"Jaučiuosi laimingesnis, kai turiu įveikti išbandymus, sukaupti energiją, ištvermę", – sako jis.

Alvio Hermanio režisuotą monospektaklį "Brodsky/Baryshnikov" Lietuvoje pristatysianti baleto legenda įkvepia tiek teatro mylėtojus, tiek ir profesionalus. Besiruošdamas gastrolėms į Lietuvą kaimyninėje Latvijoje gimęs M.Baryšnikovas pasidalijo savo mintimis apie savo įkvėpimą, sunkumus bei požiūrį į šiuolaikinį meną.

– Jūs vadinamas žymiausiu XX a. šokėju. Ar su tuo sutinkate?

– Ne tiek svarbu, kaip kiti vertina tavo kūrybą. Esi geras tiek, kiek pačiam patinka spektaklis. Noriu scenoje atsidurti nepatogioje būsenoje ir noriu iš to patirti malonumą, nors ir jaudinsiuos. Reikia susidraugauti su savo baime.

– Jūs apdovanotas įvairiais talentais. Ar juos atradote, supratote turįs anksti, ar palaipsniui juos išsiugdėte?

– Vaikystėje buvau užsiėmęs: sportavau, kai man buvo septyneri aštuoneri, ko gero, mamos dėka atradau baletą. Ji labai mėgo baletą, operą, koncertus, neretai nusivesdavo mane į baleto spektaklius, jie patraukė mano dėmesį. Pamatęs šokančius vaikus, pradėjau šokti, pajutau malonumą. Šokti pradėjau dar lankydamas darželį. Man patiko šokti įvairių tautų šokius – ukrainiečių, latvių, gruzinų, rusų; patiko šokti pagal muziką, jaučiausi smagiai. Įstojau į Rygos choreografijos mokyklą. Kai man buvo kokie dešimt metų, pradėjau dalyvauti Rygos Operos ir baleto teatro spektakliuose.

– Jūs patyrėte nemažai išbandymų, įgyvendinote daug didelių ir mažų projektų. Iš kur semiatės fizinių ir dvasinių jėgų?

– Kiekvienas žmogus susiduria su išbandymais, iššūkiais. Jie neaplenkė ir manęs. Ir dabar juos patiriu. Turi būti įkvėptas stoti akivaizdon su iššūkiais. Tai – būtinybė. Jaučiuosi laimingesnis, kai turiu įveikti išbandymus, turiu sukaupti energiją, ištvermę. Manau, kad kiekvienas žmogus to pasisemia iš savo šeimos, bičiulių, patirties.

– Ar jums patinka scenoje dalytis gyvenimu su kitais?

– Aš neturiu, ką slėpti. Mano asmeninis gyvenimas yra mano asmeninis gyvenimas, būdamas scenoje negali pasislėpti. Aš milijonus kartų citavau Marthą Graham (garsi amerikiečių moderniojo šokio šokėja bei choreografė – red.past.), kuri yra pasakiusi: "Kūnas negali meluoti." Kai matai gatve einančius žmones, gan gerai gali iš jų judesių suprasti, kokie tai žmonės. Kai žmogus valandą juda scenoje, gali suprasti jo asmenybę.

– Kaip manote kas labiausia patraukia žiūrovus į jūsų spektaklius?

– Galbūt smalsumas, noras pamatyti, kas bus šį kartą? Kiti nori vienokių ar kitokių pramogų. Aš einu į sceną pasiruošęs, bet einu į nežinią. Kartais man pavyksta, kartais ne visai, bet tai ir yra teatras. Ir turime visada prisiminti. Šokis ar muzika yra gyvenimas, štai kodėl esi ant scenos. Nors kartais neteisingai ištariu žodžius, kartais sekundei pamirštu tekstą.

Jaučiuosi laimingesnis, kai turiu įveikti išbandymus, sukaupti energiją, ištvermę.

– Kaip manote, ar menininku gimstama ar tai tiesiog reikia savyje pažadinti? Kaip buvo jums?

– Menininku tampama iš lėto. Žinoma, būtų gerai būnant 20-ies turėti penkiasdešimtmečio mentalitetą. Tuomet išvengtum daugelio klaidų, nereiktų per daug dirbti, pernelyg daug šokti. Visi jauni žmonės tai daro, mes visi darome klaidų.

– Ar jūs, kaip menininkas, mokote, kaip tapti laisviems?

– Manau, kad taip. Taip pat stengiuos mokyti, kaip būti sąžiningam, atrasti grožį labai paprastuose, proziškuose dalykuose, atrasti gerumą. Humaniškumo yra ir pačiose brutaliausiose meno apraiškose. Naujasis teatras vis labiau eklektiškas, destruktyvus. Gal dėl to vyrauja požiūris, kad viskas jau buvo pasiekta teatre, viskas parašyta. Todėl kviečiama viską daryti priešingai, viską apverčiant aukštyn kojomis. Esą vienas judesys viską pasako ir jis vertingas. Teatre, kine grįžkime prie paprastumo, nes tai veda gilyn į žmogaus sielą. Gal tam reikia didesnio išsilavinimo? Galimai taip. Nesu mokslininkas.

– Kodėl netapote pedagogu?

– Deja, esu pernelyg nekantrus. Dabar kantresnis, negu prieš 15–20 metų. Kai buvau "Amerikos baleto trupės" vadovas, padariau kai kurių klaidų, nes buvau nekantrus šokėjams, norėjau matyti rezultatą greičiau, anksčiau.

– Šiandienė eklektika mene – pozityvus ar negatyvus reiškinys? Kaip vertinate tai, kad nebelieka grynosios meno formos? Teatre atsiranda cirkas, balete vaidina aktoriai, griebiamasi vaizdo projekcijų ir t.t.

– Jei šie elementai išmaningai susiejami su aiškia idėja, gal ir nieko tokio. Eksperimentiniuose teatruose skraido aktoriai, dronai, kas kelias sekundes viskas keičiasi, plieskia vaizdo projekcijos, kažkas panašaus į "Cirque du Soleil". Dažnai siekiama tik nustebinti publiką.

– Kokia yra meno vieta, paskirtis šiandieniame pasaulyje?

– Menas, ko gero, atėjo iš religinių apeigų, ceremonijų: dainavimo, judėjimo, piešinių ant akmens, skulptūrų, architektūros. Žmonės to nebūtų darę vien dėl praktinių sumetimų. Jiems tai teikė tam tikrą malonumą. Judėjimas aplink ugnį juos sušildydavo. Ilgainiui tie veiksmai tapo religinėmis ceremonijomis, tuomet meno forma sukurta Biblija, Koranas ir t.t. Manau, kad negalėtume gyventi be visų šių dalykų – knygų, spektaklių, muzikos ir pan. Visą stalinizmo istoriją žinau. Dabar yra baisesnių dalykų, nei aprašyta George'o Orwello. Pasaulis ištobulino žiaurumą, kankinimus. Dabar taip elgiamasi su imigrantais... Palikau SSRS, kad būčiau laisvas pilietis.

– Kas jus, menininką, pykdo?

– Aš pykstu ant savęs, kad iš karto neatsisakiau vieno ar kito vaidmens, kurių parengimas atėmė iš manęs daug laiko. Galbūt pervertinau savo jėgas. Tai – gera pamoka. Ačiū Dievui, pastaraisiais metais man pasisekė kuriant projektus dirbti su puikiais kūrėjais. Manau, kad mano vėlesni pasirinkimai buvo teisingi. Artimiausiai ateičiai esu numatęs kelis projektus. Kad tik leistų sveikata juos įgyvendinti. Jaučiu, kad dar galiu ir sugebu kurti. Per pastaruosius ketverius penkerius metus pasirodžiau 400–500 spektakliuose. Mane labai pykdo mūsų prezidentas. Kiti man sako: "Nekreipk dėmesio, negalvok apie tai." Aš tiesiog negaliu to nedaryti. Maniau, kad gyvensiu pačioje nuostabiausioje, progresyviausioje, demokratiškiausioje šalyje, būsiu jos dalimi. O dabar aš bjauriuosi.

– Kokie meno projektai šiandien yra jūsų įkvėpimo šaltinis?

– Didžiausią malonumą jaučiu, kai pavyksta paliesti žiūrovų širdis. Tai ir įkvepia toliau kurti.

– Kokių turite ateities idėjų, planų?

– Galbūt vaidinsiu dar viename A.Hermanio spektaklyje. Bus dar keli kiti spektakliai. Vaidinsiu Taline, Vilniuje, Kaune, Sofijoje, Vienoje, Budapešte. Norėčiau vaidinti dar vienoje kitoje šalyje.

– Ko palinkėtumėte pradedantiesiems menininkams?

– Būti kantriems ir suvokti, ką gali duoti. Atrodo, kad jauni šokėjai, ypač atlikdami klasikinį šokį, siekia padaryti įspūdį vien techniniais gebėjimais ir nelabai galvoja, ką jie šokiu nori pasakyti. Linkėčiau nebijoti būti kitokiems. Kartais žiūrovai drąsina artistus būti tokius, kokius jie nori matyti, todėl šokėjai, siekdami įsiteikti, patikti, demonstruoja supertechniką šuoliais, sukiniais ir kt., nors tai tampa daugiau mažiau gimnastika. Tegu jie būna mąstantys, racionalūs, protingi ir suvokiantys, kad dvasia, o ne techniniai gebėjimai veikia žiūrovus.

Teatre, kine grįžkime prie paprastumo, nes tai veda gilyn į žmogaus sielą. Gal tam reikia didesnio išsilavinimo?

– Gyvenime jums teko išbandyti įvairias meno formas. Kuri jų artimiausia jūsų sielai?

– Nežinau. Prie tokių galėčiau priskirti spektaklį "Brodsky/Baryshnikov". Tai ir vaidyba, ir judesys. Visi nori, kad judėčiau nepriklausomai nuo mano amžiaus (70 m.), žiūrovai nori mane matyti šokantį. Juk nebegaliu šokti. Aš nenoriu mirti ant scenos! Jei reikia judesio, judu, bet ne todėl, kad kadaise buvau šokėjas. Šokis man buvo artimiausia meno forma, tiesiog magija.

– Ką jums asmeniškai reiškia spektaklis "Brodsky/ Baryshnikov"?

– Psichoterapiją! Pastaraisiais metais vaidinau vienas, vaidinau tris keturis kartus per savaitę, kad palaikyčiau atmintį, aiškų protą. Daug dalykų vyksta scenoje ir privalau būti tikslus. Kiekvieną sykį bandau tekstą perteikti kiek galima naujai, neleidžiu sau diena iš dienos kartotis. Man garbė dirbti su J.Brodskio tekstais, jie tampa mano dalimi.

– Kokią žinią, savo ar Josifo Brodskio, norite spektakliu "Brodsky/Baryshnikov" pasiųsti žiūrovams?

– Ilga istorija. Tai nebuvo mano idėja, o režisieriaus A.Hermanio. Man apsispręsti prireikė laiko. Jis sakė, kad pradėjęs skaityti J.Brodskio poeziją, pajautė, kad ji tapo jam tarsi antrąja oda. Tai niekada iki tol jam nebuvo atsitikę. Ėmė galvoti apie galimybę poeziją parodyti scenoje, pastatyti netradicinį spektaklį, tarsi kelionę per J.Brodskio poeziją, mano skaitomą. Šis monospektaklis – tai dialogas su poetu J.Brodskiu. Jame kalbama apie daug dalykų: mirtį, viltį, paslaugumą, meilę, kultūrą, architektūrą, žmonių tarpusavio santykius. Žiūrovui duodama carte blanche – baltas popieriaus lapas. Spektaklyje kiekvienas gali atpažinti save, iš jo kažką pasisemti. Visi žinome, kad bijome mirties, norėtume gyventi truputį ilgiau, nors kartais yra labai sunku. Visuomet yra kažkas eilėje. Josifas buvo agnostikas, bet gerbiantis religiją. Jis išstudijavo daugelio religijų istorijas. Kiekvienoms Kalėdoms parašydavo "Kalėdų poemą", ir tai darė poetas agnostikas! Tiesiog kartu įsiklausykime ir kiekvienas iš šio spektaklio pasiimkime sau kažką asmeniško.

– Ar spektaklyje tampate J.Brodskiu, siekiate jį įkūnyti?

– Ne, aš to net nebandau. Visiškai neįmanoma ir nekeliu sau šio tikslo. Bandau perteikti tai, kas slypi už jo žodžių.

– Ar J.Brodskio eilės atliepia į tai, kaip jūs jaučiate?

– Žinoma, iš dalies aš įkūniju kai kurias situacijas, kurios veikia mane. Aš bandau įsiminti ne poezijos fonetines galūnes, stengiuosi mąstyti vaizdiniais. Kita vertus, turiu eiti per savo jutimus.

– Kas jus siejo su J.Brodskiu – dvasinis ryšys, kūryba?

– Leningrade (dabar – Sankt Peterburgas, red.past.) turėjome bendrų draugų. Mes susitikome viename vakarėlyje. Jis sėdėjo ir rūkė, pažiūrėjo į mane ir pasakė: "Turime aptarti kelis dalykus." Pasikeitėme telefonų numeriais. Jis buvo linkęs į draugystę su manimi, o aš žavėjausi jo kūryba, jo poemos – magiškos, atveriančios kitokį pasaulį. Jis labai mėgo vaikščioti, ypač palei upes, kartu keliavome po Prancūziją, Italiją, Karibų šalis, Londoną, vaikščiodavome palei Temzę. Vanduo ir architektūros detalės jam primindavo Nevą. Sykį, vaikščiojant prie Hudsono upės jis pasakė: "Tai tas pats vanduo." Juk vanduo juda, niekada mūsų nepalieka.

– Ko labiausiai pasigedote netekęs J.Brodskio?

– Pasijutau labai vienišas, nors turėjau žmoną, vaikus, praradau vidinio saugumo jausmą.

– Kaip manote, ar jums pavyko perteikti dvasinį J.Brodskio pasaulį, jo esmę?

– Ne man spręsti, aš negaliu tuo pačiu metu būti ir atlikėjas, ir žiūrovas. Jaučiu, kad publika – su manimi, tyliai, dėmesingai klausosi, tai ir yra svarbiausia. Vienų spektaklių metu užgriebiu giliau, kitų, kaip šiandien, man reikės vaidinti, o esu labai pavargęs. J.Brodskio pasaulėjautai perteikti neužtenka vien fizinės koncentracijos.

– Kodėl jums svarbi J.Brodskio poezija?

– Neįmanoma paaiškinti, kodėl patinka poezija, muzika. Kai naktį negaliu užmigti, jaučiu malonumą skaityti poeziją, mintyse prisimenu ilgas ištraukas. Deklamuoju ne tik Brodskį, bet ir Mariną Cvetajevą, Ilya Kaminsky. Kartais žmonės apie gerą gydytoją pasako: "Jis – poetas." Net virtuvės šefo darbas gaminant skanų maistą taip pat yra tam tikra poezija. Yra kažkas virš kasdienybės, o tai – poezija.

– Numanau, kad žinote, jog Brodskis buvo parašęs "Lietuviškuosius divertismentus" – jautė nostalgiją Lietuvai?

– Taip, jis buvo įsimylėjęs Vilnių.

– Jei J.Brodskiui Vilnius buvo toks svarbus miestas, tad kodėl tik dabar, po tiek metų, atvyksite į Vilnių?

– Pastaraisiais metais labai norėjau atvykti į Vilnių. Vasarą sulaukiau netikėto Gretos Cholinos pakvietimo surengti šio spektaklio gastroles Lietuvoje. Beliko sutikti.

– Gyvenime jums teko išbandyti įvairias meno formas. Kuri jų artimiausia sielai?

– Nežinau. Prie tokių galėčiau priskirti spektaklį "Brodsky/Baryshnikov". Tai ir vaidyba, ir judesys Visi nori, kad judėčiau nepriklausomai nuo mano amžiaus, žiūrovai nori mane matyti šokantį. Juk nebegaliu šokti. Aš nenoriu mirti ant scenos! Jei reikia judesio, judu, bet ne todėl, kad kadaise buvau šokėjas. Šokis man buvo artimiausia meno forma, tiesiog magija.

– Ar esate laimingas žmogus?

– Taip, esu palaimintas. Josifas yra pasakęs: "Esu dėkingas likimui, kad buvo ilgas." Kai jis tai sakė, jam buvo vos keturiasdešimt! Jis jau buvo pasiruošęs numirti, bet dar nugyveno penkiolika metų. Mes turime būti dėkingi, kad gyvename! Man – septyniasdešimt ir aš dirbu teatre. Koks dar gali būti geresnis atlygis, kai žmonės ateina pamatyti mano darbų?! Atrodo, kad jiems patinka, o aš stengiuosi jų nenuvilti. Bet tai darau ir dėl savęs, noriu palaikyti formą.

– Nuoširdžiai dėkoju jums už skirtą laiką, atvirumą, vertingas mintis.

Dviejų bičiulių susitikimas

Monospektaklį "Brodsky/Baryshnikov" jo režisierius, talentingasis latvių kūrėjas Alvis Hermanis, vadina spiritizmo seansu.

Spektaklio premjera įvyko 2015 m. spalio 15 d. M.Baryšnikovo ir A.Hermanio gimtojo Rygos miesto Naujajame teatre. "Brodsky/Baryshnikov" sėkmė lydėjo ir užsienyje. Jis rodytas Anglijoje, Graikijoje, Gruzijoje, Kanadoje, JAV, Vokietijoje ir kitose šalyse.

Tokį populiarumą paaiškinti būtų sudėtinga. Kaip žiūrovų dėmesį gali prikaustyti 1,5 val. nestipriu balsu, be patoso, aktoriaus deklamuojamos nelinksmos eilės? Stebuklas įvyksta, kai į visumą susilydo trys talentai ir prabylama apie žmonių gyvenimo trapumą, laikinumą. Žiūrovus veikia eilių jėga, turtingumas, dramatiškumas. Keri, hipnotizuoja poetinės intonacijos dainingoji prigimtis, nepakartojamas melodingumas. Keri ir skaitymas – magiškas veiksmas.

Lietuvos žiūrovui papildomas motyvas pamatyti šį spektaklį galėtų būti J.Brodskio ryšiai su mūsų šalimi. Nuo 1966 m. Lietuvoje lankėsi, trumpai gyveno septynis kartus. Daugiausia jį globojo fiziko Ramūno Katiliaus šeima, kiti intelektualai. Paleistas iš lagerio poetas išgyveno dvasinę krizę, draugai bijojo blogiausio. R.Katilius pakvietė J.Brodskį pasisvečiuoti Vilniuje. Garsaus rusų rašytojo, poezijos vertėjo Andrejaus Sergejevo liudijimu, Katiliaus šeima ir grupė Vilniaus intelektualų padėjo J.Brodskiui įveikti dvasinę krizę, Lietuvoje poetas rado draugiškumą, šilumą, supratimą ir įvertinimą.

Iš viso lietuviška tematika poetas parašė septynis eilėraščius. J.Brodskis su kaupu atsilygino savo draugams, kai stovėdamas Aleksote ant aukšto skardžio ištarė frazę: "Kam reikalinga visa Europa, jeigu viskas yra čia." Galiausiai jam turime jausti didžiulį dėkingumą už tai, kad tuoj po kruvinųjų sausio 13-osios įvykių, 1991 m. sausio 15 d., po kruvinų Vilniaus įvykių drauge su Nobelio premijos laureatu Česlovu Milošu ir poetu Tomu Venclova per laikraštį "New York Times" kreipėsi į pasaulio visuomenę, ragindami Lietuvą apginti nuo SSRS agresijos.

Spektaklis "Brodsky/Baryshnikov" Lietuvoje bus pristatomas Vilniaus ir Kauno scenose sausio 8–13 d. Dėl ypatingo susidomėjimo Vilniuje bus rengiamas papildomas spektaklis.

Kas? Spektaklis "Brodsky/Baryshnikov".

Kur? COMPENSA koncertų salėje.

Kada? 2019 m. sausio 11 d. 19 val., 12 d. 19 val., 13 d. 16 val.