Jis priduria, kad daugelis vairuotojų nepagrįstai skundžiasi taisykles pažeidinėjančiais dviratininkais. Tačiau Lietuvos automobilių kelių direkcijos direktoriaus pavaduotojas Dainius Miškinis įsitikinęs, kad dviračių takų plėtrai skiriama nemažai dėmesio, o dviratininkai patys dažnai nesilaiko taisyklių.

Didžiausia problema – menkas finansavimas

Skaudžius eismo įvykius, į kuriuos patenka dviratininkai, dažniausiai lemia blogai išvystyta infrastruktūra, sako Lietuvos dviratininkų bendrijos pirmininkas Eduardas Kriščiūnas. „Olandijoje vadovaujamasi požiūriu, kad 80 proc. eismo įvykių įvyksta dėl prastos infrastruktūros, ir tik 20 proc. – dėl žmogaus kaltės. Visi žmonės daro klaidų, bet kitokiomis sąlygomis jų pasekmės nebūtų tokios skaudžios“, – sako E. Kriščiūnas.

Lietuvos kelių policijos tarnybos Administracinės veiklos ir eismo priežiūros skyriaus viršininkas Dainius Šalomskas pritaria, kad infrastruktūros tobulinimas yra svarbi eismo įvykių prevencijos dalis, ir priduria, kad vairuotojai turėtų žiūrėti į dviratininkus kaip į lygiaverčius eismo dalyvius. Tačiau, anot E. Kriščiūno, tai pasiekti nėra lengva. „Kaip višta ir kiaušinis. Kol nepadaugės dviratininkų, požiūris nesikeis. Tačiau jų nepadaugės, kol žmonės jausis nesaugūs, važiuodami dviračiais“, – įsitikinęs jis.

Dviratininkų bendrijos pirmininko teigimu, siekiant plėtoti dviratininkams skirtą infrastruktūrą, reikėtų bent jau vykdyti užsibrėžtus planus. „Nuo 2014 m. Vilnius turėjo investuoti po 5 mln. eurų į dviračių takų tiesimą, bet investavo tik 200 tūkst. Iki 2020 m. sostinėje turėjo būti nutiesta 200 km magistralinių dviračių takų, bet su tokiu biudžetu, koks buvo skirtas šiemet – 20 tūkst. eurų, to pasiekti tikrai nepavyks. Kai biudžetas toks mažas, nespėjama netgi remontuoti anksčiau nutiestų takų“, – piktinasi E. Kriščiūnas.

Pasak jo, išspręsti dviratininkų saugumo klausimą paprasčiau nei motociklininkų. Dviračių greitis mažesnis, o motociklų – toks pats, kaip automobilių, todėl dviratininkams gali ir turi būti nutiesti atskiri takai.

„Motociklininkų per mažai, kad jiems būtų galima kurti atskirą infrastruktūrą, o naudotis dviračiams skirtais takais jiems irgi negalima dėl per didelio greičio“, – teigia E. Kriščiūnas.

Ne visi dviratininkai laikosi taisyklių

E. Kriščiūnas bei D. Šalomskas sutinka, kad dviratininkai irgi neretai pažeidžia kai kurias taisykles, pavyzdžiui, važinėja pėsčiųjų šaligatviais, tačiau, jų teigimu, tai lemia dviračių takų stygius. „Joks dviratininkas nesidžiaugia važiuodamas pėsčiųjų šaligatviu“, – sako E. Kriščiūnas ir priduria, kad važiuoti pėsčiųjų šaligatviu gali būti pavojingiau nei kelkraščiu.

Tačiau, jo teigimu, policija turėtų bausti dviratininkus, kurie važinėja pėsčiųjų šaligatviais, kai šalia yra dviračių takas, ir atvirkščiai. Panašiai situaciją vertina ir D. Šalomskas. Anot jo, norint užtikrinti dviratininkų saugumą, tikrai neužtenka balta juosta atskirti dviračiams skirtą kelio dalį – turi būti įrengti normalūs dviračių takai.

„Abejoju, kad važiuodamas balta juosta nuo automobilių atskirtu keliu dviratininkas gali jaustis saugus. Mano požiūriu, važiuoti kelkraščiu pavojingiau nei pėsčiųjų šaligatviu“, – įsitikinęs Kelių policijos atstovas.

E. Kriščiūnas nesutinka, kad dauguma dviratininkų piktybiškai pažeidinėja Kelių eismo taisykles (KET). Anot jo, automobilių vairuotojai rečiau pažeidžia KET tik todėl, kad tai padaryti jiems tiesiog sudėtingiau.

„Automobiliai irgi važiuoja per raudoną šviesą. Tačiau automobilis niekaip negalės važiuoti, jei prieš jį stovės kita mašina, o dviratininkui tai padaryti lengviau“, – teigia E. Kriščiūnas.

Jis priduria, kad užtikrinti KET laikymąsi yra policijos pareiga, tačiau teigia suprantantis kartais joms nusižengiančius dviratininkus bei pėsčiuosius. „Jei, degant raudonam signalui, reikia laukti dvi minutes, ir pėsčiasis, ir dviratininkas pažeidinės taisykles. Automobilio vairuotojui paprasčiau, nes jis gali įsijungti muziką ir ramiai laukti“, – sako Lietuvos dviratininkų bendrijos pirmininkas ir priduria, kad 40 sekundžių yra riba, kai žmogus nustoja laukti žalio signalo ir eina per gatvę, jeigu ji tuščia.

E. Kriščiūnas neigiamai vertina įstatymą, įpareigojantį dviratininkus vilkėti ryškiaspalves liemenes. Anot jo, buvo priimtas dar vienas „negyvas“ įstatymas, kurio niekas nežada laikytis: „Važinėju be liemenės, ir policija dėl to manęs niekada nebuvo sustabdžiusi.“

D. Šalomskas nesutinka ir sako, kad vairuotojams lengviau pastebėti dviratininkus, kurie vilki liemenes, ypač užmiesčio keliuose, kuriuose dviratininkams daug pavojingiau.

Žūsta mažiau dviratininkų

Lietuvos automobilių kelių direkcijos (LAKD) prie Susisiekimo ministerijos direktoriaus pavaduotojas Dainius Miškinis nelinkęs sutikti, kad Lietuvoje dviračių takų tiesimui skiriama mažai dėmesio. Jo teigimu, LAKD kasmet nutiesia 15–20 km naujų dviračių takų ir kiekvienais metais tam skiria 2,5 mln. eurų.

„Mes ne tik statome, bet ir rekonstruojame kelius. Turėdami galimybę ir poreikį, kartu rekonstruojame kelią ir dar nutiesiame dviračių taką, – sako D. Miškinis. – Norėdami nutiesti daugiau dviračių takų, susiduriame su laisvos žemės stoka. Neturėdami tam žemės, negalime tiesti dviračių tako.“