K. Smoriginas: scenoje reikia ir mylėti, ir apkabinti, ir pabučiuoti

Operos solistas 33-ejų Kostas Smoriginas jaunesnysis, dainuojantis pagrindines partijas garsiuose Europos teatruose, puikiai žino to kainą. Tai – dažnas išsiskyrimas su Vilniuje gyvenančiais žmona ir vaikais.

Bene penkeri metai K.Smoriginas (baritonas-bosas) pagal sutartį dirba Didžiosios Britanijos, Italijos, Prancūzijos, Vokietijos teatruose. Taip pat jis yra dainavęs Jungtinėse Valstijose, Venesueloje, Čilėje.

Nors labai užimtas, Kostas dažnai grįžta į Vilnių. Čia jį traukia ne tik šeima, ne tik tėvai – žinomi aktoriai Dalia Brenciūtė bei Kostas Smoriginas vyresnysis, bet ir Dalios Ibelhauptaitės režisuoti bohemiečių (dabar – "Vilnius City Opera") pastatymai. Kaip tik šią savaitę Kongresų rūmuose pradedama rodyti naujos sudėties Wolfgango Amadeus Mozarto opera "Visos jos tokios". Lapkričio 29 ir 30 d. K.Smoriginas dainavo merginų numylėtinį Guljelmą.

Po repeticijų Kostas ištaikė valandėlę laiko pasikalbėti su "Vilniaus dienos" korespondente.

– Kostai, kur dabar jūsų namai? Po praėjusios savaitės repeticijų Vilniuje išskridote į Dresdeną. Antradienį grįžote į Vilnių ir iš lėktuvo – į sceną...

– Mano namai – Vilniuje. Tačiau per metus Vilniuje gyvenu turbūt tik du mėnesius. Juk dirbu pagal sutartį. Sutartis tęsiasi tiek, kiek rodo spektaklį. Dresdene repetuoju Eskamiljo vaidmenį Georges’o Bizet operoje "Karmen".

Gruodžio 3 d. išvykstu į Londoną – "Covent Garden" teatre taip pat repetuosime "Karmen". Ten irgi būsiu Eskamiljas. Bet tai – kito režisieriaus pastatymas. Tiesiog sunku tuos pastatymus lyginti. Londone bus tai, kas neįprasta, – pirmą ariją reikės dainuoti jojant tikru arkliu.

– Kaip spėjate suderinti repeticijas, spektaklius svečiuose kraštuose ir šeimos gyvenimą bei rūpesčius čia, Lietuvoje?

– Bandom derinti. Dėl mano pasirinkimo žmona Dainora neprieštarauja. Kol vaikai dar maži, Dainora su jais dažnai atvažiuoja pas mane.

– Jūs padarėte puikią karjerą. Kokių "sudedamųjų dalių" jai reikia?

– Sėkmės. Intuicijos. Reikiamu laiku atsidurti reikiamoje vietoje.

– Pamiršote žodį "talentas". Ar jis – nebūtinas?

– Būtinas. Manau, kad talentas – didžiulė Dievo dovana. Talento neturintis žmogus dirba, dirba, šlifuoja, šlifuoja kiekvieną natelę arba kiekvieną žodį, ir vis tiek jam nepavyksta. Talentingam žmogui darbo reikia įdėti perpus mažiau. Taip, reikia talento, sėkmės, tada – juodo darbo. Talentas be darbo niekada neatsiskleis. Reikia ir intuicijos. Manau, bet kuriam atlikėjui intuicija – svarbus dalykas.

– Kuriame teatre dainuoti labiausiai patinka? Gal tame, kur greičiausiai pavyksta užmegzti kontaktą su publika?

– Man visur malonu dainuot. Labai sunku išskirti kurį nors vieną teatrą. Visada malonu grįžti į teatrą, kuriame esi dainavęs. Visada malonu grįžti į Londoną, Dresdeną. Ten turiu puikių draugų, ten geras kolektyvas. Be abejo, ir Milano "La Scalos" teatras paliko puikių prisiminimų.

Bet pats šilčiausias teatras man yra Londone – tai karališkasis operos teatras "Covent Garden". Baigiau ten mokslus, teatras mane supažindino su daugeliu dalykų. Todėl visada labai smagu grįžt į Londoną. Ir, aišku, labai gera būti Lietuvoje – dirbti su Dalia, su Gintaro Rinkevičiaus vadovaujamu Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru. Labai malonu grįžt namo ir dainuot saviems žmonėms. Tai – begalinė atsakomybė. Tave stebi, tave mato, tave analizuoja.

O publika – labai skirtinga, todėl kontaktas su ja priklauso nuo daugelio dalykų. Taip pat nelygu, kaip pats jautiesi tą vakarą. Juk mes – gyvi instrumentai, reaguojam į kiekvieną detalę: į dūmus, kvapą, dulkes, garsą. Daug dalykų yra, kuriuos reikia išmokti savyje kontroliuot.

– Kur gyvenate, kai dirbate Londone ar Dresdene, – viešbutyje ar teatras nuomoja butą?

– Labai įvairiai. Kartais nuomojiesi butelį su maža virtuvyte, kartais gyveni pas draugus. Teatras ne visada aprūpina būstu – viskas priklauso nuo sutarties. Kartais būstas įtrauktas į sutartį, kartais – ne.

– Kas nuolatos padėta ant jūsų naktinio stalelio šalia lovos?

– Vienintelis daiktas – "iPadas". Ir šeimos nuotraukų, ir muzikos – visko yra tame "iPade". Dažnai žiūriu vaikų, žmonos nuotraukas, kiekvieną dieną šnekamės per "Skype". Sūnui Kostui – penkeri, Mykolui – dveji metai. Dukra Goda (iš pirmosios santuokos – red. past.) gyvena su savo mama, bet dažnai svečiuojasi pas senelius – mano tėvus.

– Ko vaikai pirmiausia prašo, kai grįžtate namo?

– Kaip ir kiekvienas vaikas, jie tikisi gauti kokią nors dovanėlę, smulkmeną. Todėl stengiuosi kokiom nors smulkmenom juos nustebinti. Didelių dovanų nepriveši iš tokių kelionių, todėl parvežu kokią nors mašiną, konstruktorių, Rubiko kubą.

– Ar neprašo padainuoti? O gal tėčiui pademonstruoja, kokių naujų dainelių patys išmoko?

– Ne. Prašo, kad nerėkčiau. Kai kartą namie repetavau, Kostas paprašė: "Gal gali nustoti rėkęs?" Jis kažką žiūrėjo per televizorių ir negalėjo girdėti, kas kalbama. Bet jie niūniuoja operas. Automobilyje, kai kur nors važiuojame, girdi daug muzikos, ir geros muzikos. Prašo, kad įjungtume. Ir tos pačios "Karmen" dažnai klausosi. Labai patinka jiems "Karmen".

 



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių