2015 metų spalio 6-oji Lietuvos nacionaliniam dramos teatrui svarbi tuo, kad lygiai prieš 75-erius metus, 1940-aisiais, Vilniuje, Miesto teatre Basanavičiaus gatvėje Nr. 13 buvo suvaidintas pirmasis Vilniaus valstybinio dramos teatro spektaklis - olandų dramaturgo Hermano Heijermanso drama „Viltis" (režisierius - Romualdas Juknevičius).

Pjesės apie žvejų gyvenimą vaizdinis motyvas - laivelis - tapo šio teatro emblema. Antrojo pasaulinio karo metais Vilniaus valstybinis teatras veikė kaip Vilniaus miesto teatras, 1944-1947 - kaip Vilniaus valstybinis dramos teatras, 1947-1955 metais jis vadintas Lietuvos valstybiniu dramos teatru, iki 1998 - Lietuvos valstybiniu akademiniu dramos teatru, o 1998 rugpjūčio 3 dieną įteisintas kaip Lietuvos nacionalinis dramos teatras.

Simboliška, kad Lietuvos nacionaliniame dramos teatre šiandien gastroliuoja Nacionalinis Kauno dramos teatras, nes Vilniaus valstybinio teatro pradžia susijusi su Valstybės teatru Kaune. 1939 metais, atgavus Vilnių, buvo susirūpinta Vilniaus dramos teatro įsteigimu. 1940 m. sausio 17 d. Valstybės teatro direktorius Antanas Juška išleido įsakymą, kuriame šio teatro aktoriai buvo padalinti į dvi trupes. Pagrindinis įsakymo motyvas - „palengvinti Vilniaus dramos teatro įsteigimą". Kauno dramos teatro aktoriams vadovauti paliktas Borisas Dauguvietis, o Vilniaus teatro trupės vadovu paskirtas kandidatas-režisierius Romualdas Juknevičius. Netrukus, sausio 25 d. Kaune nepriklausomos Lietuvos Respublikos Ministrų Taryba (pirmininkas Antanas Merkys) ir Švietimo ministerija (ministras Kazimieras Jokantas) priėmė nutarimą įsteigti Vilniuje valstybinį teatrą.

Pirmas šio teatro steigimo „klausimas" skambėjo taip: „Organizuoti Vilniuje nuolatinį dramos teatrą; kol dramos teatras Vilniuje bus suorganizuotas, Vilniaus teatro reikalus rūpina Kauno valstybės teatras gastrolėmis." (LCVA, f. 923, ap. 1, b. 814, I.232.) Kol teatras intensyviai ruošėsi atidarymui, o jo repertuaru rūpinosi R. Juknevičius, Lietuva buvo okupuota Sovietų Sąjungos, todėl šio teatro steigimo laurus sau priskyrė sovietinė Lietuvos valdžia. Teatro istorikė Irena Aleksaitė išsamiai ištyrinėjo Vilniaus dramos teatro įkūrimo aplinkybes, pasak jos, šis teatras galėtų vadintis Romualdo Juknevičiaus vardu. 

Simboliška ir tai, kad šiandien aktorius Juozas Budraitis taip pat švenčia savo 75-erių metų jubiliejų. Pirmuosius savo didžiulius vaidmenis sukūręs tuometiniame Kauno valstybiniame akademiniame dramos teatre, pastaraisiais metais vaidino Lietuvos nacionaliniame dramos teatre („Bakchantės", „Visuomenės priešas"). 

Dabartinėse patalpose - Gedimino prospektas, Nr. 4 - teatras dirba nuo 1951 metų. 1972-1981 metais buvo vykdoma kapitalinė šio teatro rekonstrukcija (architektai - Algimantas ir Vytautas Nasvyčiai) - nuo tol spektakliai vaidinami Didžiojoje salėje, kurioje telpa 660 žiūrovų. Kiek vėliau duris atvėrė Mažoji salė (171 žiūrovų vieta), spektakliai vyksta ir teatro fojė (čia rengiamos fotografijų, scenografijos eskizų, kostiumų bei teatro plakatų parodos), taip pat Studijoje bei Dekoracijų dirbtuvėse.

Pagrindinį įėjimą į teatrą vainikuojančios skulptoriaus Stanislovo Kuzmos sukurtos „Trys mūzos" yra tapusios Lietuvos nacionalinio dramos teatro simboliu. Dramos (Kaliopė), Komedijos (Talija) ir Tragedijos (Melpomenė) mūzos globoja platų ir žanriniu požiūriu įvairiopą teatro repertuarą, o teatro fojė puošianti skulptūra „Versmė” simbolizuoja puoselėjančią tradicijas, tačiau energingą, naujovėms ir permainoms atvirą teatro veiklos kryptį.

Lietuvos nacionalinis dramos teatras žiūrovams pristato įvairiausių žanrų spektaklius, supažindina su klasikine, šiuolaikine, nacionaline dramaturgija. Repertuaras sudaromas atsižvelgiant į skirtingų auditorijų skonį, taip pat į teatro nuostatus ir tikslus. Repertuarą formuoti padeda kas antrus metus renkama teatro Meno taryba. Teatras stengiasi suteikti galimybę kurti skirtingiems teatro kūrėjams, statyti spektaklius kviečiami tiek patyrę, teatro pasaulyje gerai žinomi, tiek jauni ir perspektyvūs režisieriai, dailininkai, kompozitoriai. Neretai pastatymams kviečiami režisieriai iš kitų šalių. Lietuvos nacionalinis dramos teatras bendradarbiauja su kitų miestų teatrais, vaidina ne tik sostinės, bet ir kitų Lietuvos miestų žiūrovams, dalyvauja teatro festivaliuose Lietuvoje ir užsienyje. Teatro scenose vaidinami kitų profesionalių Lietuvos teatrų spektakliai, dažni čia ir svečiai iš užsienio.

Teatre vaidino ir vaidina kelios talentingų aktorių kartos, šiuo metu trupėje - 37 aktoriai. 1940-1944 ir 1953-1963 teatrui vadovavo režisierius Romualdas Juknevičius (1906-1963); 1944-1949 - režisierius Borisas Dauguvietis (1885-1949); 1949-1951 ir 1964-1966 - režisierius Juozas Rudzinskas (1905-1975); 1966-1989 - režisierius Henrikas Vancevičius (1924-2014); 1989-1995 - režisierius Jonas Vaitkus (g. 1944); 1995-1999 - režisierius Rimas Tuminas (g. 1952); 1999-2000 - kompozitorius Faustas Latėnas (g. 1956); 2000-2005 - aktorius Vytautas Rumšas (g. 1951); 2005-2010 - aktorius, režisierius Adolfas Večerskis (g. 1949). Nuo 2010 Lietuvos nacionalinio dramos teatro generalinis direktorius - Martynas Budraitis (g. 1969).

„Norisi sukurti atvirą teatrą, vietą, kur vyksta procesai, skatinantys teatro meno, dramaturgijos raidą Lietuvoje, eksperimentų, nebūtinai sėkmingų tiek meniniu, tiek komerciniu požiūriu, radimąsi. Norisi, kad kažkas nuolat vyktų, kad tas vyksmas duotų gyvastį vidiniam teatriniam procesui, profesionaliai publikai, teatru besidominčiai publikai, kuri ne tik ateina žiūrėti spektaklių, bet ir nori aktyviai įsilieti į teatro procesus," tvirtina Lietuvos nacionalinio dramos teatro generalinis direktorius Martynas Budraitis

Pasak teatro meno vadovo Audronio Liugos, dabar pasaulyje teatro menas nuolat ieško pačių įvairiausių būdų kalbėtis su žmonėmis. „Esminis klausimas - ne kaip būti aktualiam, bet kaip apskritai kalbėtis su žmogum, gyvenančiu pasaulyje be aiškios rytdienos, be stabilaus pačios žmonijos egzistavimo. Ar siūlyti tokiam žmogui užsimiršti pramogomis, ar siekti intelektualaus ir emocinio ryšio, ir jei taip, tai kaip žmogų sujaudinti, paskatint mąstyti? Aš renkuosi antrąjį kelią. Ir šį klausimą užduodu sau kiekvieną kartą rinkdamasis vieną ar kitą literatūrinę medžiagą, kūrybinę pastatymo idėją. Tik ieškojimas atsakymų į jį, mano galva, suteikia prasmę, motyvuoja užsiimti teatru", įsitikinęs A. Liuga.