Kepenų dalies auginimas, šio organo transplantacija iš gyvo donoro – gydymo metodai, kuriuos gali taikyti ir Kauno klinikų Chirurgijos skyriaus vadovas profesorius Giedrius Barauskas. Jis griauna mitus apie kai kurių žmogaus vidaus organų neliečiamumą, bet pataria, kaip išvengti skalpelio.

– Jūs garsėjate tuo, kad darote sudėtingiausias vidaus organų operacijas ir seniai chirurginiu būdu gydote ligonius, sergančius ne tik kepenų, tulžies latakų ligomis, bet ir kasos, kuri, žinojome, yra neliečiama. Kaip yra iš tiesų?

– Tai, kad kasa neliečiama – melas ir apgaulė, neturi nieko bendra su realybe. Tiesa tai buvo prieš 50 metų. Dabar ir kepenys, ir kasa, ir tulžies latakai yra gydomi chirurginiu būdu. Atliekame visą spektrą operacijų, kurios tinka šiems organams gydyti. Visa, kas šioje srityje daroma pasaulyje, atliekame ir mes.

– Tačiau pačias sudėtingiausias kasos ir kepenų operacijas atliekate tik jūs ir Chirurgijos klinikos vadovas profesorius Juozas Pundzius?

– Lietuva – labai maža šalis. Ir ligonių yra palyginti mažai, todėl kalbėti, kad reikėtų 10–20 šios srities specialistų, nėra prasmės. Jei jų bus daug – per metus padarys po kelias operacijas. Nebus nei patirties, nei, be jos, gerų rezultatų. Lietuvoje tokios operacijos atliekamos pas mus ir Vilniaus Santariškių klinikose. To mūsų šaliai pakanka.

– O iš ko jūs mokotės? Juk tokių opių organų gydymas, juolab naujų metodų taikymas reikalauja kruopštaus pasirengimo?

– Gydytojų darbas, o amatu jo nenorėčiau vadinti, nors kartais taip sakoma, yra sritis, kuri reikalauja mokytis visą gyvenimą. Niekada negali sustoti. Jei sustosi – atsiliksi. Viskas eina į priekį, ir negalima būti vien savo kieme. Jei jame esi pirmas, pažiūrėjus platesniu mastu, gali būti beveik paskutinis. Kad toks nebūtum, turi gyventi toje srityje, ieškoti problemų sprendimų ir taip eiti į priekį. Taigi bendraujame su kolegomis iš užsienio šalių, domimės, mokomės. Parsivežame naujų metodų ir juos taikome mūsų pacientams, kad jie gautų aukščiausio lygio pagalbą savo šalyje. Tik maži vaikai siunčiami į užsienį kepenų transplantacijų operacijoms. Dažniausiai – į Varšuvą. Ten yra centras, kur vaikams persodinamos tėvų kepenys. Lenkijoje, kur gyventojų dešimt kartų daugiau nei Lietuvoje, yra tik vienas toks centras, ir to pakanka. Pas mus tokių ligonių per metus būna vienas du, todėl sprendimas juos gydyti kaimyninėje šalyje yra visokeriopai efektyvus.

– Ar dėl auglių, juolab vaikams, dažniausiai transplantuojamos kepenys? Ar navikus iš jų ir net kasos dažniau išoperuojate?

– Auglius operuojame, bet ne visus. Yra ribos, ką galima ir ko ne. Tai priklauso nuo naviko dydžio, jo išplitimo laipsnio, savybių. Kai jau būna išsivysčiusios kasos ar kepenų vėžio tolimosios metastazės, operacinis gydymas nebetinka. Tačiau jis galimas esant storosios žarnos vėžio metastazėms, ir tai labai efektyvu. Suderinus kartu su chemoterapija, rezultatai tikrai geri, dalis pacientų gyvena ir pamiršta savo ligą. Kasos vėžys dėl jam būdingo agresyvumo operuojamas vidutiniškai vienam iš penkių sergančiųjų. Kitiems nėra prasmės to daryti, nes operacija neduos jokios naudos, ir dar teks iškęsti jos padarinius.

– Gal dėl to susiformavo nuomonė, kad kasa yra neliečiama?

– Ne, ši nuomonė susiformavo, kai buvome atskirti nuo pasaulio geležine uždanga. Tuomet Lietuvoje kasos chirurgijos nebuvo, nebent pavieniai atvejai. Neturėta jokios sistemos, diagnostika buvo labai sudėtinga. Dabar, gerėjant radiologinės diagnostikos prieinamumui, turime galimybių daugiau sužinoti apie įvairias ligas, ne tik apie kasos vėžį.

Yra ir kitų navikinių kasos ir jai gretimų organų ligų, kurios gydomos taip pat operaciniu būdu. Tie navikai mažesnio agresyvumo, jų gydymo prognozė daug geresnė. Pavyzdžiui, vienos iš dvylikapirštės žarnos struktūrų – didžiojo spenelio, kur atsiveria tulžies ir kasos latakai, vėžys pasitaiko rečiau nei kasos, bet jį išoperavus penkerius metus išgyvena 50–60 proc. ligonių, dešimt metų – apie 40 proc. Tai labai daug, kalbant apie žarnyno vėžį, kuris iš principo sunkiai gydomas, ypač viršutinės jo dalies. Taigi yra daug stereotipų, legendų, gandų, kurie niekuo nepagrįsti. Žmonės to paprasčiausiai nežino, lengvai prieinamos, suprantamos ir patikimos informacijos apie tai tikrai nepakanka.

– Galbūt dėl to mes pesimistiškai vertiname onkologinių ligų gydymą ir jų labai bijome? Ar kepenų ir kasos vėžio ligos dažnos?

– Statistikos duomenimis, šių organų vėžiu mūsų šalyje per metus suserga 11 gyventojų iš 100 tūkst. Vadinasi, kasmet jis diagnozuojamas 330 ligonių. Iš jų išoperuojama vos 10–15 proc. Dalis ligonių, kurie galėtų būti operuojami, pradingsta iš medikų akiračio. Gali būti dėl to, kai jiems "geri žmonės" pataria, kad kasa yra neoperuojamas organas, jo negalima liesti, nes jei paliesi – tau viskas. Po šių operacijų mirštamumas yra mažesnis nei 5 proc.

– Kepenų, kasos vėžio priežastys turbūt yra tos pačios kaip ir visų onkologinių ligų?

– Taip. O jei šnekėtume visai atvirai – tiksliai jos nėra žinomos. Epidemiologinių studijų, kiek gali pakenkti vienokie ar kitokie aplinkos veiksniai, rezultatai neretai yra prieštaringi. Pastaraisiais metais akcentuojama tabako žala. Iš tiesų rūkymas yra labai neigiamai veikiantis faktorius. Tačiau, pažvelgus retrospektyviai, rūkančiųjų dabar yra mažiau, nei buvo prieš šimtą ar du šimtus metų. Bet niekas nežino, kiek žmonių tuomet sirgo kasos vėžiu – jo nediagnozuodavo. Vienu metu buvo kalbama, kad kava labai kenkia. Dar kažkas kenks. Greičiausiai yra visas priežasčių kompleksas. Bet kokiu atveju tai yra gyvenant besikaupiančios genetinės mutacijos, kurios nulemia bet kurios onkologinės ligos išsivystymą.

– Kokių navikų aptinkama ir operuojama daugiau: piktybinių ar gerybinių?

– Yra visas spektras kasos operacijų. Vienos atliekamos dėl lėtinio kasos uždegimo – ligos, kurią neretai sukelia piktnaudžiavimas alkoholiu, ir tokių pacientų yra didžioji dalis. Daliai ligonių šį susirgimą sukelia ilgai negydyta tulžies pūslės akmenligė. Pasaulyje ji operuojama vos diagnozavus, ir tai prilygsta lėtinio kasos uždegimo prevencijai. Pas mus neretai laukiama, kol išsivysto sunki kasos liga.

Beje, lėtinis kasos uždegimas – tai kasos randėjimas, su uždegimu neturintis nieko bendro. Tai tik senas pavadinimas, neatspindintis ligos esmės, kaip daug kas medicinoje tradiciška, konservatyvu.

Taigi lėtinis kasos uždegimas, arba randėjimas, skirtingai nei ūminis, kai dėl netinkamos fermentų aktyvacijos žūsta kasos ląstelės ir ji nekrozuoja, gali būti greitesnis ar lėtesnis, bet jis nesustoja. Tai priklauso ir nuo žmogaus gyvenimo būdo. Deja, kai piktnaudžiaujantieji alkoholiu po operacijos pasijunta geriau, neretai grįžta prie žalingų įpročių. Iki operacijos sako: ne ne, aš jau trys mėnesiai kaip nė lašo neragavau. Aš atsakau taip: negeri todėl, kad negali.

– Pas mus nepakankamai gydomos priklausomybės ligos?

– Esame diskutavę su kitų Europos šalių medikais, kurie užsiima šių ligų gydymu. Daugelyje šalių pacientai, diagnozavus jiems alkoholinę kepenų cirozę ar alkoholinės kilmės lėtinį kasos uždegimą, pirmiausia nukreipiami konsultuotis ir gydytis pas priklausomybės ligų gydytoją. Po tokio gydymo pas chirurgus grįžta tik ketvirtadalis ar penktadalis šių pacientų. Kitiems, grįžus prie normalios sveikos gyvensenos, operacijos nebereikia. Organizmas – labai galinga save reguliuojanti sistema, daugelį problemų išsprendžia ir be chirurgo įsikišimo.

– Alkoholis kenkia ir kepenims, ir kasai?

– Taip, tik liga pasireiškia skirtingomis formomis. Jos gydymas irgi skirtingas: kasą galima operuoti, o dėl alkoholio vartojimo išsivysčius kepenų cirozei ligonį gali išgelbėti tik transplantacija. Kepenys – labai brangus organas, todėl pirmiausia jis turėtų būti transplantuojamas dėl kitų kepenų ligų – virusinio hepatito sukeltos kepenų cirozės, jos fone išsivysčiusio kepenų vėžio, kitų įgimtų ar įgytų lėtinių kepenų ligų, kurios galiausiai lemia tai, kad išsivysto kepenų cirozė.

– Bet navikas kepenyse gali būti išoperuotas lokaliai?

– Gali būti išoperuotas, priklausomai nuo jo dydžio, išplitimo, kepenų pažeidimo pobūdžio, kepenų funkcijos, paciento amžiaus, jo gyvenimo potencialo – turime vertinti visą kompleksą. Tai nėra lengva. Šiuo metu turimi domenys rodo, kad kepenų rezekcija ir kepenų transplantacija yra lygiaverčiai kepenų vėžio gydymo būdai. Persodinus kepenis ligoniui, kuriam nustatytas nedidelis kepenų navikas, rezultatai yra geresni.

Kai navikas didelis ar navikų yra daug, ir transplantacija ne visada bus veiksminga. Prieš planuojant bet kokį intervencinį gydymą labai daug ką reikia įvertinti: ar tai būtų operacija, ar vietinis naviko sunaikinimas, tarkime, radiodažnio bangomis ar kitais metodais. Yra visas spektras metodų, kurių privalumus ir trūkumus reikia pasverti, sudėlioti į lentynėles ir išrinkti tą, kuris yra geriausias konkrečiam pacientui.

– Išoperavus naviką kepenyse, jos tikrai atauga?

– Taip, jos tikrai auga. Kepenys yra pagrindinė organizmo laboratorija. Jei po operacijos liks per maža kepenų dalis, organizmo poreikiai nebus patenkinami, išsivystys kepenų funkcijos nepakankamumas, o pakeisti šio organo nėra kuo. Ne taip, kaip inkstai, kurių funkcijai sutrikus, galima prijungti išorinį dializės aparatą. Norint išvengti pooperacinio kepenų funkcijos nepakankamumo, reikia užauginti sveiką jų dalį prieš planuojamą operaciją. Tai įmanoma, kraujotaką nukreipus į tą būsimą kepenų likutį, kuris pradeda hipertrofuoti, augti. Jei auginama dalis padidėja tiek, kad jos tūris tenkina paciento poreikius, atliekame didelę kepenų operaciją.

– Tai yra daroma Kaune?

– Ir Kaune, ir Vilniuje. Kepenys apskritai linkusios didėti. Po operacijos, kuo ji didesnė, tuo sparčiau jos auga. Tuo metu didėja ir dauginasi visos kepenų ląstelės. Viskas vyksta taip, kad organizmas prisitaikytų prie aplinkos sąlygų.

– Kokių idėjų parsivežėte iš pasaulinio Hepatopankreatinės chirurgų asociacijos kongreso Seule?

– Rytų Azijoje labai aukštas šios medicinos srities lygis, iš Pietų Korėjos ir kitų šio žemyno šalių kolegų yra ko pasimokyti. Jie atlieka labai daug operacijų, atitinkamai gyventojų skaičiui. Dėl religinių, etinių problemų Rytų šalyse kepenų transplantacija vyksta tik iš gyvo donoro ir tokios operacijos yra aukštasis kepenų chirurgijos pilotažas. Dalį kepenų aukoja sveiki artimi giminaičiai. Tai daroma daug kur pasaulyje, ypač Pietų Korėjoje, Taivane, Japonijoje.

– Ką manote, ar taip bus Lietuvoje?

– Gyvo donoro inkstų donorystė pas mus taikoma jau seniai. Būtų galima transplantuoti ir dalį kepenų, bet poreikis nėra didelis. Be to, tai labai subtilu, iškyla dviejų gyvybių – donoro ir recipiento – sveikatos problema. Niekas neapdraustas, kad donoro, iki operacijos buvusio visiškai sveiko, sveikata po jos nesutriks. Geresnis sprendimas – organų donorystės skatinimas. Kol kas tai banguojantis procesas, priklauso nuo jos propagavimo akcijų, pagaliau ir nuo to, kiek valstybė suinteresuota skatinti donorų paieškas. Tai yra didelis darbas.

– Transplantacija ir kepenų, kasos operacijos labai sudėtingos?

– Įgudus tai daryti – nesudėtingos, bet kiekvienas pacientas yra kitoks. Labai svarbu itin profesionaliai atrinkti, ar tinka ligonis operuoti. Kiekvienai operacijai reikia pasirengti, kad ji nebūtų pavojinga ligoniui ir varginanti chirurgui, neištiktų netikėtų dalykų. Reikia atlikti namų darbus su visais radiologiniais vaizdais, tyrimų rezultatais. Mūsų operacijos yra ilgos. Pavyzdžiui, kasos galvos rezekcija trunka penkias–šešias valandas. Kartais šiek tiek trumpiau, o kartais ir aštuonias ar dešimt valandų.

– Dažnai pasitaiko traumų, kai kepenys plyšta. Ar tai labai pavojinga? Jas taip pat operuojate, ir nedelsiant?

– Tokiu atveju paprastai nėra daromos didelės apimties operacijos. Taikoma visai kita, sužalojimo kontrolės koncepcija. Tai reiškia, kad naudojamos minimalios priemonės sustabdyti kraujavimą, kuris iš sužalotų kepenų būna sunkiai kontroliuojamas. Visi veiksmai skirti situacijai stabilizuoti ir ligonio gyvybinėms  funkcijoms išsaugoti. Tik vėliau, jei reikia, grįžtama prie chirurginių veiksmų.