Pasak jo bei politologo Ramūno Vilpišausko, Portugalijos pavyzdžiu galėtų norėti sekti kitos valstybės, ir kai kurioms jų tai išeitų į naudą. Pasak Ž. Maurico, prie išlaidautojų klubo prisidėjusi Lietuva taip pat galėtų pasiekti šiokių tokių ekonominių pergalių.

Apžvalgininkų teigimu, Portugalija dėl naujosios vyriausybės „netaupymo politikos“ stojasi ant kojų ir tampa pavyzdžiu kitoms Europos valstybėms.

Kai socialistų lyderis Antonio Costa tapo Portugalijos premjeru, oponentai jį vadino neapdairiu nuotykių ieškotoju, dėl posto sudariusiu velnišką paktą su komunistais ir radikaliąja kaire. Tačiau, kaip rašo „Financial Times“, rezultatai rodo, kad šios netradicinės vyriausybės vykdoma programa davė rezultatų. Ankstesnioji socialdemokratų vyriausybė laikėsi griežtos taupymo politikos.

„Financial Times“ straipsnyje pastebima, kad Portugalijoje nedarbo lygis krito, ekonomika, nors ir per mažai, bet auga, verslo investicijos yra teigiamos, biudžeto deficitas vėl, nors menkai, bet mažėja. Prieš taupymą nusiteikusios kitų valstybių politinės jėgos, pavyzdžiui, „Podemos“ Ispanijoje, laiko A. Costos vyriausybę pavyzdžiu, o Didžiosios Britanijos Leiboristų partijos lyderis Jeremy Corbynas tai pavadino visos Europos koalicijos prieš taupymą pradžia.

Sėkme vadinti per anksti?

Vilniaus Universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) direktorius politologas R. Vilpišauskas sako, kad kol kas pernelyg ankstyva vadinti Portugalijos vyriausybės politiką sėkminga, nes praėjo pernelyg mažai laiko.

Šios vyriausybės priemonės gali duoti trumpalaikį stimulą ekonominei paklausai. Tačiau išlieka tikimybė, kad tokia politika nebus tvari – ekonominis augimas kol kas nėra aukštas, o biudžetas tebėra deficitinis.

„Pirmiausia reikia pastebėti, kad pirminiai su šia valdančiąja koalicija sieti lūkesčiai apskritai buvo labai žemi, tad nemažai analitikų stebisi vien tuo, kad ji tiek laiko dirba. Kitas svarbus dalykas – šios vyriausybės priemonės gali duoti trumpalaikį stimulą ekonominei paklausai. Tačiau išlieka tikimybė, kad tokia politika nebus tvari – ekonominis augimas kol kas nėra aukštas, o biudžetas tebėra deficitinis, nors ir mažesnis nei 3 proc. nuo šalies bendrojo vidaus produkto (BVP).

Įvykus nenumatytiems įvykiams, galintiems pabranginti Portugalijos skolinimosi kainą, padėtis gali vėl pablogėti. Tad pirmiausia reikia pastebėti, kad dalykine prasme bet kokius apibendrinimus apie politikos sėkmę daryti per anksti“, – kalba jis.

Pernelyg suveržti diržai – nebūtinai geriausia išeitis

Savo ruožtu banko „Nordea“ vyriausiasis ekonomistas Ž. Mauricas sako, kad tokių šalių, kaip Portugalija, eksportas negali tempti ekonomikos aukštyn, nes jis sudaro mažą dalį, todėl vidaus vartojimo atsigavimas yra labai svarbus akstinas ekonomikos augimui.

„Pastaraisiais metais (tai prasidėjo Ispanijoje) vartojimas pradėjo kilti labai sparčiai, dabar ta tendencija matoma Portugalijoje. Galbūt tai gali būti pamoka, kad pernelyg stiprus diržų veržimasis pjauna šaką, ant kurios sėdi ekonomika: sutaupytas euras yra neišleistas ir kažkieno neuždirbtas euras.

Dažniausiai, ypač kalbant apie tokias valstybes, kaip Portugalija, Ispanija, Italija, Graikija, jos nėra tiek priklausomos nuo eksporto, tad kai pernelyg smarkiai krenta vidaus vartojimas, visa ekonominė situacija tampa prasta. Iš to užburto rato yra ganėtinai sunku išlipti, nes, ekonomikai lėtėjant, atsiranda iniciatyvų kelti mokesčius, mažinti išlaidas, gyventojai dar labiau išsigąsta, dar mažiau vartoja, mažiau surenkama į biudžetą pinigų“, – aiškina Ž. Mauricas.

Portugalijos ekonomikos atsigavimui, pasak ekonomisto, labai daug įtakos turėjo gyventojų lūkesčių pagerėjimas, pojūtis, kad dabar galima kažkiek atveržti tuos diržus, kurie buvo gal kiek nepelnytai užveržti.

„Apskritai, kalbant apie vyriausybių ekonomikos politiką, jos turėtų subalansuoti lūkesčius, kad jie būtų nei perdėm optimistiniai, nei pernelyg pesimistiniai. Pesimistiniai lūkesčiai labiau kenkia ekonomikai ilguoju laikotarpiu. Portugalijoje dėl to prasidėjo ganėtinai smarki emigracija, didelis nedarbas. Kai žmonės praranda darbą, per ilgesnį laiką jie tampa labiau priklausomi nuo pašalpų, prasideda tam tikros psichologinės problemos, ir tuos žmones vėliau labai sunku įtraukti atgal į darbo rinką – formuojasi prarastoji karta.

Taigi, nereikia perlenkti lazdos, tačiau, žinoma, nesakau, kad nereikia susiveržti diržų. Tai daryti reikia, bet tai turi būti daroma greitai, ryžtingai ir su aiškiais tikslais, aiškia pabaiga. Lietuvoje, pavyzdžiui, mes „laikinai“ padidinome pridėtinės vertės mokestį (PVM), tačiau tas „laikinai“ tęsiasi iki šiol.