Žinomas žurnalistas Vidas Mačiulis, kovodamas su klastingu virusu, ne kartą buvo linkęs pasiduoti, bet pasveikęs prašo visų sergančiųjų nekartoti jo klaidų.

Pasklido džiaugsmo virusas

"C hepatito virusas sunaikintas. Jo mano kraujyje jau neberado. Pagaliau!"

Tokio turinio žinutė mobiliuoju telefonu skleidė užkrečiantį džiaugsmą. Mano širdyje jis didėjo kaip besidauginantis virusas: tai rašė žurnalistikos asas, žinomas televizijos laidų vedėjas, Lietuvos žurnalistų sąjungos Kauno apskrities skyriaus valdybos pirmininkas Vidas Mačiulis.

Ir atsiminiau kolegą prieš pusantrų metų viename Kauno rotušėje vykusiame renginyje.

"Virusas vėl atgijo. Kad žinotum, kaip silpna, labai negera nuo jį slopinančių vaistų. Nežinau, ar ištversiu", – tuomet sakė V. Mačiulis ir sunku buvo patikėti, kad ligos ir sunkaus jos gydymo gali būti taip sugniuždytas aukštas, stiprus vyras, televizijos žvaigždė.

Šiandien V.Mačiulis vėl spindi džiaugsmu, energija, meile gyvenimui.

"Noriu pasakyti visiems, sergantiems hepatitu: kad ir koks sunkus gydymas būtų, būtina jį ištverti, griežtai laikytis gydytojų nurodymų, nustatytu režimu tiksliai vartoti vaistus, kad ir kaip bloga nuo jų", – norėdamas padėti dar sergantiems šia liga sutiko papasakoti apie save V.Mačiulis.

"Grūdintas" nuo vaikystės

Niekas tiksliai nežino, kada žurnalistas užsikrėtė hepatito, sukeliančio sunkią kepenų ligą ir net jas suardančio, virusu. Vyrui du kartus gyvenime buvo atliktos kraujo perpylimo procedūros: vieną kartą jam buvo sulašinta donoro kraujo, kitąkart jis pats tapo donoru, kai ta pati kraujo perpylimo sistema buvo naudota ir jam, ir ligoniui.

"Visą gyvenimą buvau silpnas. Būdamas penkerių susirgau tuberkulioze. Keturiolikos, kai pirmą kartą pakvietė į karinį komisariatą dėl būsimos privalomosios tarnybos, viršutinė kraujospūdžio riba buvo net 220. Dė to iš komisariato nuvežė į Garliavos ligoninę", – prisimena V.Mačiulis.

Dabar jis mano, kad kraujospūdis pakilo nuo įtampos, pirmą kartą apsilankius kariniame komisariate. O gal nuo mokyklos orkestre pūstos triūbos?

"Tada mane, keturiolikmetį, ligoninėje paguldė į vieną palatą su mirštančiu žmogumi. Jo veidas buvo geltonas kaip vaškas. Naktį tas žmogus mirė. Palatoje tebuvome dviese ir pragulėjau su juo iki ryto", – niekada neužmirš to vaizdo V.Mačiulis, nors tai buvo vos ne prieš pusšimtį metų.

Garliavos ligoninėje jo sveikata nesustiprėjo. Vis skaudėdavo dešinį šoną, o vėliau pradėjo mausti sąnarius. Medikai teigė, kad tai yra mirties sukelto išgąsčio pasekmė.

Po poros metų Kauno klinikų medikų pagamintu endoskopu V.Mačiuliui buvo diagnozuota erozija skrandyje. Gydytoja dietologė Bronė Čipienė, sudariusi specialų meniu, gelbėjo nuo virškinamojo trakto skausmų. Kiek vėliau tuomet taikytu drastišku metodu išoperuota angina. Kai naktį po operacijos ištiko kraujoplūdis, dar archajiškesniu būdu buvo pridegintos kraujagyslės.

"Mano galvą, rankas ir kojas laikė gal penki studentai, nes operavo Klinikose, o gydytoja kišo į gerklę įkaitintą metalinį strypą", – pasakoja V.Mačiulis, nuo jaunystės tarsi grūdintas tokiais gydymo metodais.

Kitaip gyventi nemokėjo

Stuburo punkcija, sanatorinis gydymas, kurio procedūros sukeldavo skausmą, sudėtinga apendicito operacija ir komplikacijos po jos, morfijaus sukelta euforija – tai vis tam pačiam iš televizijos ekrano besišypsojusiam, aukso fondo vertės laidas apie legendinius "Žalgirio" krepšininkus kūrusiam televizijos žurnalistui.

Tiesioginį ir visuomeninį darbą trikdė skausmai dešiniajame šone. Jų priežastis paaiškėjo po apendicito operacijos, kurią V.Mačiulis pats išsireikalavo. Pasirodo, jo akloji žarna buvo giliai pasislėpusi ir dirgino kepenis.

Vėliau prasidėjo širdies negalavimai iki priešinfarktinės būklės, nes V.Mačiulis – darboholikas, patekęs į Lietuvos rekordų knygą, kaip ilgiausiai, net 10 val.15 min., be jokios pertraukėlės televizijos eteryje dirbęs žurnalistas. Tai buvo 1991-ųjų sausio 13-ąją. V.Mačiulis pirmasis buvo visur, kur tik to reikėjo.

Nualino save? Kitaip gyventi nemokėjo, beje, iki atsitiktinio, bet lemtingo susitikimo gatvėje su buvusiu Raudonojo Kryžiaus klinikinės ligoninės vyr. gydytoju Skirmantu Paukščiu, kurį prieš pusantrų metų ištiko staigi mirtis. Tuomet gydytojas V.Mačiulio paklausė: "Kas tau, Vidai? Visada skraidai kaip erelis, o dabar eini kaip paliegęs senis."

Šie žodžiai privertė suklusti ir suvokti: prasta savijauta savaime nepagerės, reikia išsitirti sveikatą.

"Keturias savaites pragulėjau Raudonojo Kryžiaus ligoninėje. Gydžiusi gydytoja Danutė Lasienė vėžio nerado, bet pasiūlė pasikonsultuoti Kauno klinikose", – tarsi ir džiaugėsi tada V.Mačiulis, nors savijauta negerėjo, buvo silpna, svoris nukrito net 16 kilogramų.

Negalavimų priežasties ėmėsi ieškoti Klinikų gydytoja gastroenterologė Vitalija Petrenkienė.

"Ar tik nebus C virusas įsiveisęs?" – prieš devynerius metus įtarė ši gydytoja. Išties ši diagnozė, ištyrus kraują, pasitvirtino. Kepenų punkciją be jokio nuskausminimo ištverti buvo nelengva, bet verta. Nustatytas vidutinis viruso C sukeltas hepatitas.

Po palatą – keliais

Tačiau to, ką V.Mačiulis išgyveno gydydamasis nuo šios ligos, nelinkėtų nė didžiausiam priešui.

Jau nuo pirmosios vaistų injekcijos, praėjus kelioms valandoms, iki 40 laipsnių pakilo temperatūra, pradėjo skaudėti sąnarius. Taip nutikdavo kiekvienąkart, nors jokiems medikamentams niekada nebuvo alergiškas. Vaistus reikėjo leistis kas antrą dieną, be jų – kasdien gerti po šešias tabletes. Pykino, skaudėjo visą kūną, kilo temperatūra, krėtė šaltis ir pylė prakaitas.

"Atrodė, neištversiu. Keliais vaikščiojau po palatą, palengvėjus klajodavau Klinikų tuneliais", – prisimena V.Mačiulis ir visiems, tokius simptomus jaučiantiems, linki valios ir ryžto.

Tiesa, palatos kaimynas iš Žemaitijos, gydytas tais pačiais vaistais, nieko nejautė, ramiai miegodavo. Kai V.Mačiulis šiuo pastebėjimu pasidalijo su Gastroenterologijos klinikos vadovu profesoriumi Limu Kupčinsku, buvo paguostas.

"Džiaukis, kad organizmas taip reaguoja į vaistus. Jie tave veikia, duos efektą", – pasakė L.Kupčinskas.

Buvusio palatos kaimyno jau nebėra tarp gyvųjų.

Virusas tik užmigo

Gydymo kursas – pusė metų. V.Mačiulis ligoninėje gulėjo mėnesį. Vaistus namuose suleisdavo žmona Teklė, tabletes prisiversdavo išgerti, nors ne kartą buvo kilusi pagunda pasiduoti ligai, nebekovoti su ja.

Nepasidavė. Deja, nepasidavė ir liga, tiksliau hepatito virusas. Vaistais jis buvo tik užmigdytas, bet nesunaikintas. Tačiau baigus gydymo kursą savijauta buvo pakankamai gera.

"Kepenis, lyg žinodamas, nuo jaunystės saugojau: alkoholio nevartojau, nuo riebaus ir kepto maisto dar iki apendicito operacijos buvau atpratęs", – sveikos gyvensenos pamokas V.Mačiulis buvo gerai išmokęs.

Saugoti gerą sveikatą daug lengviau, nei ją susigrąžinti. Antra vertus, V.Mačiulis dabar jau žino: jei nebūtų jautęs silpnumo, tas klastingas virusas būtų tyliai sunaikinęs jo kepenis.

Viskas iš naujo

Virusas miegojo šešerius su puse metų. 2008-ųjų rudenį vėl apėmė jau pažįstamas kankinantis jausmas – silpnumas. V.Mačiulis nedelsdamas nuskubėjo pas gydytojus. Įtarimas pasitvirtino – hepatitas paūmėjo.

Vėl vaistai, tik gal naujesni, darantys mažesnį šalutinį poveikį. Tačiau tokį V.Mačiulis jautė tik pirmą mėnesį. Kai organizmas prisisotino vaistų, vėl pasikartojo tie patys simptomai: skausmas, šaltkrėtis ir karščiavimas, prakaitavimas, pykinimas, begalinis silpnumas, odos niežulys. Hemoglobino kiekis kraujyje pasiekė kritinę ribą. Kojas nusėjo mažos opelės. Šeimos gydytojas Laimutis Gedminas kas savaitę rūpestingai konsultavo, sekė sveikatos būklę ir tvirtino, kad visa tai – vaistų šalutinio poveikio požymiai. Tereikia juos ištverti, o tai buvo labai sunku.

"Po trijų mėnesių nusprendžiau: daugiau nebesikankinsiu. Juk šitaip reikės kentėti visus metus, nes visas gydymo kursas – 12 mėnesių. Patyriau absoliučiai visus vaistų šalutinio poveikio simptomus, tik plaukai neslinko. Tiesa, jie ir neaugo, kirptis nereikėjo. Profesorius Limas Kupčinskas mane kaip mažą vaiką vis įtikinėjo tęsti gydymą. Aš, Ožiaragis pagal Zodiaką, – užsispyręs. Sukandau dantis ir tęsiau nematomą kovą su virusu", – dabar jau didžiuodamasis prisipažįsta V.Mačiulis.

Šiandien už tai, kad buvo įveiktas jo "blogasis" užsispyrimas, dėkingas dviem žmonėms: profesoriui L.Kupčinskui ir bioenergetikui Aleksandrui Sabučiui. Po pastarojo atliekamo energetinio balanso seanso atslūgdavo įtampa ir jautrumas, grįždavo jėgos ir noras gyventi. Teigiamos mintys, kuriomis tarsi pakraudavo A. Sabutis, teikė ir fizinės stiprybės.

Kartą, įpusėjus gydymui, profesorius L.Kupčinskas, pastebėjęs, kad daug žvaliau laiptais kopia jo pacientas, net perspėjo, kad energinių gėrimų ar maisto papildų vartoti negalima. Tada V.Mačiulis papasakojo profesoriui apie bioenergetiką. Jo poveikio gastroenterologijos profesorius nepaneigė, tik pabrėžė, kad viruso niekas nesunaikins, tai gali padaryti tik stiprūs vaistai.

Valios vertė neįkainojama

Po keturių gydymo mėnesių buvo pasiekta pirmoji pergalė: tyrimai parodė, kad kraujyje viruso jau nebėra. Tačiau medikai žino, kad jis gali vėl atsibusti, todėl gydymo baigti nevalia. Žinodami sveikstančių ligonių psichologiją gydytojai paskyrė vaistus jau nebe vienam mėnesiui, kaip iki tol, o trims iš karto.

"Toliau teko kankintis", – liūdnai atsidūsta V.Mačiulis.

Ištverti padėjo artimųjų ir bioenergetiko A.Sabučio psichologinė parama, gydančių gydytojų rūpestingumas. Gydytojos Dalios Moliejienės vadovaujama Gydytojų konsultacinė komisija, matydama ligonio kančias, geranoriškai tęsė nedarbingumo pažymėjimą. Girdėjęs, kad jėgų suteikia gamta, V.Mačiulis dažnai išvažiuodavo už miesto.

Tiesa, kartą tokia išvyka vos nesibaigė tragiškai. V.Mačiulis nuvažiavo į Užusalio miškus. Rado grybų. Pasilenkus prie vieno apsvaigo galva ir viskas išnyko. Dingo sąmonė.

Pabudo V.Mačiulis nuo didžiulio skausmo, o įkvėpdamas oro pajuto ne palengvėjimą, o dusulį.

"Tuomet negalvojau, kad mirštu, bet ką daryti vienam be jėgų vidury miško? Atsitokėjęs paskambinau ne kam kitam, o Aleksandrui Sabučiui. Jis mane ir šįkart, per atstumą, savo nematoma jėga mobilizavo, lyg sumažino skausmą ir dusulį. Palengvėjo. Prišliaužiau prie berželio, įsikibęs į jį atsistojau, po žingsnelį pasiekiau automobilį, įsiropščiau į jį", – dabar jau ramiai siaubą keliančias detales pasakoja V.Mačiulis.

Jis sugebėjo pats atvairuoti automobilį į Kauno klinikas. Rodė pagalbos prašymo ženklus jį lenkusiam greitosios pagalbos automobiliui, bet jo ekipažas nesureagavo. Klinikose paaiškėjo, kad griūvant lūžo trys šonkauliai, jie pradūrė pleurą. Sąmonės neteko todėl, kad hemoglobino kiekis kraujyje kritiškai sumažėjo. Traumą teko gydytis iš pradžių stacionare, paskui – ambulatoriškai.

Šiandien šios bėdos ir sunki liga jau praeityje. Sakoma, kad Dievas užkrauna žmogui tiek, kiek jis pakelia. V.Mačiulis tiki Dievu.

"Susirgus svarbiausia – nepanikuoti, laiku kreiptis į medikus ir vykdyti jų nurodymus. Jei valstybė kompensuoja vaistus, kurių kaina per mėnesį – net 3 tūkst. litų, kaip galima jų atsisakyti?" – šiandien, jau pasveikęs nuo sunkios ligos, sako V.Mačiulis ir visų sergančiųjų prašo neprarasti optimizmo.

Viltis, valia, pasiryžimas – labai stiprūs vaistai. Medikai juos vadina placebo vardu. Jie kainuoja brangiau, nei galima įsigyti už pinigus, o grąža – tikrai neįkainojamos vertės. Tai – gyvenimas.

Hepatitas – labai klastinga liga

Užkratas gali tūnoti giliai pasislėpęs ir be jokių simptomų dirbti juodą darbą. Net penki virusai gali sukelti kepenų uždegimą. Kai jis ūmus, juolab pasireiškia gelta, ligą nustatyti lengviau. Tačiau B ir C virusai neretai įsiskverbia į organizmą nesukeldami jokių negalavimų. Ligoniai pirmuosius simptomus pajunta išsivysčius lėtiniam kepenų uždegimui ar net dar blogiau – cirozei, kai kepenys sumažėja ir sukietėja, jose susidaro mazgai ir organas nebegali deramai funkcionuoti. Nuo hepatito B kepenų vėžys išsivysto 4–5 proc. ligonių, nuo hepatito C – 7–8 proc.

Šalutinis vaistų poveikis

Kai kuriuos žmones, vartojančius vien "Pegasys" arba "Pegasys" su ribavirinu, apima depresija, o retkarčiais žmonės turėjo minčių apie savižudybę arba jie pradėjo agresyviai elgtis. Kai kurie pacientai iš tikrųjų žudėsi. Pastebėjus, kad apima depresija arba kyla minčių apie savižudybę, arba pakinta elgesys, reikia ieškoti neatidėliotinos pagalbos. Galbūt reikėtų paprašyti šeimos nario arba artimo draugo, kad jums padėtų – jus įspėtų apie depresijos arba pakitusio elgesio požymius.

Kiti simptomai: stiprus krūtinės skausmas, nepaliaujamas kosulys, nereguliarus širdies plakimas, sutrikęs kvėpavimas, sumišimas, depresija, stiprus skrandžio skausmas, kraujas išmatose, stiprus kraujavimas iš nosies, karščiavimas ar šaltkrėtis, sutrikęs regėjimas. Šie šalutiniai poveikiai gali būti sunkūs ir gali prireikti skubios medicinos pagalbos.

Vartojant ribaviriną arba "Pegasys" su ribavirinu, šalutinio poveikio simptomai yra anksčiau išvardyti psichikos sutrikimai ir jau minėtieji simptomai bei prastas apetitas, galvos skausmas ir svaigulys, kosulys, dusulys, viduriavimas, pykinimas, pilvo skausmas, plaukų slinkimas, odos reakcijos, sąnarių ir raumenų skausmas, silpnumas, drebulys, bronchitas, burnos grybelinė ir pūslelinė infekcijos, kraujo ir limfinės sistemos sutrikimai (mažakraujystė, padidėję limfmazgiai), susilpnėjusi skydliaukės veikla, pablogėjusi atmintis, alpimas, emocijų kaita, agresija, košmarai, ausies skausmas, karščio pylimas, vėmimas, burnos išopėjimas, dujų kaupimasis, nugaros, sąnarių, kaulų, sprando, raumenų skausmas, mėšlungiai, impotencija, letargija, troškulys, viso kūno pabrinkimas (vandens kaupimasis), reumatoidinis artritas. Gali atsirasti vadinamoji sisteminė raudonoji vilkligė, širdiplėvės uždegimas ir širdies skausmas, kraujavimas į smegenis, plaučių sienelės uždegimas, kraujo krešuliai plaučiuose, skrandžio opa, kraujavimas iš skrandžio arba žarnos, kasos pažeidimas, sutrikusi kepenų veikla, riebalų kaupimasis kepenyse, tulžies pūslės ir tulžies latakų uždegimas, raumenų uždegimas ir podagra.