Iki 1964 m. spalio 14 d., kada buvo atlikta pirmoji atviros širdies operacija, kurios metu būtina atjungti širdį, „įeiti“ į jos vidų, pažvelgti į ją, susiorientuoti, pagydyti ir užsiūti, nebuvo galima net pasvajoti. Taip teigia istorinį įvykį Lietuvos medicinoje iš arti stebėjęs Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto prof. Giedrius Uždavinys. Anot jo, ši data žymi moderniosios širdies chirurgijos mūsų šalyje gimimą. 

Profesoriaus manymu, sulig šia operacija ėmė formuotis lietuviška kardiochirurgijos mokykla. „Tai skatino vystytis ne tik chirurgiją, bet ir gretutinius mokslus – hematologiją, biochemiją, imunologiją, klinikinę anesteziologiją, farmakologiją ir daugelį dalykų, kurie kaip kalnas, sukrautas į vieną visumą, davė tai, ko reikėjo mokslui“, – interviu LRT Radijo laidai „Ryto garsai“ sako prof. G. Uždavinys.

Trečiadienį rengiama  tarptautinė  konferencija, skirta pirmosios atviros širdies operacijos Lietuvoje 50-mečiui.

– 1964-ųjų spalį atvira širdies operacija pirmą kartą buvo atlikta Vilniuje. Profesoriau, kiek tai apskritai buvo nauja medicinoje ir koks tai buvo iššūkis prieš pusę amžiaus Lietuvos kardiochirurgams? Juk tuo metu buvome izoliuoti nuo Vakarų pasaulio mokslo pasiekimų.

– Tai iš tiesų buvo iššūkis ir rimtas istorinis įvykis Lietuvos medicinoje. Galima sakyti, kad tai – moderniosios širdies chirurgijos gimimo data, nes iki tol Lietuvoje buvo atliekamos tik uždaros širdies operacijos, taip pat Vilniuje ir Kaune – kraujagyslių praeinamumą atstatančios operacijos. Tačiau apie širdies ligų gydymą, kada būtina atjungti širdį, „įeiti“ į jos vidų, pažvelgti, susiorientuoti ir pagydyti defektą, užsiūti arba praplatinti vožtuvą – apie tai nebuvo galima net svajoti. Mes buvome izoliuotoje politinėje sistemoje. Maskvoje, Leningrade, Kijeve tokios operacijos jau vyko, tačiau jos buvo su didelėmis komplikacijomis, jos vis dar buvo naujovė. O mums tai buvo išvis naujas, šviesus langas į medicinos mokslą.

Mes turėjome laboratoriją, kuri egzistavo jau ketvertą metų. Tai buvo širdies kraujagyslių chirurgijos eksperimentinė laboratorija. Turėjome ten ir entuziastų būrį, vadovaujamą prof. Algimanto Marcinkevičiaus, ieškančio būdų, kaip įdiegti šiuolaikinę širdies chirurgiją Lietuvoje. Per prof. A. Marcinkevičiaus kontaktus susisiekėme su Novosibirsko kraujo apytakos patologijos instituto akademiku J. Mešalkinu. Mums pavyko jį prikalbinti atvykti į Vilnių ir padėti atlikti pirmąją atviros širdies operaciją. Tai buvo 1964 m. spalio 14 d. , kada 14-metė Aldona Čečiurko iš Trakų (tarp kitko, ji tebėra gyva iki šiol ir gerai jaučiasi) buvo operuota. Ją operavo prof. A. Marcinkevičius, o asistavo J. Mešalkinas. Operacijos metu buvo uždarytas skilvelių pertvaros defektas, kuris buvo įgimtas. Nuo tos dienos žingsnis po žingsnio žengėme tobulindami savo metodikas, tyrimo metodus ir labai greitai, apie 1978 m., tapome viena iš trijų geriausių buvusios Sąjungos klinikų po Maskvos ir Kijevo.

– Kiek dar medikų, be prof. A. Marcinkevičiaus ir J. Mešalkino, dalyvavo atliekant pirmą tokią sudėtingą operaciją? Kokia buvo Jūsų užduotis jos metu?

– Tai buvo įspūdinga operacija! Dalyvavo, žinoma, daugiau medikų nei šiuo metu dalyvauja. Šalia prof. A. Marcinkevičiaus ir J. Mešalkino, buvo Vytautas Sirvydis, Vytautas Triponis, aš, anesteziologas Leonidas Zeldinas (šiuo metu jo nėra, jis Izraelyje), taip pat – Daumantas Kavoliūnas, kuris kartu su lietuviu tremtiniu Jeronimu Stundžia valdė dirbtinės kraujo apytakos aparatą. Operacijoje dalyvavo ir Alis Baublys, Gediminas Martinkėnas, Algis Matulionis ir, žinoma, jauna kardiologė Lina Pinigytė. Taip pat dalyvavo daugelis kitų, pavyzdžiui, Eugenijus Kosinskas, tuo metu buvęs operacinėje. Visi mes buvome operacinėje, vieni stebėjo, kiti – padėjo. V. Sirvydžiui ir V. Triponiui teko asistuoti tiesiogiai – paduoti instrumentus, palaikyti kabliukus, patempti siūlus ir vėliau, pabaigus operaciją, užsiūti krūtinės ląstą.

Tai buvo didelė atsakomybė ir didelė laimė, didelis džiaugsmas. Tai buvo ta diena, kai mes savo svajonę tarnauti mokslui ir savo gimtajam kraštui iš tiesų įvykdėme. Toliau buvo triumfalinis žygis, pasibaigęs 2005 m. pripažinimu – pasaulio širdies chirurgų suvažiavimu Vilniuje.

– Kaip sakėte, galima sakyti, kad prieš 50 metų Lietuvoje prasidėjo modernioji širdies chirurgija. Ar galima sakyti, kad tuo metu atsirado tai, ką šiuo metu vadiname lietuviška kardiochirurgijos mokykla?

– Be abejo. Tai skatino vystytis ne tik chirurgiją, bet ir gretutinius mokslus – hematologiją, biochemiją, imunologiją, klinikinę anesteziologiją, farmakologiją ir daugelį dalykų, kurie kaip kalnas, sukrautas į vieną visumą, davė tai, ko reikėjo mokslui, nes širdies chirurgija jungia daugybės specialybių pasiekimus. Įdiegdami tai, lyg ir paskubėdami į priekį, skatinome vystytis kardiologiją, anesteziologiją, hematologiją, biochemiją, imunologiją. Tai buvo žingsnis, kuris stumtelėjo į priekį visas kitas gretutines medicinos sritis.