, kad šiuo gidu bent jau iškelsiu  probleminius klausimus, o atsakymų ieškojimas prisidės prie platesnės reiškinių, susijusių su skulptūra viešosiose erdvėse, atminties formavimu, refleksija.

Priėjome Užupio tiltą. Čia, visai netoli automobilių stovėjimo aikštelės, yra paminklas, pastatytas 1933 m. Tai vienas seniausių Vilniuje išlikusių paminklų – vienas iš trijų, pastatytų tarpukariu. Jis skirtas 16-mečiui vaikinukui Mečislavui Dordzikui, kuris per potvynį šoko į Vilnelę gelbėti keturmečio žydų berniuko. Vaiką išgelbėjo, tačiau pats nuskendo. Sukrėsti užupiečiai užsakė paminklą, kuris čia stovi jau daug metų. Nepasakyčiau, kad jis užmirštas – čia matome ir gėlių, tačiau jis tarsi ne savo vietoje, nes dabartinė šios vietos situacija jau pasikeitusi. Čia – judri Maironio gatvė, ne kartą į paminklą įsirėžė mašina, o planai perkelti jį Rasų kapines iki šiol neįgyvendinti. Tai gražus paminklas, nes įamžina mažąją Vilniaus istoriją, kurioje buvo susipynusios įvairios tautos, religijos. Šį paminklą statė ne tik žydai, bet ir lietuviai, ir lenkai.

– Ar yra tokių skulptūrų, kurios vilniečių, turistų labiau mėgstamos, o kitos – mažiau?

– Manau, kad tikrai yra. Tai susiję su tam tikrais miestiečių ritualais, asmeninėmis istorijomis, nutikimais. Pavyzdžiui, labai daug kas mėgsta Eimanto Ludavičiaus šuns skulptūrą Gedimino prospekte. Kaip kūrinys, jis daugeliui atrodo nerimtas ir nelabai reikalingas, bet turi įdomią istoriją ir labai patinka ne tik miestiečiams, bet ir jų šunims. Istorija tokia, kad tame pastate anksčiau buvo įsikūrusi įmonė, turėjusi dobermano skulptūrą. Ją sukūrė Svajūnas Kižys, tuo metu Vilniaus dailės akademijos studentas. Skulptūrą tekdavo saugoti, prižiūrėti, nes ją kas nors vis kėsindavosi pavogti. Vieną kartą ir pavogė, nors ją jau buvo įprasta rakinti grandine tarsi tikrą šunį. Praėjus nemažai laiko, ten įsikūrė „Optic City“ salonas ir pasikvietė E. Ludavičių kaip nors pagyvinti interjerą. Tada jis prisiminė anksčiau stovėjusią šuns skulptūrą – taip atsirado šuo su akiniais.

– O ar yra nemėgstamų skulptūrų?

– Tokių skulptūrų, kurios būtų nekenčiamos, vargu. Nors visos, netgi mėgstamos, kaip paminklas daktarui Aiskauda, kartais sulaukia vandalų išpuolių. Prisiminiau atvejį, kai skulptorius Vaidotas Ramoška, galvodamas, kaip reikėtų atitraukti miestiečių polinkį gadinti telefonų būdeles, suoliukus, specialiai sukūrė skulptūrą „Žydras ožys“ – laikiną objektą, skirtą išlieti pykčiui.

Jį pastatė prie centrinio Vilniaus knygyno ir, netgi neaiškinant funkcijos, per vieną naktį tas objektas buvo sudorotas.

– Ar skulptūros keičia viešųjų erdvių paskirtį?

– Man atrodo, kad tai didelis mokslas suprojektuoti skulptūrą arba paminklą, kad jis toje erdvėje veiktų arba kaip tik neveiktų, nes toks ir yra jo veikimas. Tačiau man atrodo, kad, kalbant apie Vilniaus viešąsias erdves ir jose esančias skulptūras, apie šį santykį gana mažai galvojama. Pavyzdžiui, Kudirkos aikštė. Anksčiau tai buvo jaunimo susibūrimo vieta, daugelis mėgdavo joje pasivažinėti riedlente. Dabar ši aikštė tapo oficialesnė, jai suteiktas charakteris, kuris tai vietai nebūdingas, nes miestiečiai ją matė kitaip. Gal ilgainiui pirminė aikštės funkcija arba įvaizdis pasimirš ir ji natūraliai taps savivaldybės aikšte su reprezentaciniu paminklu. Tačiau žmones, kurie tuos laikus dar atsimena (beje, apie juos primena ir V. Ramoškos angeliukas su riedučiais, žiūrintis į savivaldybės aikštėje tuo metu dūkusius jaunuolius su riedučiais ir tarsi juos įspėjantis), manau, apima nostalgija ir ilgesys.

– Pokalbį baigiame kemelyje, esančiame Stiklių g. 4. Kokia skulptūra stovi čia?

– Čia V. Krutinio skulptūra „Metraštininkas“ – tai tarsi paminklas LDK spaustuvininkui Pranciškui Skorinai ir netoli buvusiai Mamoničių spaustuvei atminti. Kaip minėjau, V. Krutinis iš gyvenimo išėjo tą pačią dieną, kaip ir V. Vildžiūnas.

Ši skulptūra čia atsirado ne visai legaliu būdu. Tai buvo V. Krutinio, Dailės instituto studento, diplominis darbas. Buvo manyta, kad ji čia stovės laikinai. Kai darbą jis apsigins, skulptūrą demontuos. Tačiau ji liko ir jau skaičiuoja 40 metus. Tuomet, be abejo, buvo nutylima, kam ji skirta, ir, vengiant galimų ideologinių nesutarimų, vadinta tiesiog „Metraštininku“.

– Ar kyla minčių domėtis ir kitų miestų skulptūromis?

– Tokių minčių buvo ir vis dar yra, bet reikia pripažinti, kad Vilnius – tas Lietuvos miestas, kuriame susitelkė daugiausia atminties ženklų, įvairių istorijų, asmenybių, įdomybių. Kituose miestuose tos istorijos nėra tokios turtingos, gausios, nors jų, žinoma, yra. Jei pasirodys, kad tai prasminga ir sulauktų susidomėjimo, kodėl gi ne. Tai jau tapo mano asmeniniu pomėgiu – kur nors nuvykusi, būtinai apžiūriu skulptūras ir paminklus, fotografuoju. Šiuo metu stengiuosi publikuoti ir „Vilniaus skulptūrų kelio“ paskyroje „Facebook“, supažindinti žmones. Manau, tai įdomu ir tai daryti bei dalintis galėtų ir kiti. Tai įdomi miesto dalis, su kuria susipažinęs ir miestą pamatai kitaip.