Netikėti ligos ženklai

Pajutęs skausmą dešiniajame šone, iki tol sveikata nesiskundęs kaunietis Ramūnas buvo įsitikinęs, kad nemalonūs pojūčiai viso labo apendiksas. Šeimos daktaras vyro spėlionių nepatvirtino, tačiau skausmai kirkšnyje nesiliovė – diena po dienos jie tik stiprėjo ir darėsi nepakeliami. Nė neįtardamas apie rimtos ligos siunčiamus ženklus, jau netrukus vyras mynė Kauno klinikų slenkstį, o čia iš gydytojo gastroenterologo Limo Kupčinsko lūpų išgirdo žinią, kuri 34-erių kauniečiui skambėjo kaip mirties nuosprendis.

"Kepenų cirozė. Vis dėlto tai nebuvo baisiausia dalis, – po akimirkos tarsi žaibas Ramūną perskrodė lemtingi mediko žodžiai. – Dėl išsivysčiusio kepenų nepakankamumo būtina transplantacija. Žmonės gali gyventi be skrandžio, be inkstų, bet gyventi be kepenų – neįmanoma."

Energingas, draugų ir kolegų už puikų humoro jausmą mylimas vyras neslėpė, kad tą minutę visas jo optimizmas išgaravo. Viltys pasveikti – taip pat. Nepaisant nusiteikimo, Ramūnas buvo įrašytas į Nacionalinio transplantacijos biuro laukiančiųjų donorų organų eilę.

Nuleido rankas

"Nelaukiau skambučio. Tiksliau – nesitikėjau, kad jo sulauksiu. Toliau gyvenau įprastą gyvenimą: vaikščiojau pas daktarus, kartkartėmis  atsiguldavau į ligoninę tirtis. Galiausiai pakeičiau net kelis darbus, nes ėmė apleisti jėgos", – skaudūs prisiminimai strigdė vyro balsą.

Praėjus šešeriems metams, eilinis penktadienio vakaras prie televizoriaus Ramūnui virto stebuklu.

"Per valandą atvažiuok į Klinikas. Turime tau kepenis", – kitame laido gale nedaugžodžiavo vyrą gydžiusi medikė. Įprastai Kauno klinikas pasiekdavęs per dvidešimt minučių, tą vakarą sutrikęs vyras į gydymo įstaigą pėsčiomis ėjo kone dvi valandas, o po privalomų tyrimų vis dar svarstė, ar sprendimas gulti ant operacinio stalo nesutrumpins jo likusio gyvenimo. Dviprasmiškų minčių draskomo vyro lemtimi tapo jauna rezidentė. Paklausta, paradines ar operacinės duris rinktųsi būdama jo vietoje, ši švelniai paėmė Ramūną už rankos ir nusivedė su savimi.

"Žinau, kad po skalpeliu atsidūriau apie 21 val. Pabudau ryte. Pirma mintis buvo: kur aš? Tada priėjo sesutė, pasakė, kad per anksti pabudau ir suleido dar vieną dozę raminamųjų", – prisiminimais dalijosi kaunietis. Kai antrą kartą atsimerkė, šalia jo stovėjo profesorius Juozas Pundzius. Būtent jis atliko kelias valandas trukusią kepenų persodinimo operaciją.