Šis renginys vyko stačiuose ir vingiuotuose keliuose, įskaitant pavojingą Alpių perėją. Marcelis Renault iškovojo pergalę, važiuodamas vidutiniu 62,5 km/val. greičiu. Nuo tada „Renault“ tapo labai rimtu automobilių lenktynių dalyviu įvairiausio lygio varžybose ir čempionatuose.

1906 metais „Renault“ dalyvavo pačiose pirmosiose didžiojo prizo lenktynėse. Jos vyko Le Mano apylinkėse esančiuose viešojo naudojimo keliuose. „Renault“ startavo su savo „Type AK“ – automobiliu su lengva važiuokle, kurioje buvo įtaisytas keturių cilindrų, 12,9 litro tūrio variklis. Nepaisydamas kepinančio karščio ir beveik tirpstančio asfalto, ilgiau, nei 12 valandų trukusias lenktynes laimėjo „Renault“ vairavęs vengras Ferenças Sziszas. Jau kitais metais ši pergalė leido padidinti Prancūzijos automobilių gamintojo prekybos apimtis.

Džiazo amžius ir greičio rekordai

Trečiajame ir ketvirtajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje „Renault“ susikoncentravo ties ralio lenktynėmis ir pasaulio greičio rekordais. 1925 metais „Renault“ laimėjo Monte Karlo ralio lenktynes. Vėliau, 1926 metais, buvo sukurtas 9 litrų variklio varomas „Renault 40CV Type NM des records“. Šis vienvietis automobilis atvirais ratais ir veržlaus silueto kupė kėbulu buvo skirtas greičio bandymams. Jis pasiekė 24 valandų vidutinio greičio rekordą – 173,6 km/val. Tai buvo nepaprastas greitis serijinio modelio pagrindu sukurtam automobiliui.

„Nerva“ serija

Ketvirtajame dešimtmetyje „Renault“ sukūrė „Nerva“ seriją ir tęsė greičio rekordų bandymus, juos vykdant Europos bei Afrikos keliuose. 1932 metų Monte Karlo lenktynėse antrąją vietą iškovojo aviacijos inžinerijos pasiekimų įkvėptas ir antrojo „Renault“ variklio su 8 eilėje išdėstytais cilindrais varomas „Nervasport“. Jis nuo nugalėtojo atsiliko tik dvejomis dešimtosiomis sekundės dalimis. Pergalės buvo iškovotos 1935 metų Monte Karlo ralyje ir 1935 metų Liežo–Romos–Liežo lenktynėse. Tais pačiais metais Maroko ralyje buvo iškovota antroji vieta, nusileidus „Bugatti“ važiavusiems varžovams.

Tačiau įstabiausias pasirodymas buvo surengtas Munlery žiedinėje trasoje. 1934 metų balandį specialiai paruoštas „Nervasport“ pasiekė keletą ištvermės rekordų visose kategorijose: jis per 48 valandas nuvažiavo daugiau nei 8 000 kilometrų, pasiekdamas didesnį nei 160 km/val. vidutinį greitį. Maksimalus automobilio greitis siekė beveik 200 km/val. Išskirtinai veržlių formų vienvietis kėbulas prisidėjo formuojant ateities „Renault“ modelių dizainą.

Šeštojo dešimtmečio žvaigždės

Šeštajame dešimtmetyje „Renault“ atgaivino savo ankstyvųjų dienų novatorišką dvasią, pratęsdami greičio rekordo bandymus. Po dviejų metų, praleistų aerodinaminiame tunelyje, 1956 metų rugsėjį, į JAV esantį Bonevilio druskos ežerą, atsivežė ryškiai mėlyną „Étoile Filante“ (Krintančią žvaigždę). Išskirtinis automobilis buvo su poliesteriu dengtu vamzdiniu kėbulu ir dviem lėktuvą primenančiais „kiliais“ galinėje dalyje. Jis buvo varomas novatoriškos dujų turbinos, pasiekiančios 270 AG pajėgumą, esant 28 000 sūkiams per minutę. Šis agregatas buvo suderintas su „Transfluide“ konstrukcijos transmisija. Tarsi tikras aeronautikos atstovas, šis automobilis buvo varomas žibalu ir dėl itin didelio turbinos sukimosi greičio beveik neskleidė jokios vibracijos. Jau pirmojo bandymo metu automobilio kūrėjas Jeanas Hébertas pasiekė naują greičio rekordą – 308,85 km/val.

Po šio išskirtinio pasiekimo „Renault“ pakartojo ir savo sėkmę ralio lenktynėse. Daugybėje lenktynių, įskaitant „Mille Miglia“, dalyvavo nedidelis ir novatoriškas modelis „Dauphine“ su gale įmontuotu varikliu. Jis 1965 metais vykusiose lenktynėse užėmė pirmąsias keturias vietas, taip pat tais pačiais metais laimėjo „Tour de Corse“ lenktynes. Po dviejų metų „Dauphine“ laimėjo ir legendinį Monte Karlo ralį.