250 kilokalorijų

Jei pamatytum Liną (vardas pakeistas – red. past.), pietaujančią universiteto kavinėje, nieko neįtartum. Tik priėjus arčiau galbūt užkliūtų akis už šiek tiek labiau išblyškusios odos, labiau įdubusių skruostikaulių ir plonesnių rankų nei įprastai. Tačiau apskritai ji pasirodytų sveika pirmakursė, studijuojanti mėgstamą dalyką, turinti trumpus sušiauštus plaukus ir pilkšvas akis.

Mažai kas įtartų, kaip jai vis dar sunku kiekvieną dieną stovėti eilėje prie kasos, šįkart – su jogurto indeliu ir bananu rankoje. Niekas nepagalvotų, kad šiandien ji pusdienį įtikinėjo save, kad viskas yra gerai ir ji nusipelnė tos tokios šiltos ir skanios bandelės, kuri viliojo vitrinoje. Bet pralaimėjo kovą su savimi. Ir todėl pasiėmė kai ką mažiau kaloringo.

Mažiau kaloringo? Gal jums taip ir atrodytų, tačiau ne Linai. Aplinkiniai nežino, kaip sunku jai neapžiūrėti jogurto indelio ir nesuskaičiuoti, kiek kalorijų šis turi. Nors žiūrėti nereikia – užsimerkus merginai iškyla skaičius 158. O dar bananas – 90. 158 + 90 = 248 kcal (kilokalorijos – red. past.).

Kitados tai buvo Linos paros kalorijų norma, kai šiaip žmogui per dieną reikia suvartoti vidutiniškai apie 2,5 tūkst. kilokalorijų. Linos racione kartais nebūdavo ir to pustrečio šimto.

Fobijos apsėsta močiutė

Lietuvoje nemažai kalbama apie patyčias mokykloje, psichologinį smurtą tarp paauglių, terorizavimo apraiškas draugų rate. Tačiau esti atvejų, kai nereikia net kojos žengti iš namų, kad patirtum ką nors panašaus. Viskas vyksta čia, namie, virtuvėje, ir terorizuoja patys artimiausi žmonės.

"Norėčiau pasakyti, kad viskas atsitiko staiga, bet ne – tai truko ilgą laiką nuo pat mano vaikystės. Mano močiutė, mamos mama, iki pat dabar yra apsėsta kažkokios keistos svorio manijos. Rodos, ir dabar ji dėvi dviem ar trimis dydžiais mažesnius drabužius nei aš", – pradeda pasakojimą Lina.

"Kai gimiau, – tęsia ji, – svėriau 4,5 kg. Taip, galbūt tai yra šiek tiek daugiau, nei įprastai sveria kūdikiai, tačiau tokie jau tie vaikai: putlūs, minkšti, su riestainiais aplink riešus ir kelius. Žinoma, to neprisimenu, tačiau mama pasakojo, kad močiutė jau tada pavadino mane storu kūdikiu."

Pasak merginos, tai buvo tik pradžia. Kai mama išvažiuodavo darbo reikalais, tekdavo dažnai viešėti pas močiutę, kur Linai nuo mažens buvo ugdoma antsvorio fobija.

Veidrodis: tu – stora

Akmeniniu veidu, nenorėdama parodyti, kas verda viduje, Lina dalijasi vaikystės prisiminimų detalėmis: kaip eidavo su močiute gatve ir ši tyliai baksnodavo į antsvorio turinčias moteris, vadindama jas spintomis. Kaip mergaitė, užsidariusi kambaryje ir skaitanti knygą, išgirsdavo šūksnį, kad ateitų pažiūrėti, kokią "storą karvę" rodo per televizorių. Kaip būdavo pastebimas kiekvienas jos priaugtas ar numestas kilogramas ar kokie negražūs jos keliai, kai norėdavo apsirengti trumpesnį sijoną.

Lina sako niekada nežinojusi, ką reiškia turėti tradicinę močiutę – tokią, kuri žiemą mezga vilnones kojines, kepa sausainius. Linos močiutės orkaitėje vis dar guli instrukcijos, kaip ja naudotis, nors orkaitė pirkta prieš gerus septynerius metus.

Galiausiai po ilgų psichologinio terorizavimo metų, bebaigiant vienuoliktą klasę, Linai galutinai išsivystė nevisavertiškumo jausmas. Sau ji atrodė bjauri, kvaila ir, svarbiausia, stora. Atsistojusi prieš veidrodį matydavo tik tai, kad tarpas tarp jos šlaunų per mažas, ant pilvo kabo nereikalingi riebalai, o rankų žastai per stori.