Istorijos audrų fone

Įvairiais laikotarpiais meno kūriniuose pavaizduotas Vilnius ne kartą buvo pristatomas visuomenei, tačiau pastarosios parodos tikslas – parodyti miestą sunkiais karo ir sudėtingais pokario metais, apimant 1939–1956 m. laikotarpį. Paroda siekiama atskleisti, kokį Vilnių matė, kaip jį vaizdavo tuo metu sostinėje ypač sunkiomis sąlygomis gyvenę ir kūrę menininkai.

Lietuvos meniniam gyvenimui, kaip ir visai Lietuvai, po Antrojo pasaulinio karo daugiausia įtakos turėjo politiniai įvykiai. Vilniaus atgavimo laikotarpiu čia gyveno tik saujelė lietuvių menininkų: skulptorius Rapolas Jakimavičius (1893–1961), architektas, inžinierius Juozapas Kamarauskas (1874–1946), architektas Vladas Drėma (1910–1995), prieš pat karą sugrįžo Balys Macutkevičius (1905–1964), Vaclovas Kosciuška (1911–1984).

1940 m. birželio 14 d. švietimo ministro įsakymu buvo įsteigta Vilniaus dailės mokykla (Stepono Batoro universiteto Dailės fakulteto patalpose), kuri kitų metų birželio 5 d. buvo reorganizuota į Vilniaus dailės akademiją.

Vilniaus dailės akademijoje susitelkė stiprus pedagogų branduolys – Juozas Mikėnas (1901–1964), Viktoras Vizgirda (1904–1993), Justinas Vienožinskis (1886–1960) ir kiti, darę nemažą įtaką Lietuvos dailei. Tuo metu Vilniuje jau gyveno Adolfas Valeška (1905–1994), jis buvo paskirtas Vilniaus miesto muziejaus direktoriumi. Vėliau po karo atvykę Vytautas Jurkūnas (1910–1993), Irena Žebenkienė (1909–1985), Liuda Vaineikytė (1908–1997) ir kiti papildė dailininkų gretas.

Paroda siekiama atskleisti, kokį Vilnių matė, kaip jį vaizdavo tuo metu sostinėje ypač sunkiomis sąlygomis gyvenę ir kūrę menininkai.

Architektūra ir gamta

Nedidelę parodos dalį sudaro Vilniuje 1919–1939 m. veikusio Stepono Batoro universiteto Dailės fakulteto studentų kūriniai. Šio fakulteto studentai buvo mokomi ne tik tapybos, grafikos ir skulptūros, bet kartu jiems buvo diegiamas domėjimasis Vilniaus meno ir architektūros paveldu. Romantiškos senamiesčio gatvelės, jo pastatai, jaukūs miesto kiemeliai atsispindi Dailės fakulteto auklėtinių – Vandos Krasnodembskos-Reicherovos (1892–1982), Edvardo Kučinsko (1905–1958), V.Drėmos – kūriniuose.

Nors apimtas karo sumaišties, Vilnius menininkams atsivėrė kaip urbanistinis lobis. Senojo Vilniaus architektūra žavėjo lietuvių dailininkus, jų kūryboje mažiau ar daugiau atsispindėjo Vilniaus senamiesčio vaizdai. Ypač daug peizažų, vaizduojančių Šv. Mykolo ir Bernardinų bažnyčių ansamblį, tuo metu nutapė V.Vizgirda ir A.Gudaitis.

M.Bulaka sukūrė sangvinų ciklą "Vilniaus senamiesčio vaizdai" (1943–1950). J.Kuzminskis Vilniaus paminklus įamžino lino raižiniuose ir etiuduose. Vilniaus panoramos, gatvelių kreivės, gamtos ir miesto darna, vaizdingi priemiesčiai, miesto apylinkės žavėjo J.Vienožinskį, Praną Gudyną (1919–1979), Eugeniją Jurkūnienę (1907–2005).

Vilniaus senamiesčio vaizdų gausu ir iki 1959 m. Vilniuje gyvenusio Rafaelio Chvoleso (1913–2002), kuris visą dėmesį skyrė geto temai, kūryboje.

Vis kitokiu žvilgsniu

Vilniaus vaizdų įvairovė dailėje nėra didelė, dažnai menininkai vaizduodavo tuos pačius objektus, bet jų kūriniai skyrėsi dėl individualaus požiūrio, stilistinių ypatybių. Dažniausiai tai Vilniaus senamiesčio vaizdai, neretai nedideli etiudai, nutapyti žvelgiant pro langą.

Parodą sudaro dalys: "Panoramos", "Senojo Vilniaus architektūra", "Pasivaikščiojimas gatvėmis", "Kiemai, kiemeliai", "Miestas ir jo žalieji plotai", "Priemiesčiai". Iš viso pristatoma per 200 tapybos, grafikos, skulptūros eksponatų.

Pagrindinė jų dalis – Lietuvos dailės muziejaus eksponatai. Be to, kūrinių parodai paskolino Nacionalinis M.K.Čiurlionio dailės muziejus, Kauno miesto muziejus, Lietuvos meno pažinimo centras "Tartle", VšĮ "Lewben Art Foundation" ir Lietuvos išeivijos dailės fondas, Lietuvos gamtos tyrimų centras, Vilniaus dailės akademija, dr. Jaunius Gumbis, Aurelija Kosciuškaitė-Petkevičienė, Algirdas Petrauskas, Julius Sasnauskas.

Kas? Paroda "Vilnius dailėje. 1939–1956".

Kur? Vilniaus paveikslų galerijoje (Didžioji g. 4).

Kada? Veikia iki rugsėjo 8 d.