Quantcast

Britų dainininkas E. Okinas – žmogus, stilingai užstrigęs praeityje

Britas Earlas Okinas – tai žmogus, stilingai užstrigęs praeityje: dėvėdamas XX a. pradžios stiliaus drabužius, jis vairuoja senutėlaitį automobilį, o namus puošia 10 tūkst. šelako plokštelių kolekcija.

Kurdamas muziką, jis irgi dažnai atsigręžia į praeitį – kartais čia nuaidi net ir XIX a. pradžios atgarsiai. Jis pats sako, kad jo stilius yra toks senas, kad jau vargiai jį pavadintum nebemadingu, bet būtent tai ir daro jo gyvenimą komfortišką.

Kaip didžiausią savo pomėgį be muzikos E.Okinas įvardija nenumaldomą norą nuolatos ginčytis su žmonėmis, sakydamas, kad tai yra vienintelis jo filosofijos diplomo privalumas. Savo hobį pademonstruoja įtikinėdamas, kad Fryderykas Chopinas ir bosanova – tai beveik tas pats.

Neseniai Lietuvoje viešėjęs ir koncertavęs muzikantas gali pasirodyti kaip keistenybių kratinys, tačiau, kaip paaiškėja vėliau, – visa tai tėra natūraliausi dalykai, kuriuos, įsisukę į greitą kasdienio gyvenimo įvykių karuselę, pamiršome. Tad su britų nacionaline vertybe vadinamu Earlu Okinu šįkart žaismingai šnektelėjome ne tik apie muziką, bet ir apie jo stilių, pasirinkimus, įkvėpimą ir herojus.

– Prieš atvykdamas į Lietuvą minėjote, kad jus gąsdina stingdantis Rytų Europos šaltis. Tad pirmiausiai ir klausiu – kaip jaučiatės jau būdamas čia?

– Taip, išties pamaniau, kad vasario mėnesio viduryje čia galėtų būti šaltoka. Prieš kurį laiką viešėjau Stokholme – ten tuomet buvo 27 laipsniai šalčio. Išėjus iš viešbučio, po keliolikos minučių apėmė jausmas, kad nosies jau nebeturiu – maniau vietoj jos teliko mėlynas ledas. Gerokai nustebau, kai grįžęs į viešbutį pamačiau, kad vis dar tebešviečia dvi rožinės nosies skylės. Turėjau šiokią tokią baimę, kad panašūs pojūčiai neaplankytų ir Lietuvoje, tačiau šį kartą oro temperatūra čia panaši kaip ir Londone, tad jaučiuosi esantis kone namuose. Beje, šį jausmą sustiprina dar ir kai kurie niuansai iš mano biografijos – mano seneliai kilę iš Lenkijos ir Baltarusijos. Žinoma, Lietuva – ne tas pats, tačiau vis tiek tas pats žemės kampelis.

– Ar teko kada aplankyti gimtąsias senelių vietas – Lenkiją ar Baltarusiją?

– Niekada neteko. Esu buvęs Rusijoje ir tuometėje Čekoslovakijoje, tad taip arti savo šaknų esu pirmą kartą. Esu muzikantas, tad taip jau susiklosto, kad dažniausiai keliauju ten, kur mane kviečia. Viešnagių užsienyje tikslu labai retai kada tampa atostogos. O atostogos man – tai grįžimas namo. Lietuvoje irgi atsidūriau todėl, kad pakvietė čia koncertuoti – kaip jūs mane radote ir kodėl pakvietėte, iki šiol man yra didelė paslaptis, tačiau dėl to esu laimingas. Toks jau muzikanto gyvenimas – niekada nežinai, į kurį pasaulio kraštą nuves koncertinės kelionės.

– Vadinasi, esate aplankęs daug šalių. Kokį įspūdį jums sudaro Lietuva?

– Viešėdamas čia, spėjau šiek tiek patyrinėti Vilnių. Jis man primena gražiausius Europos miestus – vietomis Vieną, kartais Briuselį, o kartą net rodėsi, jog esu Prahoje. Skirtumas tik toks, kad jūsų kalbos visai nesuprantu. Žinoma, tikrai nekalbu visomis Europos tautų kalbomis, tačiau daugelyje jų yra žodžiai skambantys panašiai, tad jų reikšmes galiu nuspėti. Lietuvoje šia prasme jaučiuosi it Suomijoje ar Vengrijoje – pavyksta atpažinti tik vieną žodį: "gerai". Jį girdėdamas esu ramus, jog aplinkoje – viskas gerai. Tiesa, vieną frazę lietuviškai išmokau: "labas vakaras". Vėliau dar pavyko pridėti "ponios ir ponai" – ji praverčia koncertuose.

– Dėmesį neabejotinai prikausto jūsų aprangos stilius – ne tik scenoje, bet ir kasdien dėvite tikriausiai daugiau nei šimto metų senumo stiliaus drabužius. Pats kadaise pasakojote, jog įprastų – džinsų, marškinėlių ar megztinių – savo spintoje net neturite. Ar nuolat dėvint konkretaus stiliaus drabužius, gyvenimas netampa sunkesnis?

– Mano stilius yra tai, kas aš esu, o ne persirengimas į personažą. Kai buvau mažas berniukas, mano herojai buvo didieji operos dainininkai ir kompozitoriai, tokie kaip Enrico Caruso, Fiodoras Šaliapinas ar Giacomo Puccini. Turėjau jų nuotraukas, kuriose mane labai žavėjo jų aprangos stilius – taip atrodyti norėjau ir pats. Dabar esu suaugęs, tad norą įgyvendinau. Šis stilius tapo neatsiejama mano dalimi, tad jei klausiate ar šie drabužiai man patogūs – tikrai taip, nes nereikia sukti galvos dėl besikeičiančios mados. Jeigu manote, kad atrodau labai senamadiškai, pasižiūrėkite į mano amžiaus žmones, kurie dėvi, pavyzdžiui, aštuntojo dešimtmečio drabužius ir atrodo siaubingai. Mano stilius – iš devyniolikto šimtmečio, tad jis taip seniai išėjęs iš mados, kad net vargiai jį pavadintum nebemadingu, tad niekada ir nebus nei madingas, nei išėjęs iš mados. Tik moterys daug laiko praleidžia galvodamos, ką šiandien apsirengti, kokius batus derinti prie suknelės. Aš juk vyras, tad ačiū, tokių sunkumų man nereikia. Mano stilius pastovus ir saugus.

Viešėdamas čia, spėjau šiek tiek patyrinėti Vilnių. Jis man primena gražiausius Europos miestus – vietomis Vieną, kartais Briuselį, o kartą net rodėsi, jog esu Prahoje.

– Vienas populiariausių stilių jūsų repertuare – irgi gana senovinis: bosanova. Tačiau šį kartą įdomiau ne jo aktualumas laiko perspektyvoje, o jūsų pasirinkome motyvai – juk bosanova gimė Brazilijoje, ir iš jos vargiai iškeliavo. Europietiškai kultūrai savo prigimtimi jis gana tolimas.

– Galiu įrodyti, kad bosanovos kilmė – europietiška.Ji prasidėjo nuo vieno žmogaus, kurio vardas – João Gilberto. Išgirdęs džiazo įrašus, jis pamanė: kas būtų, jeigu šiuos akordus pritaikyčiau braziliškai sambai? Pabandė. Ir išėjo bosanova – naujas sambos bosas. Ir įrašė pirmąją savo dainą nauju stiliumi. Tos įrašų kompanijos vadovas iš karto jam tarė: "Man patinka tai, ką jūs darote. Gal galėčiau jums parašyti keletą dainų pagal šį stilių?" Šis žmogus pasirodė esąs puikus bosanovos kompozitorius, vardu Antonio Carlosas Jobimas. O kas buvo A.C.Jobimo herojus? Fryderychas Chopinas. O kadangi aš net trimis ketvirčiais esu lenkas, bosanovą puikiai groti tikrai gebu!

– O kažin pats Antonio Carlosas Jobimas tokią teoriją patvirtintų?

– Tikrai taip. Klausantis jo dainų, F.Chopino aidus tikrai galima išgirsti. Ypač jie ryškūs kompozicijoje "Insensatez" – net pats autorius sakė: "O, Dieve! Čia gi F.Chopino Preliudas e-moll nr. 4 ir aš jį pavogiau!" O ir mano paties kurtose bosanovose girdėti F.Chopino akordų sekos. Žinoma, tas ryšys šiek tiek užslėptas, nes juk pastarasis kūrė fortepijonui, o bosanova atliekama gitara.

– Taip išeina, kad tam tikra prasme kopijuojate savo herojus: João Gilberto ir Antonio Carlosą Jobimą?

– Tam tikra prasme – taip. Ir manau, kad kopijavimo visiškai išvengti neįmanoma, juk J.Gilberto ir A.C.Jobimas yra bosanovos esmė! Jeigu klausai džiazo, pradedi nuo Louiso Armstrongo, nes jis, kaip mes žinome, ir pradėjo groti tikrą džiazą. Kartą man kažkas pasakė, kad skambu kaip J.Gilberto, ir tai man buvo pats didžiausias komplimentas. Teko koncertuoti ir Brazilijoje, kur grojau su pačiu Danilo Caymmi – A.C.Jobimo grupės fleitininku, tad ne tik pajaučiau tiesioginį ryšį su savo herojais, bet ir buvau pavadintas britiškuoju J.Gilberto. Bet jeigu atvirai, manau, kad Didžiojoje Britanijoje yra kur kas geresnių bosanovos gitaristų nei aš, nes esu dainininkas, kuris groja gitara, o ne atvirkščiai. Tačiau mane nuo jų skiria tai, kad aš ne tik groju, bet ir kuriu. Žinoma, mano bosanovos – angliškais, o ne portugališkais tekstais, kuriuos aš, beje, dažnai pamirštu.

– Dar vienas išskirtinis momentas jūsų muzikoje – vokalinis trimitas. Kaip atsirado šis instrumentas?

– Vokaliniam trimitui pradžią davė kitas mano herojus – didysis džiazo muzikantas Duke'as Ellingtonas. Būdamas paauglys dažnai pirkdavau džiazo plokšteles, kuriose buvo vien instrumentinė muzika. Juk ankstyvojo džiazo įrašuose solo dažnai groja trimitas su surdina – jo skambesys labai primena žmogaus balsą. Kartą, kai man buvo turbūt 14 m., sėdėdamas ant kilimo ir klausydamas tų įrašų, prisidėjau rankas prie burnos ir pradėjau mėgdžioti trimito skambesį. Pamažu atradau ir daugiau spalvų – kaip išgauti atviresnį garsą arba groti be surdinos ar pamėgdžioti kitus pučiamuosius instrumentus. Ilgą laiką tai dariau namuose, bet ne scenoje – nerimavau, kad tai gali būti traktuojama kaip koks nors avangardinis triukšmas. Ilgai treniravausi, kol pavyko ne šiaip pamėgdžioti trimitą, bet pagroti tikrai gerą solo improvizaciją.O kai pagaliau ryžausi pademonstruoti vokalinį trimitą ir savo koncertuose, pamačiau sutrikusius žmonių veidus – ieškančius, kas skleidžia garsą, nors scenoje buvau tik aš. Pamaniau, kad tai labai geras būdas pritraukti publikos dėmesį ir paįvairinti savo pasirodymą, ir nuo tada vokalinis trimitas skamba visuose mano koncertuose.

– Regis, jūsų koncertai gana eklektiški – juose bosanovą keičia džiazas, gitarą fortepijonas, melancholiją humoras, o nostalgiškai bosanovišką balsą – vokalinis trimitas.

– Mano nuomone, geras koncertas turi būti siurprizų serija. Niekada negroju daugiau nei dviejų dainų tuo pačiu stiliumi – jei jau nekeičiu žanro, keičiu instrumentus. Vadovaudamasis tokia filsofija, nesunkiai išlaikau publikos dėmesį, nes juk nuobodžiaujantys klausytojai – pats baisiausias dalykas atlikėjui.

– Publikos dėmesį prikausto ne tik netikėtumai, bet ir juokingos istorijos, kurias pasakojate tarp dainų. Beje, kai kurios kompozicijos – taip pat komiškos. Net ir dramatiškas dainas dažnai paverčiate komedijomis, perkurdamas jų tekstus.

– Na, mano gyvenimas tikrai dvigubas – komedija tik vienas gyvenimų, o pirmiausiai save dainų atlikėju ir kūrėju. Muzikinę karjerą pradėjau septintame dešimtmetyje – dirbau net su įrašų kompanija "Abbey Roads", kurioje muziką įrašinėjo ir "The Beatles", ir šią patirtį labai vertinu. Tačiau šalia koncertinės veiklos rengdavau pasirodymus ir folkloro klubuose – tai toks kontekstas, kuriame publika gali greitai užsnūsti. Norėdamas to išvengti, tarp dainų papasakodavau kokią nors istoriją – kartais juokingą, kartais kvailą, o kartais ir kokią paikesnę dainą pagrodavau. Pamažu komedijos elementai tapo mano repertuaro dalimi, o devintajame dešimtmetyje, kai folkloro klubus ėmė keisti alternatyviosios komedijos žanras, prie šios naujovės teko prisitaikyti ir man. Beje, alternatyvioji komedija – tai jau visai ne muzikinio turinio reiškinys: čia pajuokini žmones ir keliauji namo. Tačiau jos elementai įsiliejo ir į mano muzikinius pasirodymus, įnešdami netikėtumo ir neleisdami klausytojams nuobodžiauti.

– Kas jus įkvepia ne tik kurti, bet ir dainuoti ar net juokinti žmones?

– Labiausiai mane įkvepia konkrečios asmenybės. Kaip jau minėjau, džiazu domėjausi dėl Duke'o Ellingtono, o bosanova – dėl João Gilberto. Bet pirmasis mano herojus buvo Giacomo Puccini, kurio kurtos melodijos be galo gražios. Būtent melodija svarbiausiu elementu muzikoje tampa ir man: nesvarbu, kokio stiliaus muziką kurčiau – ar tai būtų valsas, ar baladė. O kad ji būtų ne tik graži, bet ir paveiki, pasitelkiu G.Puccinio triuką – melodija turi būti išmaniai apipinta atitinkamais akordais. Tad kai atsisėdu prie fortepijono kurti, pirmiausiai nusprendžiu, kokio stiliaus ir nuotaikos bus kūrinys ir tada pradedu groti bet kokias akordų sekas. Vienintelis dalykas, kurį kūryboje tikrai darau sąmoningai ir racionaliai – į tas natūraliai išplaukiančias sekas įterpiu ką nors netikėto. O tada natūraliai pradeda dėliotis melodija – tik prieidamas prie jos iš harmoninės pusės, gerai ją atsimenu ir kitą dieną. Tuomet viską nupoliruoju ir taip gimsta daina.

– Ar jūsų muzikoje egzistuoja stilius, kurį galima būtų įvardinti kaip Earlo Okino?

– Mano kūrybinėje biografijoje išties gausu įvairių skirtingų stilių apraiškų – esu sukūręs net simfoniją. Tačiau apie tai, koks turėtų būti mano stilius, niekada sąmoningai negalvojau. Tvirtai žinau tik viena: tokios muzikos, kuri dabar yra populiari komercinėje plotmėje, aš niekada nekursiu, nes muzika, sukomponuota iš trijų akordų ir trijų natų, o atliekama netikrais būgnais, man yra visiškai nepriimtina. Tad jeigu klausiate, ar seku madas, tai tikrai ne. Manau, kad jeigu daina man teikia malonumą, ji patiks ir publikai – toks mano požiūris. Ar aš turiu savo stilių, irgi nežinau. Yra toks posakis – būdamas tarp medžių girios nematysi. Šioje situacijoje aš esu tarp medžių ir tos girios nematau, tad apie savo unikalų stilių paliksiu spręsti kitiems.

– Labiausiai vertinate gana seną muziką, kurios autoriai neretai tampa ir jūsų įkvėpimo šaltiniais. O kaip šiame kontekste vertintumėte savo paties kūrybą – ji moderni ar senovinė?

– Priklauso nuo to, kokią tiksliai konotaciją šiame kontekste turėtų žodis "moderni". Kai kurios mano dainos skamba taip, lyg būtų kurtos 1960-aisiais. Esu girdėjęs, jog primena "The Beatles" dainas – toks stilius buvo populiarus, kai aš augau. Nei klausydamas, nei kurdamas niekada negalvoju apie novatoriškumą – man nesvarbu, iš kokios epochos yra daina, svarbu, kad ji gera. Juk Franzas Schubertas gyveno XIX a. pradžioje, bet jo dainas mėgstame iki šiol. Mielai klausau ir "The Beatles", ABBA, Stevie Wonderio, Carole King, George Gershwino, Cole'o Porterio dainų – jie puikūs kompozitoriai. Matyt taip susiklostė, kad šiuolaikinėje muzikoje nerandu sau autoritetų – čia originalumas nėra labai didelė vertybė: daug kas kartojasi, ar net, galima sakyti, klonuojasi.

– Esate dainininkas, dainų kūrėjas, gitaristas, pianistas, tam tikra prasme, senienų kolekcionierius, alternatyvios komedijos atstovas – gana plati veiklų skalė. Jeigu paklausčiau, kas yra Earlas Okinas – koks būtų jūsų atsakymas?

– Esu visko, ką išvardinote mišinys. Tačiau jeigu reikėtų ko nors atsisakyti, paaukočiau komediją. Pats svarbiausia dalykas, iš kurio kyla visa mano esaties esmė, – dainavimas. Pirmiausia pradėjau dainuoti, ir tik norėdamas sau pritarti išmokau groti gitara, o vėliau – fortepijonu. Dainavimas man yra tarsi fontanas, iš kurio veržiasi ir aplink lyg jo purslai krenta visa kita, tad būtent jis ir yra esmė visa to, ką aš darau. Tačiau jeigu klausiate, kiekvienas mano kūrybinis vaidmuo yra svarbi mano asmenybės dalis.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Galerijos

Daugiau straipsnių