Stebina ir žavi

Ne tik baltas chalatas, bet ir baltas veliumas. Taip apsirengusi moteris Respublikinės Kauno ligoninės Neurologijos skyriuje patraukia dėmesį ir kelia nuostabą. Vienuolė?

"Tikrai taip. Esu sesuo Rafaela", – smulkutės moters veidą nušviečia plati šypsena, suteikianti drąsos toliau tenkinti smalsumą.

Taip, ji čia dirba. Jau ne vienas mėnuo. Ir sekasi jai puikiai.

"Labai simpatiška sesutė. Vaistus suleidžia, kateterį be skausmo įvedė. Antrąkart ligoninėje guliu, bet niekada nebuvau mačiusi, kad vienuolės čia dirbtų. Ji mėgsta savo darbą", – sako vienos palatos tarpdury sutikta ligoninės pacientė.

Jai, Laimai Kovaliovai, pritaria ir pro šalį einantis jaunas vyras, negalėjęs nepagirti tokios slaugytojos. Tiesa, jas ligoniai tebevadina seselėmis.

"Akivaizdu, kad ši seselė dirba iš širdies. Vaistus leidžia taip švelniai, kad miegantis nepabustų. Dėmesingumas ligoniui, atjauta – tai įgimti bruožai, medicina jai – pašaukimas", – įsitikinęs šiai seselei priskirtoje palatoje besigydantis Rolandas Sutkevičius.

Joanna neabejoja, kad atjauta, nuoširdumas, netgi šypsena gydo kaip ir vaistai.

Visuomet kone bėgte

"Mano palatos kaimynė išsirengė ir sėdi nuoga", – atėjusi į slaugytojų postą pranešė ligonė.

Sesuo Rafaela tvarkė dokumentus. Jau buvo po trijų – jos darbo laikas pasibaigęs, bet metė rašiklį ir paskui koleges nubėgo į palatą. Matydamas tai R.Sutkevičius pabrėžė, kad ji visuomet taip: ne vaikšto, o bėgioja.

"Joanna – nepaprastai šiltas žmogus. Eina, skuba, priklauso ar ne. Nuolat paklaus, gal padėti? Tokių žmonių reta", – grįžusi iš palatos apie kolegę, kurią vadina tikruoju vardu – Joanna, kalba Nida Rudaitienė.

Ir piktinasi, kai Joanną kartais net gydytojai pavadina vienuole.

"Tuomet sakau: ji turi vardą. Ji slaugytoja, seselė. Tikras vardas – Joanna. Pagal tikėjimą – sesuo Rafaela", – N.Rudaitienė su meile pasakoja apie kolegę ir jos seseris, pas kurias svečiavosi Joannos pakviesta.

Svečiavosi ne viena, su kitomis slaugytojomis, ir puikiai praleido vakarą: po šv.Mišių vaišinosi, žaidė protmūšį.

"Namo grįžau pakylėta, galva buvo šviesi šviesi. Vienuolyne labai gera aura, visos vienuolės labai nuoširdžios", – žavisi bendrosios praktikos slaugytoja N.Rudaitienė.

Svajonė ir pašaukimas

Joanna, arba sesuo Rafaela, – ne lietuvė, o lenkė. Atsiprašo, kad ne visai taisyklingai kalba lietuviškai. Gimusi Lenkijos pietuose, netoli Čekijos sienos, lietuvių kalba susidomėjo dar gyvendama tėvų namuose.

"Kaimynas, dirbęs universitete, mokėjo lietuviškai, ir aš iš jo gaudžiau kiekvieną žodį", – nusišypso.

Vienuole sumanė būti, sulaukusi 20-ies. Buvo baigusi mokyklą, įgijusi maisto technologės specialybę. Sprendimas pasirinkti visai kitą gyvenimo kelią, kalba atvirai, tėvų nenudžiugino, netgi nustebino. Bet dabar jie dukters pasirinkimą sveikina. Svarbiausia, kad Joanna yra laiminga.

"Tai mano pašaukimas, iš Dievo. Tarsi išgirdau kažkieno balsą: palik viską ir ateik. Ir palikau", – šypsosi sesuo Rafaela.

Šio sprendimo ji niekada nesigailėjo. Juolab kad dirba darbą, apie kurį, o ne vienuolyną, svajojo nuo vaikystės.

"Svajojau būti misioniere, pavyzdžiui, Afrikoje. Slaugyti ligonius – nuo vaikystės turėjau tokį troškimą", – pasakoja.

Ten, kur sunkiausia

Joannos svajonės išsipildė, kai ji tapo Šv.Elžbietos seserų kongregacijos seserimi.

Šventoji Elžbieta vadinama gailestingumo motina. Ji paskelbta šventąja, nes išsižadėjo viso savo turto, Vokietijoje įsteigė ligoninę, iki mirties rūpinosi sergančiaisiais.

Joanna, tapusi seserimi Rafaela, baigė slaugos studijas Lenkijoje. Dirbo senelių namuose. Kai kongregacijos vyresnybė pasiūlė važiuoti į Lietuvą, mielai sutiko. Iš pradžių dirbo Raudonojo Kryžiaus draugijoje, vėliau – slaugytojos padėjėja Respublikinės Kauno ligoninės Neurologijos skyriuje.

"Joanna panoro likti mūsų skyriuje. Susitvarkė darbo dokumentus ir pradėjo dirbti bendrosios praktikos slaugytoja. Mus sužavėjo jos ramumas, paslaugumas, noras kalbėti lietuviškai. Pacientus ir jų artimuosius žavi ne tik išvardytos savybės ir atliekamas darbas, bet ir jos vienuoliška apranga. Atsiliepimai apie ją tik teigiami", – darbuotoją apibūdino Neurologijos skyriaus vadovė Aistė Čikotienė.

Šis skyrius – vienas sunkiausių: ne vienas ligonis yra patyręs insultą, o kai čia patenka vėliau nei per pirmąsias tris ligos valandas – padariniai gali būti labai sunkūs ir nebepašalinami.

Vienuolės gali važiuoti atostogauti kur nori, mokytis ar dirbti, eiti į paskaitas. Kai kurios Rafaelos seserys studijuoja pedagogiką, dirba tikybos mokytojomis.

"Jaučiuosi kaip žuvis vandenyje, nes mūsų pašaukimas – būti prie ligonių. Juk per karą vienuolės eidavo gelbėti sužeistųjų. Mūsų kongregacijos seserys dirbo Jurbarke, finansavo psichiatrijos ligoninės Švėkšnoje statybą", – pasakoja sesuo Rafaela.

Empatija ir tikėjimas

Ji Lietuvoje jau treji metai. Gyvena vienuolyne Aleksote. Į darbą atvažiuoja kartu su Rokų parapijos klebonu, kuris kas rytą aukoja šv.Mišias vienuolyne.

Po darbo sesuo į savo namus, kurie yra vienuolynas, grįžta autobusu. Kai reikia, vairuoja automobilį, naudojasi visomis informacinėmis technologijomis. Medicininius dokumentus pildo lietuvių kalba. Nori ją išmokti dar geriau, jei ko nežino, pataria kolegės.

"Esu empatiška ligoniams", – bendrosios praktikos slaugytoja Joanna neabejoja, kad atjauta, nuoširdumas, netgi šypsena gydo kaip ir vaistai.

Ji įsitikinusi, kad gydo ir tikėjimas Dievą. Greičiau sveiksta tie, kurie meldžiasi ir už kuriuos meldžiamasi.

"Kasdien meldžiuosi už visą mūsų komandą ir už kiekvieną pacientą. Už sunkius ligonius meldžiuosi daugiau. Užsakau Mišias", – pasakoja sesuo Rafaela ir tvirtina, kad malda ir tikėjimas padeda nusiraminti, pasikliauti gydytojais, suteikia vilties pasveikti.

Slaugytoja ir vienuolė Dievo dovana vadina sunkių ligonių išgijimą, kai net medicina to nesitiki.

"Kodėl vienas išgijo, kitas – ne?" – klausia ir atsako, kad tai žino tik Dievas.

Ji pati sveikata nesiskundžia, sako esanti sveika, nebent retkarčiais, sušąlus, paskauda gerklę. Tuomet gali nueiti pas šeimos gydytoją. Ji dirba, todėl moka sveikatos draudimo mokesčius. Jei būtų tik vienuolė – juos sumokėtų kongregacija.

Apie gyvenimą ir mirtį

Joannos tėtis dar dirba, nors, kaip ir mama, jau pensinio amžiaus. Jei jie, neduok Dieve, susirgtų, dukra važiuotų jų slaugyti.

Pas tėvus Joanna praleidžia atostogas, o būdama vienuolyne bendrauja su jais telefonu, skambina kiekvieną sekmadienį. Su broliais, kurių turi du, susisiekia per skaipą, mesendžerį. Norėtų, kad artimieji atvažiuotų į Lietuvą. Vienuolyne yra kur apsistoti svečiams. Neseniai buvo atvykusi Joannos draugė su šeima. Kita draugė sulaužė įžadus, bet Joanna jos nesmerkia.

"Būti vienuole – tai pašaukimas", – pakartoja, ką jau yra sakiusi, ir paaiškina, kad tai neįkalina tarp keturių sienų.

Vienuolės gali važiuoti atostogauti kur nori, mokytis ar dirbti, eiti į paskaitas. Kai kurios Rafaelos seserys studijuoja pedagogiką, dirba tikybos mokytojomis. Tik jų namai – vienuolynas, ir Rafaelai po darbo užtrukus "Kauno dienos" redakcijoje vyresnioji pasiteiravo, ar viskas gerai, kodėl ji negrįžta įprastu laiku.

Poryt – Visų šventųjų diena. Negalėjome nepakalbėti šia tema. Sesuo Rafaela pabrėžia, kad lapkričio 1-oji skirta būtent šventiesiems pagerbti, paprašyti jų globos, užtarimo, o lapkričio 2-oji – Vėlinės, mirusiųjų atminimo diena, kai meldžiamasi už jų amžiną buvimą danguje. Rafaela su seserimis taip pat eis į kapines uždegti po žvakę ant mirusių vienuolių, senelių namų globotinių kapų.

"Nereikia bijoti mirties, jei tikime, kad gyvenimas su ja nesibaigia, jei žinome, kad einame į kitą šalį, ten, danguje", – drąsina sesuo Rafaela, dirbdama ligoninėje ne kartą stebėjusi akistatą su mirtimi, kai ligoniai iš jos išplėšiami arba iškeliauja į amžiną gyvenimą.

Ar Joanna, sesuo Rafaela, tuo tiki?

"Įrodymų nėra. Tik tikėjimas. Aš tikiu", – tvirtai ištaria jauna gležna moteris.

Ji neabejotinai laiminga.