Quantcast

Skausmo atsikrato jį nupiešę

Dailės terapija – tai jausmų veidrodis, kuriame specialistas geba įžvelgti vidines paciento problemas, apie kurias jis pats nepasako. Šios terapijos paslaptis atskleidžia Lietuvoje viešėjusi Škotijos Edinburgo universiteto profesorė Margaret Hills.

– Dailės terapija – tai ne tik gydymo, bet ir diagnostikos metodas?

– Menas – tarsi komunikacija, bet kartu ir veikla, kadangi veikimas ir yra pats svarbiausias komponentas. Dailės terapeutui svarbiausia yra ne žiūrėti į meno kūrinį, o pats kūrimo procesas. Veikimu, bendravimu ir dalijimusi yra grindžiami santykiai tarp terapeuto ir jo paciento. Čia ypač svarbu, kad piešimas ar kitas dailės terapijos procesas vyktų ne išsiblaškius, skubant ar norint pabėgti nuo savo minčių, bet turint tikslą. Tai priartina žmones prie jų pačių, tiksliau, tikrojo "aš", padeda suvokti save ir išlukštenti viduje glūdinčias problemas.

– Ar galime teigti, kad dailės terapija yra tarsi tiltas, nutiestas tarp pagalbos prašančiojo ir pagalbą teikiančiojo?

– Psichoterapija yra kaip intervencinis gydymas, taigi, daugiau negu tiltas. Dailės terapeutas privalo profesionaliai parinkti reikiamą komunikacijos būdą. Pavyzdžiui, jeigu aš dirbu su pacientu, kurį atsiuntė psichiatrijos specialistas, mano priėjimo būdas bus visiškai kitoks, nei dirbant su pabėgėliu arba psichologinių problemų turinčiu vaiku. Pacientų situacijos yra labai skirtingos, todėl priėjimo būdai, arba, vadinkime, komunikacijos tiltai, taip pat turi būti skirtingi.

– Kokios priemonės naudojamos dailės terapijos metu: dažai, pieštukai?

– Pacientai piešia, naudoja molį. Norėčiau pabrėžti, kad mes, dailės terapijos specialistai, nepiešiame ir nelipdome. Tai daro pacientai, o mes šios veiklos metu išgauname svarbią informaciją. Dailės terapija gali būti atliekama individualiai arba grupėse.

– Kaip vyksta bendravimas? Ar jūs prašote paciento nupiešti kažką konkretaus?

– Pacientą pas terapeutą atveda jo paties bėdos, nelaimingi išgyvenimai. Dailės terapeutai nekuria, jie dirba su tuo, ką "atsineša" pacientas. Pavyzdžiui, jeigu pas mane ateina vaikas, kuriam labai sunku susikoncentruoti ir dėl to jis tampa labai nelaimingas, aš dirbu būtent su šiuo unikaliu vaiku ir kuriu situaciją tokią, kuri kviečia vaiką kalbėtis su manimi apie jo ir tik jo problemas. Sakydama "kalbėtis" turiu omenyje tai, kad dailės terapeutas sukuria situaciją, kurios metu išgaunama informacija, kas slegia pacientą. Mažas vaikas niekada nepasakys: "Oi, žinote, aš turiu problemą." Tokiu atveju aš privalau rasti priėjimą prie vaiko. Dažniausiai tai padarau per dailę, nes piešimo metu aš galiu paklausti, ką vaikas piešia, galiu paprašyti jo apibūdinti, ką jis mėgsta, ko – ne, galiu sužinoti apie jo šeimą, apie visą vaiko gyvenimą.

– Ar piešinys gali atskleisti informaciją, kuri reikalinga gydymui?

– Aš nespėlioju, ką nupiešė pacientas. Aš bandau kalbėtis. Kartu su pacientu mes žiūrime į piešinį ir diskutuojame apie tai, kas pavaizduota. Vaikai yra be galo kūrybingi, todėl niekada neinterpretuoju, tik nukreipiu juos, kad piešdami man papasakotų apie save ir atsivertų.

– Kokiems ligoniams dailės terapija gali padėti įveikti jų problemas?


Šiame straipsnyje: dailės terapijaskausmasgydymas

NAUJAUSI KOMENTARAI

Galerijos

Daugiau straipsnių