Fotografo ateljė Vilniuje veikė vos kelerius metus (1859–1863 m.), tačiau A.Korzono indėlis į kultūrą ypač svarbus: būtent jis pirmasis Lietuvoje pradėjo fotografuoti miestą ir jo apylinkes, yra ankstyviausių sostinės fotografijų autorius. Remdamasis įvairių šalių archyvuose sukauptais šaltiniais, ką tik pasirodžiusioje knygoje "Abdonas Korzonas – pirmasis Vilniaus vaizdų fotografas" D.Junevičius detaliai ir vaizdingai pasakoja apie XIX a. gyvenusio fotografo gyvenimą ir veiklą sudėtingu Lietuvai laikotarpiu, dalyvavimą žiauriai numalšintame sukilime.

Pokalbis su D.Junevičiumi – apie A.Korzono palikimo svarbą, revoliucingai nusiteikusią jo klientūrą, netikėtai atrastas seniausias Vilniaus fotografijas ir planus Kaunui.

– Apie A.Korzoną visuomenėje nėra daug žinoma. Vis dėlto šis fotografas pirmasis Lietuvoje pradėjo fotografuoti Vilnių ir jo apylinkes. Kuo dar jo fotografijos svarbios mūsų istorijos kontekste?

– Apie Lietuvos fotografijos istoriją mes apskritai mažai žinome. Tik Juozapo Čechavičiaus pavardė neretam girdėta, o garsinant fotografus, kurie pirmieji Lietuvoje pradėjo fotografuoti vietoves: Albertą Sveikovskį, Vilhelmą Zacharčiką, A.Korzoną, dar reikia nemažai padirbėti. Tačiau faktas, kad jie yra vietovaizdžių fotografijos pradininkai Lietuvoje, jų nuotraukoms suteikia didelę vertę.

A.Korzonas buvo pirmasis 1860-aisiais (o gal net 1859-aisiais) pasiėmęs fotoaparatą ir išėjęs fotografuoti į Vilniaus gatves. Suprantama, vietovių fotografavimas buvo tik viena jo veiklos sričių, jis taip pat kūrė ir portretus, tačiau tuo metu Vilniuje jau buvo įsikūrusi ne viena fotoateljė, jų galėjai rasti ir Kaune. Tad šiuo aspektu A.Korzonas nebuvo išskirtinis, tačiau būtent vietovaizdžių fotografijos iškėlė jį virš kitų to meto fotografų. Jis fotografavo Vilniaus miestą, jo priemiesčius, svarbius architektūros paminklus. Įdomu tai, kad jis pirmą kartą panaudojo fotografiją kaip nepaprastai tikslų būdą užfiksuoti vietovės atvaizdą. Anksčiau tam būdavo naudojama tapyba ar litografija, suprantama, tokie vaizdai negalėjo turėti dokumentinės vertės.

Labai svarbu paminėti ir tai, kad A.Korzonas fotografavo ne tik įprastiniu būdu, bet kūrė ir stereoskopines, kitaip sakant, erdvines fotografijas. Dirbant šia technika yra nufotografuojami du kadrai: viename užfiksuotas vaizdas, kurį regi kairė akis, kitame – tai, ką mato dešinė. Žmogus, žvelgdamas į tokią fotografiją per specialų žiūroną, gali matyti erdvinį vaizdą. A.Korzonas buvo šios technikos pradininkas Lietuvoje. Kai jis nustojo fotografuoti, iki pat XIX a. pabaigos niekas mūsų krašte tuo neužsiėmė.

Būtų labai įdomu susitikti su šiandien Lietuvoje gyvenančiais Korzonais ir pasikalbėti – gal jie turi kokių netiesioginių ryšių su fotografu.

Fotografas kūrė ir portretines nuotraukas. Į knygą įdėjau apie 80 jo kurtų atvaizdų. Fotografuoti žmonės – ne vien vilniečiai, nes pas A.Korzoną atvykdavo ir Kauno gubernijos gyventojai, dažnas jų, atvažiavęs su reikalais į Vilnių, skubėdavo užsukti ir į fotografo ateljė. A.Korzonas sukūrė ištisą to meto žmonių galeriją – šis portretų albumas yra svarbus siekiant pažinti to laikotarpio gyventojus.

– Rašydamas knygą medžiagos ieškojote Lietuvos, Lenkijos, Baltarusijos, Rusijos, Prancūzijos archyvuose, muziejuose ir bibliotekose. Surinkote nemažai informacijos apie 1863 m. sukilimo, kurios dalyvis buvo A.Korzonas, eigą Vilniaus ir Kauno gubernijose. Ką dar įdomaus ir netikėto pavyko sužinoti?

– Informacijos rinkimas tikrai užtruko be galo ilgai. Aišku, pirmiausia kreipiausi į Lietuvos valstybės istorijos archyvą, o čia sukauptus faktus papildžiau archyviniais dokumentais iš kitų šalių. Didelis knygos privalumas, kad joje panaudoti net penkių Rusijos archyvų dokumentai, juose aptikta informacija yra labai svarbi. Renkant vaizdinę medžiagą – A.Korzono fotografijas ir iliustracijas, kurios papildo knygos turinį, reikėjo nemažai pasirausti įvairių šalių atminties saugyklose. Ypač naudinga buvo Lenkų biblioteka Paryžiuje, kurios archyvuose aptikau nemažai svarbių nuotraukų. Tad knygą nedvejojant galima pavadinti tarptautiniu projektu.

Ką įdomaus pavyko sužinoti? Džiugu, kad pasisekė papildyti A.Korzono biografiją svarbiais faktais. Rekonstravau ją kiek įmanoma detaliau, pradedant gimimo vieta ir data, baigiant paskutiniu žinomu jo gyvenimo momentu tremtyje Troicke, Rusijoje. Manau, kad man pavyko gana tiksliai nušviesti fotografo gyvenimą nuo 1824 m. iki pat 1874 m., kai baigiasi visa informacija apie jį. Rašydamas daug galvojau apie būsimą skaitytoją. Norėdamas padėti jam geriau suprasti to meto aplinkybes, stengiausi gana detaliai aprašyti istorinius epizodus, kuriuose dalyvavo A.Korzonas. Pasakodamas apie 1863 m. sukilimo laikotarpį, siekiau, kad skaitytojams nereikėtų ieškoti papildomų šaltinių, todėl gana išsamiai aprašiau jo eigą Lietuvoje – kadangi A.Korzonas buvo vilnietis, jis daugiausia veikė Vilniaus apskrityje. Stengiausi rašyti objektyviai, atsižvelgdamas į visų stovyklų nuomonę ir padėtį – sukilimo priešininkų, taip pat tų, kurie emociškai jį palaikė, bet puikiai suvokė, kad jis pasmerktas žlugti ir yra beprasmis.

Knygoje gana išsamiai aprašyta A.Korzono kelionė į Paryžių, kur jis vyko tobulintis fotografijos srityje. Pakeliui jis aplankė savo dėdę, 1831 m. sukilimo dalyvį, emigravusį į Elzasą. Tad tenka prisiminti ir šį sukilimą bei jo aplinkybes. Kalbėdamas apie kelionę į užsienį, pateikiu ir A.Korzono užsienio paso iliustraciją, daugiau kitų tuo metu į užsienį keliavusių žmonių pasakojimų, kad skaitytojas susidarytų kuo išsamesnį vaizdą apie to laikmečio gyvenimą ir aplinkybes, kuriomis gyveno A.Korzonas. Aprašiau ir fotografo kančias kalėjime, kai jis, kaip sukilimo dalyvis, buvo suimtas, o galų gale nuteistas ir ištremtas. Belaukdamas teismo jis sužino, kad pradedamos vykdyti mirties bausmės. Suvokdamas, kad jam gresia mirtis, jis palūžta ir pradeda truputį atviriau pasakoti tardytojams apie savo dalyvavimą sukilime ir kitus pažįstamus sukilėlius. Kad šis lūžis būtų tinkamai suprastas, būtinai reikia chronologiškai išdėstyti įvykius, kurie tuo metu dėjosi Vilniuje, perteikti tą nepaprastą įtampą, kurią jis jautė.

– A.Korzonas fotografuodavo ne tik aukštuomenės atstovus, bet ir jaunus, revoliucingai nusiteikusius žmones, kultūrininkus, jis sukūrė nemažai sukilimo dalyvių portretų. Kokius asmenis galime išvysti jo fotografijų kolekcijoje? Kuo šie portretai įdomūs?

– Tuo laiku fotografuotis buvo gana brangu, tad tai sau leido ne kiekvienas. Tačiau vidutiniškai pasiturintis bajoras galėjo 2–3 rublius išleisti nuotraukai. Pas A.Korzoną iš tikrųjų ėjo jauni žmonės, bent jau jų portretų išliko labai daug. Dauguma jų vėliau prisidėjo prie sukilimo. Jo ateljė fotografavosi ir tuo metu vienintelio Vilniaus laikraščio "Kurier Wileński" redakcijos kolektyvas, kiti kultūros atstovai. Paskutinė sukilimo vado Zigmo Sierakausko nuotrauka taip pat buvo sukurta A.Korzono. Tad viena jo klientūros grupių buvo patriotiškai nusiteikę jauni žmonės, kurie, pavyzdžiui, nebijojo ateiti nusifotografuoti apsirengę vadinamąją patriotinę aprangą, už kurios dėvėjimą buvo baudžiama. Jie galėjo užsukti pas A.Korzoną demonstruodami savo tradicinius drabužius, puoštus Vyčiu ir lenkiškuoju ereliu, ir žinojo, kad fotografas juos palaikys, neišduos. Kita klientų grupė – žmonės, atvykę iš užsienio. Pavyzdžiui, išlikusios kelios varšuviečių, kurie buvo atkeliavę į Vilnių organizuoti žemės ūkio draugijos, nuotraukos. Į Lietuvą atvažiavęs Adomo Mickevičiaus sūnus Vladislovas su seserimi taip pat fotografavosi pas A.Korzoną. Sakyčiau, kad iš kelių tuo metu Vilniuje veikusių fotografų, jis buvo populiariausias tarp šių visuomenės sluoksnių atstovų.

– A.Korzonas buvo Vilniaus fotografas, tačiau knygoje atsiranda skyrius, dedikuojamas Kaunui. Kokios menininko sąsajos su šiuo miestu?

– Visų pirma, reikėtų paminėti, kad A.Korzonas gimė tuometėje Raseinių apskrityje, prie Tauragės. Vaikystę jis praleido Žemaitijoje, o vėliau, tikriausiai kraustantis tėvams, išvažiavo mokytis į dabartinės Baltarusijos teritorijoje esančias Mozyriaus ir Slucko gimnazijas. Tačiau Lietuvoje liko nemažai jo giminaičių, jis palaikė su jais ryšius ir per Kauną keliaudavo jų aplankyti. Jis taip pat sukūrė nemažai Kauno gubernijos bajorų ir dvarininkų portretų. Greičiausiai A.Korzonas fotografavo ir 1861 m. patriotinių demonstracijų Kaune organizatorius – tris kunigus, kurie po to buvo suimti ir laikyti Vilniaus daboklėje. Tuometis Kauno gubernijos bajorų vadas Liubomiras Gadonas taip pat palaikė labai artimus ryšius su A.Korzonu, kelis kartus lankėsi jo ateljė. Nors Kauno vietovaizdžių menininkas nefotografavo, yra išlikę nemažai jo kurtų kauniečių portretų.

Jie galėjo užsukti pas A.Korzoną demonstruodami savo tradicinius drabužius, puoštus Vyčiu ir lenkiškuoju ereliu, ir žinojo, kad fotografas juos palaikys, neišduos.

– Kalbant apie A.Korzono palikimą, svarbu ir tai, kad prieš dešimt metų visai netikėtai Paryžiuje buvo aptiktos jūsų jau minėtos jo kurtos stereoskopinės Vilniaus nuotraukos – seniausi fotografijose užfiksuoti Vilniaus vaizdai. Kaip įvyko šios radybos?

– Tuo metu aš jau buvau parašęs kelis straipsnius apie A.Korzoną, jie buvo paskelbti internete, o prie šių publikacijų skelbta ir mano pavardė. Tuo metu jau minėtoje Lenkų bibliotekoje Paryžiuje dirbusi istorikė Małgorzata Grąbczewska rinkiniuose rado keturias stereoskopines nuotraukas su prierašu "Korzon", tačiau nebuvo aišku, koks miestas jose vaizduojamas. Nuotraukas radusi darbuotoja internetinėje paieškoje įvedė fotografo pavardę ir taip surado mane. Kai ji su manimi susisiekė, identifikavome vietoves, kuriose buvo fotografuota. Taip prasidėjo A.Korzono nuotraukų kelionė į Lietuvą. 2011 m. Lietuvos dailės muziejuje vykusios konferencijos metu jos jau buvo eksponuotos. Tačiau knygoje jos pirmą kartą skelbiamos taip, kaip į jas reikėtų žiūrėti. Prie leidinio yra pridėti specialūs akiniai, o pačios fotografijos truputį modifikuotos ir paruoštos žiūrėti su jais. Pirmą kartą žiūrovui suteikiama galimybė pamatyti erdvinį vaizdą, kokį fotografas užfiksavo prieš 150 metų.

Aptikus keturias stereoskopines nuotraukas, vėliau dar vieną ta pati istorikė atrado tuomečiame kunigaikščių Čartoriskių fondo archyve, kuris dabar jau įtrauktas į Krokuvos nacionalinio muziejaus rinkinius. Šeštoji nuotrauka yra Lietuvoje – prieš kurį laiką ji atkeliavo iš Prancūzijos ir pateko į Kauno kolekcininko Aleksandro Samoilovo kolekciją. Jis mielai leido panaudoti šią nuotrauką ir ji dabar puikuojasi ant knygos viršelio.

– Ar teko ką girdėti apie A.Korzono giminaičius, gyvenančius šiandien?

– Tiesioginių šiandien gyvenančių giminaičių, jo paties palikuonių, nepavyko rasti. Tačiau aptikau informacijos apie A.Korzono anūką. Jis studijavo Maskvos universitete, tačiau 1914 m., kilus Pirmajam pasauliniam karui, buvo pašauktas į kariuomenę, čia jo pėdsakai dingsta. Kad ir kaip būtų, Korzono pavardė yra gana populiari Lietuvoje, nemažai jos savininkų gyvena Raseinių apylinkėse. Iš tikrųjų knygoje netgi pateikiau tam tikrą žmonių, turinčių Korzono pavardę, apžvalgą. Tarp jų būta knygnešių, kunigų, dvarų savininkų. Būtų labai įdomu susitikti su šiandien Lietuvoje gyvenančiais Korzonais ir pasikalbėti – gal jie turi kokių netiesioginių ryšių su fotografu. Manau, kad jie vis dėlto turėtų būti tos pačios giminės atstovai, tikriausiai A.Korzono brolio Antano, kuris tuo metu gyveno Raseinių apskrityje, palikuonys.

– "Abdonas Korzonas – pirmasis Vilniaus vaizdų fotografas" – trečioji jūsų knyga apie Lietuvai svarbius fotomenininkus. Pirmosiomis knygomis analizavote vengro Antono Rohrbacho ir vieno žinomiausių Lietuvos fotografų J.Čechavičiaus kūrybą. Kuo šie trys kūrėjai yra panašūs, kuo skirtingi?

– Pirmiausia, juos visus sieja tai, kad jie dirbo labai panašiu laikotarpiu. Tiesa, J.Čechavičius Vilnių pradėjo fotografuoti kiek vėliau, apie 1866 m. Daugmaž 1860 m. jis dirbo Kijeve, sukūrė seniausias išlikusias šio miesto nuotraukas. Antra, tiek A.Korzonas, tiek J.Čechavičius savo gebėjimus tobulino Paryžiuje, Prancūzijos fotografijos mokykla jiems padarė didelę įtaką. A.Rohrbahas, vengrų fotografas, tikriausiai ir išmoko fotografuoti gyvendamas Pešte, vėliau jis persikėlė į Segedą. Lieka neaišku, ar jis turėjo ryšių su prancūzų fotografais, tačiau buvo samdomas Prancūzijos firmos "Ernest Gouin et Cie", kuri Lietuvoje statė geležinkelio tiltus. Tai įrodo, kad prancūzai jį vertino. Kiekvieno šių fotografų likimas labai skirtingas. A.Rohrbachas atvažiavo į Lietuvą neplanuotai, beveik atsitiktinai. Jį pasamdė statybos kompanija, kuri norėjo įamžinti savo darbus, tad jis fotografuodavo tiltus, bet kartu fiksavo ir mūsų šalies miestus. Jis yra seniausių Kauno nuotraukų autorius – tai mums be galo svarbu. Kai apie jį rašiau knygą, panaudojau nemažai žinomų jo sukurtų fotografijų, bet, leidiniui pasirodžius, paaiškėjo, kad jų yra dar daugiau. Brandinu planą parašyti dar vieną knygą – pasakojimą apie Kauną 1861 m. Joje pasakočiau apie tai, kas užfiksuota A.Rohrbacho fotografijose, ir apskritai gilinčiausi į anuometį Kauno gyvenimą – tai buvo tikrai audringi metai.

2018 m. buvo minimos J.Čechavičiaus 200-osios gimimo metinės, atidaryta nuostabi paroda Vilniuje. Ta proga parengiau straipsnių katalogą apie jo gyvenimą. J.Čechavičiaus likimas – kitoks, sakyčiau, kad iš šios trijulės jis buvo sėkmingiausias: fotografija menininkas užsiėmė dar 20 metų, sukūrė didžiausią Vilniaus nuotraukų metraštį.  A.Korzonui nepasisekė: kilus 1863 m. sukilimui, jis tapo jo dalyviu, bet tuoj pat buvo areštuotas ir daugiau nebefotografavo.