– Ką turėtume žinoti apie žaibus?

– Žaibų sužalojimai pasaulyje intensyviau tyrinėjami apie 20 metų. Lietuvoje nuo žaibo per metus užregistruojama nuo vienos iki trijų mirčių. Patvirtinta, kad viena tokia mirtis regione prilygsta apie dešimčiai sužalojimų: jeigu registruojamos dvi mirtys, galima apytiksliai apskaičiuoti, kad buvo apie 20 žaibo sužalotų žmonių.

Istoriškai susiklostė, kad žaibo sužalojimai yra mistifikuojami – nuo senų laikų visose religijose, taip pat ir pagonybėje, žaibas turi labai didelę sakralinę reikšmę.  Profesorius Libertas Klimka atsiuntė kelis savo straipsnius, kuriuose analizavo etnologinius pastebėjimus apie žaibus.

Pavyzdžiui, lietuviai nestatydavo namų ten, kur anksčiau žaibas ką nors sudegino. Dažnas mitas, kad žaibas netrenkia į tą pačią vietą du kartus, o lietuviai tokioje vietoje namo jau nestatydavo – jie suprato, kad tai nėra tiesa.

Visuomenėje taip pat paplitę mitai, kad gulėjimas arba tupėjimas gali apsaugoti nuo žaibo atvirame lauke. Kiti mano, kad padėti gali speciali avalynė, stovėjimas ant polistireno plokštės ar sėdėjimas ant kuprinės. Tai netiesa – nei batai, nei stovėjimas ant statybinių medžiagų ar kėdės atvirame lauke negali padėti apsisaugoti nuo žaibo.

Uždarame automobilyje esame saugūs, tačiau mus saugo ne padangos – per jas žaibas prabėga ir gali netgi suplėšyti. Taip pat yra su batais – žmonėms, į kuriuos trenkia žaibas, dažnai suplyšta batai.

– Tačiau žaibuojant tikriausiai pavojinga kalbėti telefonu?

– Nepavojinga, tačiau kalbėti laidiniu telefonu – nepatartina, nes jis neįžemintas. Mobilieji telefonai jokios įtakos neturi. Tačiau jei žmogus yra atvirame lauke, jam pavojinga viskas. Negerai laikyti aukštą metalinę kartį, nes taip padidinamas žmogaus ūgis. Metaliniai daiktai, pavyzdžiui, metalinės rankenos, neturi jokios reikšmės. Svarbiausia, ar žmogus yra lauke, ar viduje. Saugios vietos yra tik dvi: automobilis su kietu stogu ir uždarytais langais bei namas, kuris turi natūralų arba specialų įžeminimą.

Pixabay nuotr.

– O ką reiškia natūralus įžeminimas?

– Tai gali būti šiuolaikinė kanalizacija, vandentiekis, šildymo sistemos. Specialus įžeminimas yra žaibolaidžiai. Jeigu yra vienas iš šių įžeminimų, žmogus viduje saugus tol, kol nesiliečia prie natūralaus įžeminimo detalių – kranų, radiatorių.

Taip pat reikėtų apsaugoti elektros įrangą – iš kištukinių lizdų ištraukti kištukus. Vis dėlto, jei audra jau šalia, geriau nieko nebetraukti – nebelieskite jungiklių, kad netrenktų žaibas. Tai reikėtų padaryti daug anksčiau, kai dar kaupiasi debesys.

Statistiškai į kai kuriuos medžius, pavyzdžiui, ąžuolus, žaibas trenkia dažniau. Dėl to kai kurie galvoja, kad jeigu šalia sodybos pasisodins ąžuolą, namai bus apsaugoti. Taip nėra – vienu metu žaibas gali trenkti ir į ąžuolą, ir į namą. Apsaugoti gali tik žaibolaidis – aukšta metalinė kartis, kuri už maždaug pusantro metro nuo namo įbedama į drėgną dirvą. Tokia kartis virš namo stogo krašto turi būti išlindusi apie du metrus. Jei pastatas didelis, reikėtų įtaisyti dvi tokias kartis iš skirtingų namo galų.

– Kas nutinka žmonėms, kurie patiria žaibo sužalojimus? Kiek laiko jie jaučia pasekmes?

– Manoma, kad žaibai arba nužudo žmogų, arba nieko jam nepadaro. Iš tikrųjų daug žmonių yra sužalojami. Pavyzdžiui, jauna iškylaujančių žmonių grupė buvo nutrenkta žaibo. Ir po dvejų ar trejų metų po žaibo traumos jiems visiems pasireiškė įvairūs simptomai.

Dažniausi ilgalaikiai požymiai – neuropatija, lėtinis skausmas, labiausiai vargina trumpalaikės atminties problemos, žmogus negali susikaupti, apdoroti naujos informacijos, jaučia depresiją, jam pasireiškia potrauminio streso sindromas.

Mirtis ištinka dėl pirminio arba antrinio širdies sustojimo. Gali būti, kad žaibas širdžiai nepakenkia, tačiau kvėpavimo centrui padaroma didelė žala. Tada ištinka antrinis širdies sustojimas. Kai iškrovos metu žaibas skverbiasi ne per odą, o per natūralias angas – burną, nosį, akis ar ausis, gali jas pažeisti. Taip sukeliama ir katarakta.

Mokslininkai diskutuoja, ar metaliniai daiktai, pavyzdžiui, grandinėlės, gali pagerinti žaibo nusikratymą – tokiu atveju žaibas lengviau „prabėga“.

Dažnas mitas, kad žaibas ir elektros generatoriaus sukurta srovė sukelia tokius pat sužalojimus. Taip nėra. Nuo žaibo neapsaugo specialūs drabužiai ar avalynė, o elektrikai mūvėdami gumines pirštines gali dirbti neišjungę srovės.

Pixabay nuotr.

– Kodėl žmonės nebebijo žaibų?

– Taip yra dėl urbanizacijos, intensyvios žmonių migracijos iš kaimo į miestą. Mieste dauguma pastatų yra su natūraliu įžeminimu, dėl to žmonės nustojo saugotis žaibų. Mūsų močiutės ir seneliai užaugę kaime, todėl žaibo jie baiminasi.

Kadangi mieste saugiau, stipriai sumažėjo nuo žaibo patiriamų traumų skaičius. Vis dėlto didėja poreikis laiką leisti gamtoje. Mūsų karta užaugusi be žaibo baimės, jie nesibaimina ir gamtoje, kur nėra jokios apsaugos.

Jei laiką planuojame leisti gamtoje, turime žinoti orų prognozę. Esant žaibo tikimybei, būtina turėti kokį nors pastatą arba automobilį, kuriame galima pasislėpti nuo žaibo.

Lietuvoje žaibai dažnesni ten, kur dienos metu susidaro didesni temperatūrų skirtumai – tai pietinė bei pietryčių Lietuva. Mažesni temperatūrų skirtumai gali susidaryti pajūryje. Žaibų tikimybė didesnė toliau nuo vandenyno ar jūros, kur yra didelių vandens telkinių, iš kurių gali susidaryti debesys.

Daugiausiai žaibų ir jų sužalojimų užfiksuojama dienos metu – nuo 12 iki 16 arba 18 valandos. Nuo 18 iki 24 valandos žaibai nėra reti, tačiau pastebima mažiau sužalojimų, nes žmonės jau būna namuose, kur yra saugu.

– Ar yra žmonių, kurie patiria nestiprų žaibo nukrėtimą, dėl to nejaučia diskomforto ir nesikreipia į gydytojus?

– Būtų gerai, kad ir tokiu atveju jie kreiptųsi į gydytojus ir užfiksuotų įvykį. Tokia informacija turėtų būti įrašyta į ambulatorinę kortelę – jei ateityje kiltų psichologinių ar nervų sistemos problemų, gydytojai žinotų priežastį.

– Ar žaibo sukelti nudegimai gyja sunkiau?

– Dažniausiai žaibo sukelti nudegimai yra minimalūs, jie gyja savaime ir nepalieka randų. Žinoma, būna atvejų, kai žmonės patiria rimtus nudegimus. Labai didelės energijos žaibai gali tiesiog sudeginti žmogų. Vis dėlto mitas, kad, žaibui trenkus į žmogų, iš jo lieka tik pelenų krūva, neteisingas. Dažniausiai žmonės išgyvena.

Neseniai radau tokį komentarą, kad jei į žmogų trenkia žaibas, jį reikia išnešti į lauką ir užkasti po žeme, taip žaibas „išeina“. Tai netiesa. Žmonės taip pat bijo gaivinti nutrenktą žaibo, nes mano, kad jis gali būti pavojingas ir nukrėsti, – tai taip pat klaidinga nuomonė. Gali būti tik pavojus dar kartą gauti žaibo smūgį, todėl nukentėjusįjį reikėtų kuo greičiau įnešti į pastatą ir gaivinti ten.