Quantcast

Atstumų romantika A. Šaltenio tapyboje

Vilniaus dailės akademijos parodų salėse "Titanikas" veikia žymaus lietuvių tapytojo, pedagogo Arvydo Šaltenio kūrybos paroda.

Vilniaus dailės akademijos parodų salėse "Titanikas" veikia žymaus lietuvių tapytojo, pedagogo Arvydo Šaltenio kūrybos paroda.

Asmeninis sąlytis

A.Šaltenis, Algimantas Kuras, Kostas Dereškevičius ir Algimantas Švėgžda, – visi jie buvo mano mokyklos laikų dievaičiai. Reikia patikslinti – mokiausi tuometėje M.K.Čiurlionio meno mokykloje, kur kruopščiai tapėme baltuosius patisonus, dviračio ratus tamsoje ar įvairias viešojo transporto gyvenimo sceneles.

Praėjus daug metų, vieni vaikystės susižavėjimai lieka, kiti atrodo graudžiai juokingi, tačiau šis menininkų ketvertukas buvo susukęs galvas ne tik mums, mokinukams, – jis darė įtaką (ir tebedaro) daugeliui menininkų, tuo niūriu sovietmečiu praverdamas beveik užrakintas naujo matymo duris.

Vėliau A.Šaltenis tapo ir Dailės akademijos tapybos katedros vedėju, ir rektoriumi, ilgus metus atiduodamas jauniems menininkams ugdyti, todėl "Titaniko" parodų salėse surengta jubiliejinė paroda sutraukia daugybę žiūrovų – draugų, kolegų, vėliau kartu sukūrusių grupę "24", buvusių ir esamų studentų, mokinių, ir tų, kurie – kaip mes – sėmėsi idėjų iš tos gaivios srovės, kuria anais nuobodžiais metais alsavo šių menininkų tapyba. Tai jie mums parodė, kad menas gali būti bet kuri kasdienybės dalis, svarbu tik ją matyti.

Tačiau nuo mokyklos metų praėjo labai nemažai laiko, todėl į šią retrospektyvą ėjau su nedideliu nerimu, ėjau tikrintis, kaip dabar atrodo paveikslai, kurie, atrodė, įsirėžę smegenyse.

Įspūdis ir realybė

Per parodos atidarymą taip pat buvo pristatytas ir Modernaus meno centro išleistas menotyrininkės dr. Ramintos Jurėnaitės sudarytas A.Šaltenio kūrybos albumas.
Knyga suskirstyta į skyrius pagal svarbesnes menininko kūrybos temas: "Šeima", "Provincija", "Sovietinė armija", "Miestas", kiekvieną skyrių pradeda išsamus R.Jurėnaitės tekstas, kur nagrinėjamas beveik kiekvienas knygoje reprodukuotas paveikslas, pabaigoje – "Istorijos" su įvairiais (ir paties menininko) prisiminimais.
Vis dėlto albumai su reprodukcijomis gali tapti panašūs į Marcelio Prousto aprašytą atviruką, kuriame buvo nufotografuotas jo išsvajotasis bažnyčios portalas, labai nuvylęs pamačius jį realybėje. Todėl grįžtu prie parodos, kurioje gali patirti paveikslo dydį, faktūrą, dažo matiškumą ar blizgesį.

Parodoje taip pat galime rasti tas pačias jau išvardytas kūrybos temas, matyti, kaip nedideli etiudai dera su didesnėmis kompozicijomis, nesakyčiau, kad sudėtingesnėmis, – beveik fotografinio kadro aiškumas ir netikėti matymo rakursai yra viena šio menininko stipriausių raiškos priemonių.

Žvelgdama į A.Š. pasirašytus paveikslus prisiminiau, kaip vaikystėje sukdavau galvą, kas gi yra tas AŠ. Nedidelė ironijos dozė (pasirašyti gi galima įvairiai, tarkim, A.Šaltenis ir pan.) buvo dar viena mūsų meilės šiam menininkui priežasčių.

Spalvų poemos

Šio autoriaus tapyboje susipina aštri politinė kritika, nukreipta prieš sovietinę okupaciją, nostalgiški ir romantiški mažų miestelių kasdienybės fragmentai, šeimos gyvenimas ir tragedija, socialinė kritika ir kartu duoklė sovietmečio kasdienybei, kuri, kad ir kokia valdžia buvo, turėjo savo gražiąsias puses, kaip yra pasakęs A.Šaltenis: "Sovietmetis buvo mūsų vaikystės, jaunystės, brandos laikas. Kad ir koks tas laikas būtų, vis tiek tas laikas žmogui visų gražiausias." (Raminta Jurėnaitė "Arvydas Šaltenis. Tapyba")
Būtent šis paprastosios nuobodžiosios kasdienybės grožis ir tapo ketvertuko plastikos pagrindu, A.Šaltenio šūkiui "Viskas gražu, kaip yra" ir pastangoms perteikti "gyvenimo realybę" bei "gyvenimo konkretybę" pritarė ir kiti grupės nariai. Bet koks objektas ar situacija – vonios čiaupas, elektrinė viryklė, išsižergusi moteris – tapo tais net romantizuotais tapybos motyvais.

Kai A.Švėgžda mėgavosi kopūstais ar patisonais, A.Kuras – senais dviračio ratais ir tolstančiais prieblandoje šiukšlynais, A.Šaltenis atsisuko į labiau siužetinį kasdienybės aspektą. Jis kūrė tapybines poemas pilnam žmonių viešajam transportui, kelio ženklams, stotims ir provincijos autobusų stotelėms, telefonų kabinoms su visais skambintojais, paštui ir paštininkei.

Praeitis dabartyje

R.Jurėnaitė šiuos kūrinius suskirsto į tris skirtingus skyrius ("Provincijos gyvenimas", "Sovietinė armija" ir "Miestas"), mano nuomone, juos jungia viena – atstumų tema.
Miegantieji naktiniame autobuse ("Naktinis autobusas", 1979 m.), kalbantieji jau į praeitį nugrimzdusiu tarpmiestiniu telefonu ar stypsantieji miesto telefono būdelėse, stoviniuojantieji stotyje – visa tai esame ir mes. Ši tema taip pat lieka aktuali šiandien, bendražmogiška ir nesenstanti, nors sovietmetis jau seniai nudundėjo į praeitį kartu su kai kuriais to meto atributais.

Dabar, kai mes visi mirkstame "Facebook'e", popierinius laiškus siunčia gal tik senutės, na, dar vaikai Kalėdų Seneliui. Siuntiniai tebeegzistuoja, ypač plečiantis prekybai internetu, tad paštas vis dar vaidina tam tikrą vaidmenį mūsų gyvenime, kaip ir naktiniai autobusai, vežantys į artimąsias sostines, iš kurių dažniau kyla lėktuvai į tolimas šalis.
Nors atstumai pasaulyje sumažėjo, jie niekur nedingo, juo labiau kad daugelis mūsų draugų ar artimųjų išvyksta į tolimesnes šalis nei tais, sovietiniais, laikais, kai užsienis atrodė nesuvokiama svajonė. Žmonės vis taip pat lūkuriuoja stotyse, skambina, ilgisi, vakarėjant vairuotojas taip pat žvilgčioja į automobilio veidrodėlį.

Šie motyvai A.Šaltenį domina ypač iš plastinės pusės – suapvalintas autobuso ar telefono būdelės lango, fragmentuojančio žmogaus figūrą, rėmas atitinka pamėgtą ir, matyt, menininko rankos natūraliai brėžiamą lenktą liniją, naudojamą tiek romantizuotuose provincijos peizažuose ("Vakaras Antalieptėje", 1976 m., "Autobusų stotelėje", 1976 m., "Vakaras Užpaliuose", 1985 m.) medžių masyvo kontūrui pabrėžti, tiek portretuose.

Šis greičiausiai iš ekpresionistinės Edvardo Muncho tapybos atkeliavęs tapybinis elementas puikiai atspindi autoriaus charakterį – A.Šaltenis pats yra ekspresyvus, energingas, amžinai jaunas vyras, kuriam tikrai negali būti tiek metų, kiek teigia esant jubiliejinė paroda.

Atskirtis ir laukimas

Kelionės ir stotys savaime turi kažkokį sutirštintą nostalgijos ar ilgesio poskonį kaip ir pati kelionės sąvoka. Nes atstumai yra išsiskyrimas, nes jie yra ilgesys ir kartu žada kažką nežinomo, naujo, nepatirto. Kelionės yra netikėti žmonių susitikimai, buvimas kartu tą trumpą akimirką, kai gyvenimai tik susiliečia šonais, bet nieko, beveik nieko vienas kitam neperduoda. Svetimi kūnai troleibuse ("Vakaras", 1973–1986 m.). Ir kelias. Matomas pro tuos taip mėgstamus langus, pilnas agresyvių kelio ženklų, sutemų, svetimų pokalbių nuotrupų.

Šį atstumų aspektą galima atrasti net, atrodo, visai kitokioje darbų grupėje, skirtoje tarnybai sovietinėje armijoje. Juk tai – taip pat atskirtis, nutolimas nuo įprasto, brangaus, normalaus gyvenimo, tai puikiai iliustruoja toks nedidelis vienišas kareivis sargybinio būdelėje, stovinčioje dideliame chaki spalvos lauke ("Laukas", 1971 m.).

Tiesa, atstumai neišvengiamai yra susiję su laiku. Laukimo laikas, matyt, ir yra vienas svarbiausių tapybinių A.Šaltenio motyvų. Net aštriai politinis paveikslas su užrašu "Блять 50 лет Советскому союзу" (1972 m.) kalba apie laiką – 50 metų sovietų valdžios, okupacijos.

Prieblandos zona

Mano vyresnioji dukra kartais sako turėdama omenyje vėžliukus nindzes: "O mano vaikystės herojai gyveno kanalizacijoje!" Mūsų vaikystės herojų ketvertukas ją tapė. Paveiksluose matome klozetus, vemiančias moteris, girtuoklius. Kartais net kyla klausimas, ar menininkui iš tiesų rūpi tam tikra socialinė situacija, ar tiesiog viską pirmiausia diktuoja plastika – rėmų padalytas veidas, figūra, perkirsta linijų, turėklų, pertvarų, kitų suapvalintų formų objektų, kurie gali nukeliauti ir į antrą planą, tapdami stotelių ženklais, keliu ar debesimis.

Net lenktyninių arklių, besiveržiančių į startą, ekspresija perkertama uždarytais geltonais vartais ("Startas" 1972 m. ), "Arklių lenktynėse" (1974 m.) pirmame plane atsiduria raudonas automobilio langas su valytuvais, taip pat stabdydamas ekspresiją, tapdamas labiau dominuojančia forma už arklį ar žmogų, taip manifestuojant industrinės epochos grožį ir tikėjimą jos galia. Būtent ši pramonės objektų poezija mus taip viliojo mokantis M.K.Čiurlionio meno mokykloje.

Čia, šioje industrializacijos ir gamtos arba žmogaus sandūroje, A.Šaltenis kuria nedideles tapybines noveles, kurios kažkuo primena geriausius sovietmečio filmus, rodomus iki šiol, tapusius tam tikrų graudžiai komiškų buitinių situacijų šedevrais.

Artėjant Naujiesiems mes vis prisimename legendinį ir siaubingai atsibodusį filmą "Likimo ironija, arba Po pirties", kuris paremtas chruščiovinės standartizacijos sukurtų butų vienodumu. Šis vienodumas, pasikartojimas taip pat įdomus ir A.Šalteniui. Jo keliautojai ar skambintojai yra žmonės, atsidūrę standartinėse vietose, tokiose kaip telefono būdelė, ir tapę tam tikra tipine grupe – skambintojai, keliautojai, laukiantieji. Moterys "Pašte III" (1975) ir "Pašte" (1977) yra panašios į stovinčią "Autobusų stotelėje" (1973), o autobuso vairuotojas ("Autobuso vairuotojas"(1974) turi beveik paties menininko veidą kaip ir Strazdelis ("Vakaras Kamajuose. Strazdeliui" (1987). Jie yra tiesiog tie patys kelio ženklai, kartais tampantys vientisa minia, kartais stypsantys panirę į savo laukimą, dar kartą kartodami nuolatines žmogaus-vietos sąsajas.

Net pagirios menininko perteikiamos per tam tikrą specifinę vietą – parduotuvę, kur matome dar vieną laike dingusį ir ryškiai sovietmetį reprezentuojantį daiktą – stiklinį sulčių (o kartais ir vyno) pilstymo aparatą.

Šis laukimo, atstumų pasaulis iš tiesų artimas menotyrininkės Agnės Narušytės aprašytai nuobodulio estetiką įtvirtinusiai fotografų kartai. Prieblandos zonos, irimo, negrožio estetika reprezentuojama tiek Remigijaus Treigio fotografijoje, tiek A.Kuros tapyboje, o klasikinė Vytauto Balčyčio Vilniaus geležinkelio stoties pastato fotografija su nukritusiu šūkiu, kuriame likęs tik užrašas cчастье (laimė), galėtų tapti A.Šaltenio parodos plakatu – stotys, atstumai, atskirtis, laukimo laikas, panašios prieblandų, vakaro zonos ir kartu ta graudi mažytė laimė, žmogiškumas, tikrumas, esantis tiek sovietiniame, tiek bet kokiame kitame gyvenime. Nes tai tiesiog gyvenimas. Ir jis yra gražus toks, koks yra.


Kas? A.Šaltenio tapybos darbų paroda.
Kur? Vilniaus dailės akademijos parodų salėse "Titanikas" (Maironio g. 3, Vilniuje).
Kada? veikia iki sausio 17 d.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Galerijos

Daugiau straipsnių