Užkrečiamųjų ligų daugėja ir dėl klimato kaitos, o globalinio atšilimo poveikį ypač aiškiai rodo vis labiau per vandenį plintančios ligos, kurias perneša vabzdžiai, sraigės ir kiti gyvūnai.  Kylanti temperatūra prailgina laikotarpį, per kurį galima užsikrėsti tokiomis ligomis, ir plečia ligos geografiją, sako Vilniaus universiteto profesorius Arūnas Bukantis. „Europa yra vienas regionų, kur atvyksta daugybė keliautojų, taip pat čia vyksta labai intensyvi paukščių migracija. Uodai, kurie platina daugelį ligų, į Europą gali patekti ir su prekėmis ar transporto priemonėmis. Be to, ligas platina ir jau infekuoti žmonės“, – kalba klimatologas.

Mokslininkai teigia, kad dauguma naujų ligų yra žmonijos brovimosi į laukinę gamtą pasekmė. Pavyzdžiui, pastebi A. Bukantis, atogrąžų miškų kirtimas sukelia tų sričių pelkėjimo procesus, o šiltuose užsistovėjusiuose pelkių vandenyse – puikiausios sąlygos veistis uodams, kurie ir platina virusus. Mūsų krašte yra priešingai – atsiranda nenaudojamų, nedirbamų žemių, nešienaujamų pievų, kur puikiausios sąlygos erkėms, platinančioms Laimo ligą ir encefalitą.

Ligų mastą didina klimato kaita

Kai kurie mokslininkai pastebi, kad klimato kaitos sukelti staigūs orų pokyčiai sutapo Ebolos viruso protrūkiais. Po liūčių pagausėjęs vaisių derlius priviliojo šikšnosparnius ir beždžiones, kurie galėjo perduoti užkratą vieni kitiems. O beveik kas antras žmogus užsikrėtė nuo sergančių laukinių gyvūnų mėsos, kuri vis dažniau vartojama taip pat dėl klimato kaitos padarinių.

Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, užkrečiamųjų ligų daugėja ir dėl tokių globalių aplinkosaugos problemų, kaip klimato kaita. Lietuvos statistika taip pat rodo augančią infekcinių ligų tendenciją. O kovoti su naujomis užkrečiamosiomis ligomis darosi vis sunkiau ne tik todėl, kad apie jas mažai žinoma, bet ir dėl to, kad vis didėja bakterinių ligų sukėlėjų atsparumas antibiotikams.

Pasirodo, dažnai ligų priežastys – aplinkosauginės, „New York Times“ straipsnyje apie ligų ekologiją pastebi Jimas Robbinsas. Taigi AIDS, Ebola, SARS ir Laimo ligos neatsirado iš niekur – jos yra žmogaus elgesio su gamta pasekmė.

Apie 60 proc. infekcinių ligų, kuriomis suserga žmonės, yra zoonozinės, t. y. perduodamos gyvūnų. Daugiau kaip du trečdaliai jų – kilusios iš laukinės gamtos. Savaime tai jokia naujiena. Tačiau mokslininkai pastebi, kad per pastaruosius 50 metų naujų ligų padaugėjo keturgubai. Taip yra dėl sparčiai kertamų atogrąžų miškų, kuriuose dažnai ir tūno vadinamieji šių ligų „karštieji taškai“.

Pavyzdžiui, tyrimas parodė, kad, Amazonės miškų plotui sumažėjus 4 proc., maliarijos atvejų skaičius išaugo perpus, nes atsivėrusiuose drėgnuose plotuose ypač geros sąlygos veistis šią ligą pernešantiems uodams. Klimato kaita įvardijama kaip svarbus veiksnys, kuris, jei tiesiogiai ir nelemia infekcinių ligų epidemijų, tai padidina jų mastą.

„Klimato kaita veikia trimis kryptimis. Pirmiausia gali būti paveiktas pačių ligos pernešėjų arealas, paplitimas, populiacija. Tada – ligos šeimininkų, t. y. žinduolių, paukščių. Ir toliau – dėl vykstančios klimato kaitos gali šiek tiek pakisti pačių žmonių elgsena. Toks kompleksas suformuoja ne visada prognozuojamą infekcinių ligų plitimo tendenciją: tarkim, viena ar kita liga gali pasireikšti visiškai naujuose arealuose, jai nebūdingu laiku“, – sako Vilniaus universiteto profesorius klimatologas Arūnas Bukantis.

Pagrindiniai platintojai – uodai ir paukščiai

Pasak A. Bukančio, globalinio atšilimo poveikis ypač ryškus per vandenį plintančioms ligoms, kurias perneša vabzdžiai, sraigės ir kiti gyvūnai.  Kylanti temperatūra prailgina laikotarpį, per kurį galima užsikrėsti tokiomis ligomis, ir plečia ligos geografiją. „Europa yra vienas regionų, į kurį atvyksta daugybė keliautojų, taip pat čia vyksta labai intensyvi paukščių migracija. Uodai, kurie platina daugelį ligų, į Europą gali patekti ir su prekėmis ar transporto priemonėmis. Taip pat ligas platina ir jau infekuoti žmonės“, – pastebi profesorius.

Bene didžiausia Europoje paplitusi epidemija, netikėtai užregistruota 2007 m., primena klimatologas, buvo Čikungunijos virusas. Tada Pietų Prancūzijoje ir Italijoje juo susirgo keli šimtai žmonių. Ir, nors šis virusas yra endeminis, jo arealas – Vidurio ir Pietų Afrika, jis išplito į kitus žemynus, greitai pasiekė Šiaurės ir Pietų Ameriką: „Ieškant priežasčių, paaiškėjo, kad taip galėjo atsitikti ir per stovinčio vandens telkinius. Nereikia įsivaizduoti, kad tie telkiniai turi būti labai dideli, – buvo nustatyta, kad tie uodai veisiasi net kapinėse stovinčiose gėlių vazose.“

Be jokios abejonės, svarbūs ir tokie veiksniai, kaip kelionių ir prekybos intensyvumas bei tokie natūralūs reiškiniai, kaip paukščių migracija. Egzotinių ligų sukėlėjai kartais plinta ir per gerai savo kraštuose prisitaikiusias rūšis.

„Panašių pavyzdžių galima pateikti ir daugiau. Tai ne tik Vakarų Nilo virusas, bet ir mėlynojo liežuvio liga, Rifto slėnio karštligė, afrikinė arklių liga. Šias ligas taip pat platina uodai, kurie į mūsų teritoriją dažniausiai atkeliauja su kitais pernešėjais, t. y. su paukščiais. Ir, kai tik sutrinka migracija arba į Lietuvos teritoriją patenka visiškai netikėtų paukščių keliauninkų, galima tikėtis ir šių ligų protrūkių. Kaip tik taip įvyko 2006 m. – tada Nyderlanduose ir Švedijoje paplito Vakarų Nilo karštligė ir mėlynojo liežuvio liga“, – kalba A. Bukantis.

Vis dėlto ligų ekologiją tyrinėjantys mokslininkai teigia, kad dauguma pastaraisiais dešimtmečiais atsiradusių naujų ligų yra žmonijos brovimosi į laukinę gamtą pasekmė. Pavyzdžiui, Laimo liga paplito dėl prasto miškų valdymo. Miškai yra natūralios buveinės tokiems plėšrūnams, kaip vilkai, lapės ir pelėdos, kurie sunaikindavo šią ligą pernešančius graužikus. Kertant miškus, sumažėjo plėšrūnų, todėl padaugėjo graužikų, o kartu su jais – ir ligas sukeliančių erkių.

Klimatologas A. Bukantis pastebi, kad mūsų kraštuose infekcijos pavojų lemia kiek kitokie veiksniai: „Atogrąžų miškų kirtimas sukelia tų sričių pelkėjimo procesus, o šiltuose užsistovėjusiuose pelkių vandenyse – puikiausios sąlygos veistis uodams, kurie ir platina šiuos virusus. Mūsų krašte yra priešingai – atsiranda nenaudojamų, nedirbamų žemių, nešienaujamų pievų, kur puikiausios sąlygos erkėms, platinančioms Laimo ligą ir encefalitą.“

Norint prisitaikyti, svarbi profilaktika

Siekdami užkirsti kelią naujoms epidemijoms, pasaulio visuomenės sveikatos specialistai į savo modelius pradeda integruoti ekologinius veiksnius. Vykdomos tarptautinės programos, tokios kaip „One Health Ininiative“ („Visuotinės sveikatos iniciatyva“). Ji vienija šimtus įvairių sričių mokslininkų ir kitų specialistų, kurie ieško ryšių tarp žmonių, gyvūnų ir pačių ekosistemų sveikatos.

Klimato kaitos keliamos grėsmės Lietuvos gyventojų sveikatai analizuotos pernai Aplinkos ministerijos užsakymu atliktoje studijoje. Greta padidėjusios širdies ir kraujagyslių, kvėpavimo sistemos ir odos ligų rizikos, studijos autoriai išskiria Laimo ligą, erkinį encefalitą, maliariją ir žarnyno infekcijas. Prisitaikymo rekomendacijose akcentuojama imunoprofilaktika, skiepai.

Prie dokumento rengimo prisidėjo ir profesoriaus A. Bukančio kolegos. Mokslininkas pažymi, kad, norint prisitaikyti prie šių naujų grėsmių, labai svarbi ne tik profilaktika, bet ir gydytojų švietimas, –kadangi tai visiškai nebūdingos mūsų kraštui ligos, medicinos darbuotojai nėra pasirengę nei techniškai, nei metodiškai jas diagnozuoti bei gydyti.

Kita vertus, pastebi klimatologas, ekosistemų valdymas – apskritai pavojingas užsiėmimas, todėl nereikėtų turėti iliuzijų dėl infekcinių ligų ir ekosistemų valdymo. „Be abejo, nepagrįstas ir neūkiškas gamtos išteklių naudojimas – neigiamas reiškinys, tačiau neturiu pavyzdžio, kaip būtų galima apsisaugoti nuo infekcinių ligų, kurias perneša paukščiai, uodai ar keliaujantys žmonės“, – neslepia mokslininkas.