Vien kilimėlių negana

Oro joga, dar vadinama antigravitacine, gimė Niujorke apie 1990-uosius, kai Brodvėjaus šokėjas ir buvęs gimnastikos meistras Christopheris Harrisonas jogos asanas papuošė plastiškais šokio ir pilateso judesiais.

Oro joga išsiskiria iš kitų rūšių vizualumu – vien su kilimėliais čia neapsieinama. Virš jų yra specialios juostos, vadinamos hamakais, alpinizmo kabliais pritvirtintos prie lubų. Šios priemonės užtikrina saugumą per užsiėmimą, o patys hamakai išlaiko net iki 300 kg svorį.

"Oro joga atrodo labai įdomiai, visi, vos pamatę, iš karto nori pabandyti", – pasakoja oro jogos instruktorė Jurga Bazytė.

Ir ji visiškai teisi. Pati apie oro jogą buvau skaičiusi internete ir, vos sužinojusi, kad yra galimybė lankyti užsiėmimus Kaune, laukiau šios dienos kaip mažas vaikas. Pati Jurga šią jogos rūšį atrado vos jai pasirodžius Lietuvoje.

"Tuo metu jogą praktikavau labai aktyviai: kasdien namuose ir eidavau į studiją. Kartą atsitiktinai pamačiusi skrajutę nusprendžiau išmėginti šią jogos rūšį. Ir patiko", – prisimena J.Bazytė.

Ji pastebi, kad žmonės, visai nepraktikavę jogos ar netgi visai nesportavę, nori stebuklo – kad jiems iš karto nusloptų skausmas. Tiesa, oro jogoje iš tiesų yra specialių pozų, kai apsiverčiame žemyn galva ir stuburas ilgėja. Tai gali padėti sumažinti nugaros skausmą, atpalaiduoti užspaustus nervus ir ištiesinti stuburą, jeigu jis iškrypęs. Norint atlikti šias pozas nereikia daug fizinių pastangų ir galime iš tiesų atsipalaiduoti.

Psichologiniai barjerai

Nenuostabu, kad pradėdami lankyti oro jogą žmonės labiausiai bijo nukristi ar iškristi iš juostų. Pati didelės baimės nejaučiau, tačiau kartais sukirba širdis, kai reikia atsiplėšti nuo žemės ar paleisti juostą.

J.Bazytė teigia, kad šis fizinis veiksmas yra labai susijęs su praktikuojančio žmogaus psichologine būsena, charakteriu, baimėmis. Instruktorės pastebėjimu, juostą paleisti yra ne tik fizinis, bet ir psichologinis žingsnis.

Paleidus juostą įvyksta pokyčių ir žmogaus mąstyme, suvokime. Atsikratoma asmeninių baimių, žmogus tarsi perlipa per save. Taip įgyjama išminties: jeigu galiu čia, galiu ir kitur.

"Galbūt baimė iškristi – ir reali, bet tai neįmanoma. Mokinys, kuris klauso mano instrukcijų, tai žino. Žinau ir aš, nes viską teisingai pasakiau, kaip reikia įeiti į tam tikrą pozą, – pasakoja J.Bazytė. – Vis dėlto mokiniai kartais yra tarsi užsiblokavę. Daugelis turi pasitikėjimo problemų, netiki kitais žmonėmis ir net savimi. Aš padedu įeiti į tą pozą, pajausti, kad juosta iš tiesų juos laiko. Ir kad nėra ko bijoti."

Praktikuojant oro jogą šie susidūrimai su baimėmis ir jų atsikratymas lemia psichologinius pokyčius. Mokytoja pastebi, kad žmonės ima labiau pasitikėti kitais ir savimi, o išmokę pozą, kurią bijojo atlikti, mokiniai vėliau jaučiasi labai puikiai.

"Daugelio dalykų, kurie man atrodė baisūs, dabar nebebijau. Bijojau kažką prarasti, kaip ir dauguma žmonių, bijojau ateities, neturėti pagrindo po kojomis, bijojau permainų. Vis dėlto iš asmeninės patirties galiu pasakyti, kad joga padėjo šias baimes įveikti", – atvirauja J.Bazytė.