Tačiau dabar Svetlana tuo tiki, nes pati vos nepapildė baisios gripo statistikos. Šiandien Svetlanos istorijos pabaiga atrodo taip: jai amputuota viena koja. Ir tai buvo vienas geriausių scenarijų, kadangi jai patekus į gydytojų rankas, vilčių gyventi visai nebuvo.

„Daktarai žiūrėjo į tyrimus ir sakė, kad mano PH ir kraujo tyrimai – kaip lavono. O organizmas jau rūgštus. Man pasakė: tu jau buvai mirusi”.

Medikai: išgerk „Pertusino“ 

Viskas prasidėjo kaip ir daugumai sergančiųjų – nuo paprasto negalavimo. Pasijutusi blogai mergina tiesiog ignoravo ligą ir išėjo į darbą. Vakare ji pasigailėjo tokio savo sprendimo, nes teko kviesti greitąją. Atvykę medikai nieko blogo nepastebėjo ir gripo neįtarė. Svetlana pripažįsta – nelabai ir ieškojo. Kadangi nebuvo jokių šią ligą išduodančių simptomų – nei slogos, nei skaudančios gerklės, tik labai stipriai spaudžiama krūtinė, medikai nepasiūlė atlikti ir jokių tyrimų. Tiesiog – sveikti natūraliai.

„Medikai sakė – gerk daug skysčių, išsimiegok ir išgerk „Pertusino“.“

Akivaizdu, kad medikų reakcija turėjo būti kitokia, o apžiūra – detalesnė. Mat kitą dieną situacija tapo dar blogesnė, o temperatūra nuo 39 nukrito iki 35 laipsnių. Merdėjančią dukrą ant rankų į ligoninę atvežė tėtis. Netrukus ji jau gulėjo komos būsenoje. Atsisakė visi organai, todėl, gelbstint jos gyvybę, teko amputuoti koją. Apie tai mergina sužinojo tik po trijų savaičių, kuomet pabudo.

„Pabudusi labai išsigandau. Bandžiau prisiminti, kur esu, ką aš padariau. Aš negeriu, galvojau – gal pradėjau gert? Gal kažką užmušiau?”.

Jautė amputuotą galūnę

Merginą labiausiai gąsdino ir jos tuometinė situacija – kiekvienas organas turėjo po atskirą prie jo pajungtą aparatą. Ji pati net kvėpuoti negalėjo. Dėl to pabudus prasidėjo tikrasis košmaras. Teko išgirsti visą gyvenimą pakeitusią naujieną: tu jau nesi tokia, kokia buvai anksčiau.

Svetlana pasakoja, kad sudėtingiausia buvo susitaikyti su fantominiu skausmu. Skausmu, kuris neegzistuoja. Dažnas, kuris turėjo tokią traumą, papasakotų savo istoriją – kaip pakeltas naktį  bando pasikasyti ar pasitaisyti koją, kuris nėra. Amputuota galūnė vis dar jaučiama. Teko susitaikyti su tokia situacija, o gulėdama lovoje mergina suprato, kad yra absoliučiai pasikeitusi, o jos kūnas – vien tik kaulai ir oda.

„Niekas man nedavė veidrodžio, tačiau vieną kartą, sulaukusi vakaro, pažiūrėjau į atspindį lange. Jokios figūros neturėjau. Mačiau tik lentą. Dar neturėjau vienos kojos. Dėl to neleidau draugams važiuoti manęs lankyti. Nenorėjau, kad jie mane pamatytų tokią bejėgę ir pasikeitusią. Norėjau būti tokia pati”.

Meilė gali nuversti kalnus

Tačiau dėl savo noro būti tokia, kokia buvo prieš tai, Svetlana nuvertė kalnus. Ir nors buvo sunkių momentų, ji teigia: mačiau savo šeimos akis ir visus žmones, kurie dėl manęs stengėsi. Todėl ji pakilo ne tik dėl savęs, bet ir dėl jų. O visus, kurių aplinkoje yra panašaus likimo žmonių, Svetlana įspėja: nepalikime jų vienų. Palaikymas ir kasdien jaučiama meilė gali nuversti kalnus.

Šį šeštadienį „Bus visko“ laidoje Svetlana papasakos apie savo keliones aplink Europą, į kurias leidosi prabėgus pusei metų po nelaimės, žmonių reakcijas, stebint ją su metaline koja. Taip pat pasakos apie savo košmarus, kuriuos išgyveno gulėdama komoje. Ką reiškia jaustis lyg būtum prikaltas lovoje ir gulėtum psichiatrinėje ligoninėje, iš kurios nori pabėgti? Kaip atrodė jos akistata su mirtimi, filmuose matytas tunelis ir apie ką Svetlana svajoja šiandien?