Paklausa ir pasiūla

Pasidomėjus, ar tikrai Lietuvoje jau trūksta statybininkų, Lietuvos darbo birža informavo, kad rugpjūčio 1 d. Darbo biržoje buvo registruota 1,7 tūkst. darbo ieškančių statybininkų, iš jų Vilniaus apskrityje – 0,5 tūkst., Kauno – 0,3 tūkst., Klaipėdos – 0,2 tūkst. įvairaus profilio specialistų.

Pagal 2018 m. "Įsidarbinimo galimybių barometrą 2018", remiantis Kauno, Vilniaus bei Klaipėdos apskričių darbdavių apklausų duomenimis, statybininkai, statybos inžinieriai yra priskirti prie dideles įsidarbinimo galimybes turinčių profesijos atstovų.

Lietuvos darbo biržos duomenimis, rugpjūčio 1 d. šalyje buvo registruota 12,6 tūkst. laisvų darbo vietų, iš jų 0,7 tūkst. – įvairaus profilio statybininkams. Vilniaus apskrityje apie 40 Lietuvos darbdavių buvo registravę 100 laisvų darbo vietų, Klaipėdos apskrityje – 100, kurias registravo apie 20 darbdavių, Kauno – 97 laisvas darbo vietas.

2018 m. per 7 mėnesius statybos sektoriui parengta 661 kvalifikuotas įvairaus profilio darbuotojas.

Darbuotojai – per toli

Lietuvos darbo biržos atstovės Mildos Jankauskienės teigimu, dėl statybininkų pasiūlos ir paklausos neatitikimo sunku pakomentuoti apibendrintai – reikėtų analizuoti atskirus atvejus. Galbūt nėra patrauklios laisvų darbo vietų sąlygos, pavyzdžiui, darbuotojui netinka atlyginimas, darbo grafikas ar darbo sąlygos. Darbo ieškantieji taip pat gali neturėti reikiamų nišinių žinių, patirties, o visa tai netinka darbdaviui.

Vienas didžiausių darbo rinkos iššūkių šiandien – darbo jėgos pasiūlos ir paklausos teritorinis nesuderinamumas. Daugiausia laisvų darbo vietų yra registruojama didžiuosiuose šalies miestuose, o darbuotojai dažnai yra regionuose. Priklausomai nuo vietovės, galbūt 25–45 proc. asmenų nepriima darbo pasiūlymų dėl susisiekimo problemų. Tai ypač aktualu rajonuose, mažuose miesteliuose ir kaimo gyvenvietėse. Vietos darbo rinkoje vyrauja labai mažos įmonės, kurios nekuria daug darbo vietų, nėra didelių tiesioginių užsienio investicijų. Geografinė padėtis mažina šių savivaldybių gyventojų mobilumo galimybes.

Darbo ieškantys asmenys atsisako darbo pasiūlymų, nes neturi vairuotojo pažymėjimo, automobilio, o autobusai iš kai kurių kaimų važiuoja du tris kartus per savaitę. Pasak M.Jankauskienės, susisiekimo problemą, kaip atsisakymą priimti darbo pasiūlymą, pamini gana dažnas Vilniaus teritorinės darbo biržos klientas – maždaug vienas iš dešimties. Dažniausiai tai yra nutolusių visos Vilniaus apskrities rajonų gyventojai.

Viešųjų pirkimų tvarka, kuri galioja šiandien, yra ydinga.

Tvarka ydinga

Lietuvos statybininkų asociacijos prezidento Daliaus Gedvilo teigimu, iš tiesų statybininkų šalyje pastaruoju metu trūksta. Tačiau, jo manymu, labiau reikėtų kalbėti apie valstybės biudžeto formavimo ir viešųjų pirkimų organizavimo klausimus.

Anot statybininkų atstovo, valstybės biudžetas formuojamas ir teikiamas Seimui rudenį, ir iki lapkričio 1 d. jis dažniausiai būna patvirtintas. Savivalda panašiai – rudenį teikia miesto tarybai tvirtinti savivaldybės biudžetą. O viešieji pirkimai pradedami organizuoti jau atėjus pavasariui. Gyvename tokioje klimatinėje zonoje, kur statybos darbai vyksta sezoniškai – žiemą dažniausiai sumažėja darbų apimtys, šlapi procesai negali vykti lauke esant neigiamai temperatūrai. Tad dažnai išeina taip, kad, paskelbus viešąjį pirkimą pavasarį, jo rezultatai vėliau būna vieno ar kito dalyvio apskundžiami, vyksta nagrinėjimai, ir konkurso rezultatai galiausiai paaiškėja tik rudeniop. Rezultatas, kaip ir akivaizdus – remonto darbai prasideda prasidėjus mokslo metams.

"Viešųjų pirkimų tvarka, kuri galioja šiandien, yra ydinga. Manyčiau, reikėtų daryti pakeitimus ir kitaip organizuoti statybos ar remonto paslaugų pirkimą – pavyzdžiui, programiniu būdu, kad būtų, tarkime, trejų metų planas tvirtinamas. Vyriausybės investicinė programa taip pat turėtų būti tvirtinama ilgalaikė, kad asignavimų valdytojai spėtų tinkamai organizuoti statybos paslaugų pirkimo darbus", – teigia D.Gedvilas.

Anot jo, statybos bendrovės taip pat planuoja savo užsakymus. Paprastai įmonė teikia pasiūlymus ir dalyvauja ne viename konkurse, nes nežino, kurį konkursą laimės. Tad pavasarį pateikęs pasiūlymą, kad dalyvaus kažkokiame, tarkime, mokyklos remonto konkurse, darbų atlikimo garantiją, tačiau kažkam iš konkurentų konkurso rezultatus apskundus, statybų kompanija negali stovėti ir laukti, kuo viskas baigsis. Vadovas privalo spręsti, kaip įdarbinti žmones, ir dalyvauja kituose konkursuose. O teismai sprendimą pateikia, pavyzdžiui, liepos pabaigoje ir konstatuoja, kad viešąjį pirkimą laimi ta bendrovė, kuri belaukdama jau susiformavo savo statybinę programą. Ką daryti tai statybinei bendrovei? Ji jau prisiėmusi kitų užsakymų. Išeina užburtas ratas – negali mesti kitų darbų, kuriuos jau pradėjo belaukdama viešojo pirkimo rezultatų, bet dabar turi daryti ir tuos darbus, konkursą dėl kurių laimėjo.

Teismai tęsiasi metus

Negana to, pasak D.Gedvilo, yra tokių objektų, pavyzdžiui, Klaipėdos regione, kur teismai vyko beveik metus, ir kainos tiekėjo buvo pateiktos beveik prieš metus. Galiausiai teismas pripažino, kad konkurentų skundas dėl viešojo prikimo rezultatų buvo nepagrįstas ir galima pasirašyti sutartį su nugalėtoju. Tačiau per metus kainos gerokai pasikeitė nuo tų, kurios buvo pateiktos. Tad pasitaiko atveju, kai rangovas sumoka baudą ir projekto atsisako, nes dėl labai pasikeitusių kainų patirs didelių nuostolių.

"Tad viešųjų pirkimų procesą tikrai yra kur tobulinti, ir biudžeto planavimas turėtų būti tobulinimas – neturėtų statybininkai ir patys užsakovai atsidurti tokiame "ceitnote", – teigia Lietuvos statybininkų sąjungos vadovas. – Suprantu ir tuos mokyklų vadovus, ir savivaldybes, kurios pakliuvo į tokią situaciją – nemalonu. Galima kaltinti statybininkus ar jų trūkumą. Bet aš manau, kad yra problemų, kurios priklauso ne tik nuo statybininkų."