Teisingų ir adekvačių sprendimų automobilininkai nesugeba priimti tik todėl, kad paprasčiausiai nenutuokia apie šalikelėse ar judėjimo trajektorijoje galinčius tykoti pavojus. Vienas būdų šiai problemai spręsti – purvasaugiai, gerokai palengvinantys gyvenimą kelyje darganotu oru.

Žigulių ir moskvičių laikais prieš kiekvieną valstybinės techninės apžiūros sesiją vairuotojai sukdavo galvas, kaip spręsti pamestų arba suplyšusių purvasaugių problemą. Šis elementas būdavo privalomas. Radikaliai pasikeitus šalies automobilių parkui, Kelių eismo taisyklėse, taip pat ir techninių apžiūrų nuostatuose apie šią detalę nebeliko nė žodžio. Šiuo metu galiojantys teisės aktai numato prievolę naudoti purslų taškymo ribojimo sistemas tik komerciniam transportui.

Viena priežasčių, dėl kurių anksčiau būdavo reikalaujama naudoti purvasaugius, – siekis sumažinti iš po ratų išspjaunamų ir galinčių iškulti iš paskos važiuojančių automobilių žibintus ar stiklus akmenų riziką. Važinėjant kokybiškais keliais, kurių paviršius švarus, tokios rizikos iš esmės nėra. Dar daugiau problemų gali išspręsti, arba priešingai – sukelti, sunkvežimiai, jei jų purvasaugiai neveikia taip, kaip turėtų. Kokie reikalavimai ir kodėl keliami komerciniam transportui?

Vilkiko su puspriekabe bendras ilgis paprastai siekia maždaug 16 m, o kai kuriais atvejais 25 m. T.y. toks junginys yra tris–penkis kartus ilgesnis už daugelį lengvųjų automobilių. Jei transporto priemonės juda paisydamos KET, tarp tokių automobilių yra santykinai nedidelis greičio skirtumas ir net automagistralėje aplenkti sunkvežimį gali užtrukti keliolika sekundžių, per kurias įveikiamas iki 200 m atstumas. Jei 5–8 ašimis į kelio paviršių besiremiantis sunkvežimis neturi tvarkingų purslų taškymo ribojimo sistemų, lietingu oru toks lenkimo manevras tampa dideliu lengvojo automobilio vairuotojo galvos skausmu: visą šį laiką jis juda itin prastai matydamas kur važiuoja.

Sprendžiant šią problemą numatoma, kad sunkvežimiai, jų priekabos ir puspriekabės privalo turėti purslų taškymo ribojimo sistemas. Jos paprastai būna sudarytos iš keturių dalių (kiekvienam vienam ratui) ir turi dirbti taip, kad automobiliui judant nuo kelio paviršiaus pakeliamas purvas kuo mažiau sklistų ir nekomplikuotų matomumo kitiems eismo dalyviams.

Kokius purslų taškymo ribojimo sistemos trūkumus dažniausiai fiksuoja TA centruose dirbantys kontrolieriai ir kaip jie atsiranda? Viršutinės purvasaugių sekcijos paprastai sulaužomos netinkamai naudojant pneumatinę pakabą (pakeliamas ašis) ar manevruojant statybų aikštelėse. Vengdami tokių nemalonumų vairuotojai kartais tiesiog išmontuoja viršutinę purvasaugio sekciją ir važinėja be jos. Deja, virš tokio nuogo rato esanti puspriekabė purvasaugio funkcijos neatlieka – pro užsklandos neturintį tarpą taškomas purvas, apsunkinantis kitų eismo dalyvių sąlygas kelyje. Techninės apžiūros metu bent vieną iš purslų taškymo ribojimo sistemos fragmentų praganęs sunkvežimis ar vilkikas su puspriekabe laikomas turinčiu didelių trūkumų ir būna priverstas kartoti vizitą į TA centrą.