Inkarą klajoklė režisierė nuleido Vilniuje

Kažkada režisierė Yana Ross gyveno Niujorke, dirbo šio didmiesčio televizijos kanale HBO, kituose garsiuose Amerikos televizijos kanaluose CNN, BBC. Dabar ji gyvena Vilniuje. Čia stato spektaklius, ištekėjo už lietuvių aktoriaus, puikiai kalba lietuviškai.

Savo akimis Y.Ross matė 2001 m. rugsėjo 11-osios katastrofą, ją filmavo iš šalia esančio dangoraižio, kur buvo jos biuras. Iškart po to Y.Ross metė darbą televizijoje ir grįžo prie teatro, apie kurį svajojo nuo paauglystės.

Ketvirtadienį prasidėjusiame tarptautiniame teatro festivalyje "Sirenos" bus parodytas naujausias Y.Ross darbas – spektaklis "Mūsų klasė", kurį ji pastatė Lietuvos nacionaliniame dramos teatre.

Apie teatrą, gyvenimą didmiesčiuose, klajones po pasaulį ir laimės salą Vilnių – interviu su režisiere Y.Ross.

– Yana, žinau, kad jūs – maksimalistė. Ar daug jėgų pareikalavo naujausias spektaklis – lenkų dramaturgo Tadeuszo Słobodzianeko "Mūsų klasė"?

– Kai yra laiko darbui pasiruošti ir susirenka stipri komanda, darbas tampa pasitenkinimu. "Mūsų klasė" – būtent tas atvejis. Susitelkęs kolektyvas spinduliuoja energiją ir ja užkrečia, todėl darbo procesas buvo turiningas ir nesunkus.

– Tame spektaklyje davėte vaidmenį ir savo vyrui – aktoriui Algirdui Gradauskui. Ar kiti dėl to piktai nesišnabžda už nugaros – blatas?

– Keli aktoriai tame spektaklyje turi dublerius, ir mano vyras savo vaidmenį repetavo ne vienas, o su puikiu partneriu Tomu Žaibumi. Jokio blato!

– Kodėl pasirinkote teatrą, kiną? Ar jau Maskvoje, kur gyvenote anksčiau, pasukote tuo keliu?

– Teatru aš susirgau 12–13 metų. Bet kai šeima, – tada aš buvau paauglė, – atsidūrė Niujorke, amerikiečių teatras mane išgąsdino – Brodvėjuje visi dainuoja ir šoka. Todėl pirmoji mano profesija buvo kine – baigiau Niujorko universitetą, kur įgijau kino režisieriaus profesiją.

Pradirbusi 8 metus CNN, BBC ir HBO televizijose, apvažiavusi visą pasaulį filmuodama įvairias laidas apie kultūrą, madą ir meną, sugrįžau prie vaikystės svajonės – teatro. Baigusi teatro magistrantūrą Jeilio universitete, žinojau, kad mano teatras – Europoje. Taip ir susiklostė – jaučiuosi namie Lietuvoje, Vokietijoje, Skandinavijoje. O Niujorkas liko praeityje.

– Kaip manote, kokių trijų svarbiausių dalykų reikia, kad spektaklis ar filmas būtų įdomus?

– Svarbiausia, kad spektaklio tema būtų reikalinga ir menininkui, ir žiūrovams. Pats tragiškiausias dalykas, kuris gali nutikti, – tai neįvykęs dialogas. Reikia jausti laiką ir nepamiršti apie amžinybę.

– Anksčiau daug keliavote ir filmavote, filmavote. Tai kokia jūsų prigimtis, kas jūs – avantiūristė, romantikė, darboholikė?

– Aš nepakenčiu romantikos, nemėgstu gėlių, dovanų, gimimo dienų ir panašių sentimentalumų. Mėgstu atvirumą ir garbingumą. Mėgstu būti naudinga ir reikalinga kitiems. Juk kiekvienas nori būti reikalingas.

– Kas jums svarbiau – dirbti ar įdomiai gyventi?

– Aš negaliu atskirti darbo, profesijos nuo savo gyvenimo. Aš nesėdžiu darbe nuo 9 val. ryto iki 6 val. vakaro. Gyvenu ir ruošiuosi darbui. Gyvenu darbu ir todėl vis grįžtu į pradžią. Tai labai puikus gyvenimo ciklas kaip sezonų kaita gamtoje: yra laikas žydėti ir yra laikas žiemoti!

– Kokia pirmoji mintis šauna į galvą, kai išgirstate per radiją ar televiziją, kad Niujorke įvyko koks nors įdomus renginys, paroda? Ir kokia mintis šmėkšteli, kai išgirstate ką nors panašaus apie Maskvą? Ar nekankina nostalgija?

– Niujorkas gyvena beprotišku ritmu. Aišku, būna, kad ilgiuosi Niujorko garsų, ten labai įvairūs garsai, nepalyginami su kitų miestų. Unikalūs. Taksi, sirenos, gatvių triukšmas. Tas triukšmas taip pat įkvepia.

Maskva visai manęs netraukia – nei kūrybiškai, nei nostalgiškai. Praėjusiais metais per gastroles su "Chaosu" labai pavargau nuo negatyvios miesto energijos – jis išsunkia jėgas, o ne įkvepia. Aš laiminga jaučiuosi Lietuvoje.

– Ar esate dėkinga režisieriui Oskarui Koršunovui, kuris jus atviliojo į Lietuvą – kažkada pakvietė į "Sirenų" festivalį? O gal žadate grįžti atgal į Niujorką ir ten išsivežti vyrą?

– Taip, mūsų pažintis su Oskaru Amerikoje buvo postūmis mano kūrybos etapui Europoje. Į Lietuvą atvažiavau 2006-aisiais. OKT/Vilniaus miesto teatre pastačiau du spektaklius ir radau bendraminčių. Susitikimas su būsimuoju vyru siejasi su tais spektakliais. Į Niujorką nesiruošiame, – Europa mane laiko savo teatro šaknimis. O į šiltuosius kraštus visada traukia. Mus visada traukia prie jūros.

– O kokių trijų svarbiausių dalykų reikia, kad žmogaus gyvenimas būtų įdomus?

– Žmogus negali būti vienas. Reikia svarbiausio – kito žmogaus šalia. Tai gali būti draugas, vyras, tėvai, draugai. Pats baisiausias dalykas – vienatvė. Būti vienam nebaisu, pabūti vienam – naudinga. Bet likti gyvenime vienam – tai ir yra žmogaus tragedija.



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių