Kauno klinikose nepilnametė pagimdė vaiką, įtariama, pastojusi nuo savo senelio. Tai vienas iš pribloškiamų faktų, dėl kurių gydytoja akušerė ginekologė Kristina Jarienė ieško būdų apginti lytinę prievartą patiriančias moteris.

– Esate gydytoja, mokslų daktarė, apsigynusi disertaciją iš ginekologijos, o greta tiesioginio darbo rūpinatės lyg ir tolima medicinai sritimi – moterų teisėmis, smurto aukomis. Kodėl tai darote?

– Pradėjusi dirbti vaikų ir paauglių ginekologe susidūriau su taip smarkiai sužalotomis pacientėmis, kad buvau priblokšta. Visų lytinės prievartos aukų mes nematome, pas mus atvyksta ar atvežamos tik tos aukos, kurioms reikalinga skubi, neatidėliotina ginekologo pagalba: susiūti audinius, stabdyti kraujavimą, atkurti dubens dugno ir tarpvietės anatomiją po sunkių sužalojimų. Mes, ginekologai, nesame išmokyti, kaip, suteikus pagalbą, surinkti galimus įkalčius, kuriuos vėliau galima panaudoti per ikiteisminį tyrimą ir teisme. Lygiai taip pat nemokame surašyti ir medicininės dokumentacijos, kuri padėtų moteriai ir tyrėjams vykstant ikiteisminiam procesui. Mūsų įrašai gali ne tik padėti, bet ir pakenkti nukentėjusiai moteriai, jei medicininė dokumentacija užpildoma netinkamai. Supratau, kad vien gydyti ir stebėti viską iš šalies negalėsiu.

Kita problema, apie kurią reikia kalbėti, yra ta, kad smurtautojai dažniausiai yra iš artimos aplinkos. Pasaulio statistikos duomenimis, iki 80 proc. nukentėjusių moterų pažįsta savo smurtautojus, iki 20 proc. lytinės prievartos atvejų įvyksta šeimose. Mergaitės ir moterys kenčia smurtą ir tyli. Priežasčių yra daug: baimė, emocinis sugniuždymas, kaltės ir gėdos jausmas, viešumo vengimas, abejonės teisingumu, galų gale jos nežino, kur kreiptis ir ką daryti. Mažos mergaitės yra bauginamos smurtautojų, joms grasinama susidoroti ne tik su jomis, bet ir su jų artimaisiais, arba aiškinama, kad kitą kartą dar labiau skaudės. Į teisėsaugą kreipiasi tik apie 10 proc. visų aukų ir tik pusė bylų yra sėkmingai užbaigiamos aukos naudai. Negana to, prievartą patyrusios moterys per teismo procesą vėl patiria tą patį košmarą: tai klausimai, abejonės, netikėjimas, netgi patyčios. Kuri auka to norėtų? Į medikus kreipiasi iki 40 proc. aukų. Vis dėlto jos nepasako: mane išprievartavo, padėk man. Jos ateina pasitikrinti dėl lytiškai plintančių ligų, nutraukti nėštumą, gydytis sulaužytų galūnių, skundžiasi įvairiais kitais negalavimais. Gydytojai smurto padarinių neatpažįsta arba vengia apie tai kalbėti, nes nežino, ką daryti, kaip padėti.

– Taip yra dabar, šiais laikais? Ką darote jūs?

– Noriu, kad moterys nebijotų kreiptis pagalbos ir kad mes galėtume deramai joms padėti. Šiuo metu neturime galimybių išprievartautoms moterims suteikti nemokamą privalomą skubią kontracepciją, nemokamai ištirti nuo lytiškai plintančių ligų ir paskirti nemokamų vaistų nuo jų. Lytiškai plintančiomis ligomis apkrečiama iki 17 proc. prievartą patyrusių moterų. Pastoja maždaug 5 proc. moterų, patyrusių lytinę prievartą, o kai partneris nuolatinis – iki 20 proc. Skubi kontracepcija gali apsaugoti nuo nepageidaujamo nėštumo. Valstybinė ligonių kasa nei skubiai kontracepcijai, nei lytiškų ligų prevencijai reikalingų vaistų nekompensuoja, juos moterys turi pirkti pačios.

– Siekiate, kad vaistai būtų kompensuojami?

– Kartu su Sveikatos apsaugos ministerija baigiame kurti protokolą gydytojams, kuriuo siekiame padėti moterims ne tik suteikdami pirmąją medicinos pagalbą, bet ir ateityje, jei bus atliekamas ikiteisminis tyrimas. Vytauto Didžiojo universiteto teisininkai pažadėjo parengti dokumentus, pagal kuriuos būtų aišku, kada gydytojas turi kreiptis į teisėsaugą, kada koks kaltinimas bus taikomas. Dabar neapibrėžta, kaip mums elgtis, kai lytinę prievartą patyrusi moteris ateina pas mus pagalbos, bet nori, kad apie tai niekas nesužinotų. Apie pacientų patirtą smurtą mes privalome pranešti policijai, o moteris sako: aš tikrai nenoriu, nepraneškite. Jei pranešiu – prarasiu pacientės pasitikėjimą ir ji pas mane daugiau niekada nesugrįš, net jei jai bus ir labai blogai. Jei tylėsiu – nusikalsiu, dėl to pati ateityje galiu nukentėti. Noriu, kad, esant tokiai situacijai, nebijotų nei auka, nei gydytojas.

– Betgi jūsų darbas – gydyti?

– Mano, kaip ginekologės, darbas – suteikti būtinąją medicinos pagalbą. Įkalčius ikiteisminiam tyrimui surenka teismo ekspertai. Svarbu tai padaryti kuo anksčiau po išprievartavimo. Jei suteikę būtinąją medicinos pagalbą atliktume papildomą darbą –  surinktume visus įmanomus įkalčius, jais būtų galima pasinaudoti ir vėliau, jei smurtą patyrusi moteris, juolab būdama šoko būsenos, dabar bijo kreiptis į teisėsaugą. Apie tai ir diskutuojame su Sveikatos apsaugos ministerija, deja, pagal šiuo metu kuriamą protokolą viso labo galėsime paimti spermos mėginius. Daugiau tyrimų atlikti kol kas negalėsime. Norėtume, kad būtų atliekamas ir narkotikų, ir alkoholio testas. Juk moteris, prieš ją prievartaujant ir siekiant, kad ji taptų bejėgė, gali būti apsvaiginama medžiagomis, kurių, praėjus kuriam laiko, neaptiksime nei kraujyje, nei šlapime.

– Jūs nusiteikusi kovoti su prievartautojais ir juos įveikti?

– Negalima būti abejingiems smurtui, lytinei prievartai. Kova tai nepavadinčiau – norėčiau, kad smurto iš viso nebūtų. Kol jis yra, siekiu, kad sveikatos priežiūros specialistai žinotų, kur nukreipti smurtą patyrusią moterį, kokius tyrimus atlikti, kokius vaistus ir kada skirti. Gal kada nors pavyks padaryti taip, kad moteriai nereikėtų pačiai už visa tai ir sumokėti.

– Ar šie tyrimai mūsų valstybei būtų labai brangūs? Kiek tokių pacienčių turite?

– 2012 m. paskelbtoje smurto prieš moteris apžvalgos analizėje nurodoma, kad 2009 m. nuo savo sutuoktinių ar partnerių nukentėjo 321 moteris, arba 0,02 proc. visų Lietuvoje gyvenančių moterų. Lietuvos Respublikos prokuratūros veiklos ataskaitoje teigiama, kad nuo seksualinių nusikaltimų 2013 m. nukentėjo 167 vaikai. Vis dėlto šie skaičiai – tik užregistruoti atvejai. Vilniečių psichiatrų duomenimis, apklausus daugiau nei tris tūkstančius 18–20 metų gyventojų, 30 proc. iš jų prisipažino vaikystėje patyrę seksualinę prievartą. Beje, ir užsienio šalyse yra panašiai. Į teismo medicinos ekspertus, policiją moterys nesikreipia arba kreipiasi labai retai. Oficialios vyrų statistikos turbūt visai nėra, nes vyrai dar rečiau nei moterys ieško pagalbos. Vyrai, patyrę lytinę prievartą, pas medikus patenka tik tada, kai nėra kur dėtis: vaikai dažniausiai – tiesiai į reanimaciją, o vyrai – kai reikia siūti išangės sužalojimus.

– Iš to, ką pasakojate, atrodo, kad gyvename akmens amžiuje. Juk tokia prievarta palieka neigiamų padarinių visam gyvenimui?

– Mūsų visuomenėje vis dar vengiama apie tai kalbėti.

– Jūs nebijote, netgi skatinate kitus tai daryti. Gal tai – iš asmeninės patirties?

– Gydėme mergaitę, kuriai buvo sudraskyta makštis. Kovojome dėl mergaitės gyvybės. Išgelbėjome. Iki šiol, kai per budėjimą praneša, kad atvežė išprievartautą mergaitę, kuriai reikalinga skubi ginekologo pagalba, pirma mintis būna tokia: Dieve, padaryk taip, tik tai nebūtų labai baisu. Mergaitėms – šokas, tėvai sukrėsti. Ir tai matydamas privalai būti psichologiškai ramus, tinkamai atlikti savo darbą. Tam ir rašomas protokolas, kad medikas, net ir esant labai emociškai sunkiai situacijai, galėtų jaustis saugus.

Kalbėdami su smurto aukomis išgirstame, kad palaikymo ir supratimo jos sulaukia labai mažai arba nesulaukia visai. Medikai – ne išimtis. Viena pacientė pasakojo, kad penkis kartus toje pačioje įstaigoje jai buvo darytas abortas, bet nė vienas medikas nepaklausė kodėl. Moteris matė vien tik smerkiančius žvilgsnius, kaltinimus, neva nesugebanti pasirūpinti kontracepcija. Pati prabilti apie smurtą nedrįso, o iš personalo niekas apie tai greičiausiai ir nepagalvojo.

Mūsų tikslas – kad kiekviena gydymo įstaiga turėtų vyriausybinių ir nevyriausybinių organizacijų, teisėsaugos institucijų sąrašą, kad, suteikus medicinos pagalbą, būtų galima išspręsti problemą čia ir dabar.

– Kokio amžiaus jūsų pacientės buvo jauniausios?

– Jauniausios – iki lytinės brandos. Net jei įtari, kad vaikas yra tvirkinamas ar patyręs prievartą, iki 95 proc. atvejų lytinės prievartos požymių nerandama, nes nelieka sunkių sužalojimų. Vaikų organizmo audiniai gyja daug greičiau, po poros dienų mažų pažeidimų žymių nebelieka.

– Net jei išprievartavo suaugęs vyras?

– Jei mergaitė prievartaujama suaugusiųjų artimoje aplinkoje ir ne kartą, prievartautojas moka įbauginti: skaudės, bet taip turi būti, taip visi daro. Tai bus mūsų maža paslaptis. Tik tu nerėk, nesipriešink, kad dar labiau neskaudėtų. Tokiais atvejais sužeidimai kitokie ir jų dažniausiai gali net neaptikti. Vieno tyrimo duomenimis, kai buvo tirtos 36 po smurto pastojusios paauglės, tik dviem iš jų buvo patvirtinti akivaizdūs prievartos požymiai. Atliekant kitą tyrimą iš 2 134 prievartą patyrusių vaikų net 90 proc. nerasta jokių smurto požymių, o prievarta įrodyta tik 5 proc.

Mūsų misija – išmokyti medikus atpažinti įvairius požymius, kurie gali būti prievartos padarinys. To Olandijoje nuo rugsėjo bus mokoma šešiuose universitetuose. Noriu, kad mokymas būtų vienodas visoje Europoje. Šiuo metu ES vykdomame projekte, kuriame dalyvauju ir aš, priėmėme sprendimą, kad visuose ES medicinos universitetuose studentai turi būti mokomi ne tik atpažinti lytinę prievartą, prekybos žmonėmis aukas, bet ir žinoti, kaip elgtis tokiais atvejais, kokius dokumentus pildyti, kaip aukai padėti. To Lietuvoje jau mokoma.

– O juk prievarta palieka gilią psichologinę traumą, nors sužalojimai ir greitai sugyja.

– Mano vyras yra psichiatras. Diskutuojame, kad vaikų savęs žalojimas, suicidinės mintys, įvairios baimės, nerimas, agresija, miego, apetito sutrikimai, perdėtas nesavarankiškumas gali būti lytinės prievartos padarinys. Kai konsultuoju mergaites dėl mėnesinių ciklo sutrikimų, dažnai išgirstu, kad jos kažkada patyrė seksualinę prievartą, o dabar serga anoreksija, žaloja save. Visai neseniai pas mus gimdė nepilnametė, kurią, kaip įtariama, išprievartavo senelis. Tai neabejotinai paveiks visą likusį ne tik jos, bet ir jos šeimos gyvenimą.

– Ir ta nepilnametė pastojo būtent nuo senelio?

– Mūsų žiniomis, šiuo metu dėl to vyksta tyrimas.

– Kas tokiais atvejais daroma kitose Vakarų šalyse?

– Neseniai Antverpene buvo susirinkę 40 ekspertų iš įvairių ES šalių. Kalbėjome, kaip medikai galėtų padėti prekybos žmonėmis, lytinių nusikaltimų aukoms. Medikams tai papildomas daug laiko atimantis netiesioginis ir neapmokamas darbas. Žinodami, kad vėliau gali tekti minti teismų slenksčius, arba nežinodami, kaip pasielgti, medikai geriau pasirenka taktiką tylėti, dirbti savo darbą. Netgi literatūroje yra parašyta: neetiška klausti apie smurtą, jei žinai, kad, išgirdęs teigiamą pacientės atsakymą, negalėsi padėti. Gydytojus taip pat reikia apsaugoti, kad nebijotų kovoti su smurtu, o reglamentavus tiesiogiai atliekamo darbo specifiką, skatinti ir įpareigoti tai daryti.

Džiaugiuosi, kad pradedame kalbėti apie lytinį smurtą, pripažinti, kad jis yra – atviras ar slaptas. Visuomenės nuomone, kaltos pačios moterys, kad vaikšto vakarais vienos, neva nederamai rengiasi ir tuo provokuoja vyrus. Skaitydama paskaitas studentams jų klausiu: ar mano sijono ilgis ar grįžimo namo laikas kažkam suteikia teisę mane luošinti ir žeisti?

– Beje, šiais laikais vis dažniau vyrai patiria lytinę prievartą. Kas juos gina?

– Kalbant su teismo ekspertais akivaizdu, kad jie per savo praktiką tokių aukų  beveik nemato. Nukentėjusius vyrus ar berniukus šiuo atveju, ko gero, dažniau pamato medikai. Mūsų protokolas sukurtas tik moterims, mergaitėms. Neprarandu vilties, kad jį adaptuosime ir smurto prieš vyriškosios lyties asmenis atvejams.

– Kaip jūsų iniciatyvą ir pasiūlymus vertina Sveikatos apsaugos ministerija?

– Džiaugiamės bendradarbiavimu. Norėtųsi, kad viskas vyktų greičiau ir aprėptų platesnį paslaugų spektrą. Apie vaistų kompensavimą, skubią kontracepciją, išsamų moters ištyrimą valstybės lėšomis kol kas nekalbama, nors vienai moteriai tai kainuotų iki tūkstančio eurų. Mano galva, tai nėra labai dideli pinigai. Ministerijos koridoriuose man sako, kad pernelyg skubu ir noriu daug, o reikia eiti žingsnis po žingsnio. Sutinku, kad turime viską padaryti kokybiškai, bet aukoms pagalbos reikia jau dabar.

– Nejaugi galima galvoti, kad pagalba išprievartautam žmogui yra pernelyg daug?

– Lytinės prievartos sužalojimai netgi nėra įtraukti į skubios pagalbos sąrašą, bet kiekvienas gydytojas, kad ir kur jis dirbtų, turi pagal nustatytą tvarką tiksliai žinoti, ką ir kaip daryti. Abejingiems būti negalima.