Quantcast

Dėl ko karo gydytojui skauda širdį?

Karo medicinos ekspertizės komisijos pirmininkas majoras Vilius Kočiubaitis pristato jau trečiąją savo knygą. Kas jis: karo gydytojas ar rašytojas?

"Nevadinu savęs rašytoju – veikiau turintis stiprų potraukį rašyti gydytojas. Mano galva, rašytojas yra tas, kuris duoną užsidirba iš rašymo. Nedidelėje šalyje vargu ar tai įmanoma. Net Vincas Pietaris, Antonas Čechovas, Michailas Bulgakovas duonai užsidirbdavo iš medicinos", – sako V.Kočiubaitis.

– Vadinasi, dėl duonos pasirinkote mediciną? O kodėl – karo? Ten duona sotesnė?

– Po tarnybos sovietų kariuomenėje atsitiktinai sužinojau, kad galiu mokytis Kauno medicinos instituto parengiamajame skyriuje. Jį baigęs, tapau medicinos studentu. Baigęs vidaus ligų rezidentūrą ir mokėdamas prancūzų kalbą, laimėjau konkursą pusę metų stažuotis Prancūzijoje, Lilio universitetinėje ligoninėje. Po pusmečio grįžęs Lietuvą likau be darbo. Turėjau šiokios tokios patirties skubios medicinos srityje ir pažįstamas karo gydytojas pakvietė mane į tuo metu besikuriančią Karo medicinos tarnybą – ten trūko gydytojų. Baigiau Karo akademijos kursus, man buvo suteiktas karininko laipsnis. Po to baigiau begalę kitų kursų, susijusių su karo medicina. Esu tuo labai patenkintas, nes turėjau puikių galimybių tobulėti tiek karo, tiek medicinos srityje, dalyvauti misijose Afganistane, kur tris mėnesius dirbau vokiečių karo ligoninėje Kabule, vėliau du kartus buvau misijose Čagčarane, Goro provincijoje.

Esu tuo labai patenkintas, nes turėjau puikių galimybių tobulėti tiek karo, tiek medicinos srityje.

– Ir taip prabėjo dvidešimt metų? Bet dirbate ne tik Kaune, o ir Marijampolėje?

– Dvidešimt metų esu Lietuvos kariuomenės majoras, karo gydytojas, dabar – Karinės medicinos ekspertizės komisijos pirmininkas, anksčiau dirbau Karo medicinos mokymo centro viršininku. Tai darbas, kurį išmanau, kuris patinka ir kurį stengiuosi atlikti profesionaliai. Vis dėlto tikros gydomosios medicinos čia nedaug, todėl penkiolika metų dirbau Kauno miesto greitosios medicinos pagalbos stotyje ir jau dešimt metų dirbu Marijampolės ligoninės priėmimo skyriaus vidaus ligų gydytoju. Deja, darbui ligoninėje tenka aukoti visus be išimties savaitgalius. Gal būtent dėl to nepaprastai branginu kiekvieną laisvą minutę – nežiūriu televizijos laidų, nemedžioju, nežvejoju, esu absoliutus antituristas, visą negausų laisvalaikį aukoju rašymui ir skaitymui, kas lieka – teatrui, kinui, kelioms interneto svetainėms administruoti.

– Iš kur jumyse rašytojo talentas?

– Jei tai galima vadinti talentu – tik su sąlyga, kad talentas yra 99 proc. darbo. Kita vertus, nepaprastai daug skaitau, per tris dešimtmečius namuose turiu sukaupęs 5 tūkst. knygų biblioteką, o juk kiekvienas žmogus yra dalis to, ką jis perskaito. Gal dėl to ir pradėjau rašyti. Galbūt kažkoks rašymo ir skaitymo genas glūdi ir manyje – senelės brolis Kazys Akelis iš čekų kalbos buvo išvertęs Jaroslavo Hašeko "Šauniojo kareivio Šveiko nuotykius", o mano beveik devintą dešimtį baigianti mama iki šiol neatsitraukia nuo knygų skaitymo.

– Mokate penkias užsienio kalbas. Tam, kad galėtumėte kuo daugiau perskaityti?

– Mano gimtajame miestelyje Vištytyje, besiribojančiame su Lenkija ir Rusija, visais laikais gyveno daug lenkų, taigi nuo  mažų dienų girdėjau šią kalbą, žiūrėdavau lenkų televiziją. Be to, mano senelis kilęs iš Suvalkų, gal dėl to lenkų kalbą išmokau taip lengvai. Mokykloje lengvai sekėsi ir rusų. Anglų išmokau sovietų kariuomenėje, nes mokykloje mokiausi vokiečių, o prancūzų – studijuodamas institute.

Iš tiesų kalbų mokiausi, kad galėčiau jomis skaityti. Tais laikais sunku buvo patikėti, kad kada nors gyvenime kalbėsiuosi su prancūzu, vokiečiu ar amerikiečiu. Vis dėlto prisiėjo bendrauti ir su daugybe užsieniečių – pacientų, karių, gydytojų. Ypač daug skaitau lenkų kalba, nes ją moku geriausiai. Daugelį neišleistų Lietuvoje knygų perku Lenkijoje, kur jos beveik tris keturis kartus pigesnės – zlotais kainuoja tiek pat, kiek pas mus eurais.

– Dalyvavote net trijose misijose Afganistane. Ką ten patyrėte ir kokios patirties parsivežėte? Kaip vertinate sveikatą ir taiką?

– Nesu ekstremalių pojūčių mėgėjas, ir, nepaisant to, kad pats žodis "Afganistanas" kelia su baime ir pavojais susijusių pojūčių, ši šalis mane visada traukė ir žavėjo savo atšiauria ir baugia mistika. Taigi labai troškau ten pabūti ir padirbėti. Dirbau su ukrainiečių, vokiečių, prancūzų, vengrų, šveicarų, italų, amerikiečių karo gydytojais. Ypač buvau nustebintas ukrainiečių gydytojų, su kuriais dirbau pusę metų, profesionalumo ir patirties.

Taip pat galima pasakyti ir apie sveikatą: kai jos nelieka, viskas netenka prasmės – darbas, patirtis, knygų rašymas, visos be išimties materialinės vertybės.

Gydžiau įvairių šalių karius, vietinius žmones, daug afganistaniečių vaikų. Jų man ypač būdavo gaila, jiems ypač stengdavausi padėti. Norėdamas pasiekti rezultatų, karo medikas turi būti universalus – jis vienodai gerai turi išmanyti ir karybą, ir mediciną. Dirbdamas pačioje skurdžiausioje pasaulio šalyje susiduri su neįprastomis situacijomis ir retomis beveik egzotiškomis ligomis, apie kurias esi skaitęs tik vadovėlyje. Tai maliarija, Dengė karštinė, leišmaniozė, bruzeliozė, amebiazė, echinokokozė. Jas privalai gebėti diagnozuoti ir gydyti, ir būdavo džiugu matyti, kad tavo darbas nenueina perniek, jau nekalbant apie tai, jog galbūt kažkam esi išgelbėjęs ir gyvybę. Kartais išties būdavo sudėtinga, tačiau visa tai neįkainojama patirtis, kurios Lietuvoje neįgysi ir kurią perteikdavau kitiems į misijas vykstantiems gydytojams.

Afganistane keturis dešimtmečius vyksta karas ir jam nematyti galo. Giliai paveikęs vietinių sąmonę, mentalitetą, karas seniai tapo afganistaniečių gyvenimo dalimi. Tačiau jau keleri metai, kai ir Lietuvai grėsmės yra didžiulės. Juk ne kas kitas, o Rusija finansuoja talibus Afganistane, aprūpina juos ginklais. Ir Rusija visai greta, o gyvenimas žlunga, kai prabyla ginklai ir nebelieka taikos. Taip pat galima pasakyti ir apie sveikatą: kai jos nelieka, viskas netenka prasmės – darbas, patirtis, knygų rašymas, visos be išimties materialinės vertybės.

– "Afganistano daktaras" – jau trečia jūsų knyga? Joje daug autentiškų ir autobiografinių motyvų?

– Taip, trečia. Pirmąjį romaną "Miestelis, kuris buvo Jo" pradėjau rašyti Afganistane 2005 m., o baigiau Lietuvoje tik 2013-aisiais. 2015 m. kartu su kitais autoriais išleidau 1 500 puslapių dvitomę monografiją "Vištytis". Aš buvau ir straipsnių autorius, ir vyriausiasis redaktorius. Medžiagą šioms dviem knygoms kaupiau dvylika metų.

Romaną "Afganistano daktaras" visai pagrįstai galima laikyti pirmojo romano tęsiniu. Jame daug autentikos – įvykių, aplinkybių, faktų, vietovių ir, be abejo, žmonių. Neįmanoma parašyti knygos apie Afganistaną, ten negyvenus. Nors, kita vertus, Petras Cvirka parašė "Frank Kruk", nematęs Amerikos. Bet tai visai kas kita...

Aš praleidau Afganistane beveik dvejus metus ir patirčių buvo nepaprastai daug ir įvairių – nemalonių ir skausmingų, liūdnų ir netgi traumuojančių. Norėdamas rašyti apie Afganistaną privalėjau perprasti šalies gyventojų mentalitetą, viduramžiškas tradicijas, papročius, jų elgesio ypatumus. Tai nėra taip paprasta: žmonės ten nuoširdūs ir geranoriški, tačiau tamsūs ir beraščiai. Vis dėlto su ligoniais, valdininkais, mulomis, kariais, policininkais, vaikais ir net moterimis stengiausi bendrauti kiekviena proga, susiklosčius bet kokiai situacijai. Ir dabar esu įsitikinęs, kad man pavyko perprasti šiuos žmones vien dėl to, kad buvau gydytojas. Tai paskatindavo juos atsiverti, išsipasakoti, būti nuoširdžius. Dažnai bendravau su rusu Sergejumi, buvusiu rusų kariu šauktiniu, dezertyravusiu iš dalinio, kovojusiu mudžahedų pusėje, vedusiu afganistanietę, susilaukusiu vaikų, užsitarnavusiu net provincijos gubernatoriaus pasitikėjimą ir iki šiol gyvenančiu Čagčarane. Gydžiau jį patį ir jo dukteris. Mačiau, kad jis nuoširdus su manimi, pripasakojo man daug nepaprastai įdomių atsitikimų ir savo gyvenimo istorijų. Užfiksavau tai dienoraštyje.

Skaudu ir tai, kad didelis būrys turinčių misijų patirtį karo medikų tarnybą kariuomenėje iškeitė į padoriai atlyginamą darbą užsienyje.

Pradžioje buvau sumanęs parašyti apsakymų rinkinį, tik vėliau, pamatęs, kad atskiros istorijos ir jų pagrindu parašyti apsakymai puikiai gula į sudėtingesnę ir labiau intriguojančią siužetinę liniją, sumaniau parašyti romaną. Šioje knygoje daug autentiškų ir realių įvykių, tikrovėje mano sutiktų žmonių – tiek europiečių, tiek afganistaniečių. Jie apsigyveno romane, nors kitais vardais. Tik moteris netikra – ji išgalvota.

Per visas tris misijas kiekvieną vakarą rašiau dienoraštį, fiksuodamas viską – kasdienius ligoninės ir stovyklos įvykius, susitikimus su afganistaniečiais, išvykas į ligoninę ir patrulius. Gal kažkada visa tai suguls į dar vieną knygą apie Afganistaną, šįkart apie karo gydytojo patirtį misijose. Dabar tam dar per anksti. O šis romanas veda skaitytoją ne tik per Hindukušo kalnus, jo kišlakus, tarpeklius ir slėnius. Tai veikiau kelionė žmogaus sielos labirintais, dažnai nerandant jokio išėjimo.

– Net ir knygoje? Lietuviška tematika – optimistiškesnė?

– Pirmas dvi knygas parašiau siekdamas įamžinti nykstančio, kad ir kaip skaudu būtų tai pripažinti, Vištyčio – nuostabaus pasienio miestelio ant didelio ežero kranto, savo tėviškės,  istorinę atmintį, ypač jo žmones. Juk išlieka tik tai, kas užrašyta, – įvykiai ir žmonės. Tai ir yra istorija. "Vištyčio" monografijos pirmųjų tomų asmenvardžių rodyklėje paminėta daugiau kaip 5 tūkst. miestelio gyventojų pavardžių.

Mano tėviškė, Vištytis, – dvasinė būsena. Čia visai šalia ežero turiu sodybą, kur praleidžiu savaitgalius, atostogauju, rašau, kelias vasaras dirbau miestelio gydytoju. Jei turėčiau užtektinai lėšų pragyventi, tikrai nedirbčiau – atsidėčiau vien kūrybai. Deja, taip nebus.

– Iš meilės tėviškei negalvojate apie emigraciją?

– Emigracija – pats skaudžiausias dalykas, kuris dabar, po ketvirčio amžiaus nepriklausomybės, yra ištikęs mūsų šalį. Socialinė nelygybė, skurdas, korupcija išgujo iš Lietuvos pačią jauniausią ir darbingiausią visuomenės dalį. O siaubingiausia tai, kad emigracija jau nesustabdoma, ji sparčiai didėja. Prieš dešimtmetį aš galvojau apie emigraciją. Kai matai ir žinai, kad tavo darbas, atsakomybė, intelektas svetur yra vertinami dešimteriopai ar net daugiau, kyla įvairių minčių.

Šiandien retai sutiksi jauną mediką, kuris negalvotų apie emigraciją. Skaudu ir tai, kad didelis būrys turinčių misijų patirtį karo medikų tarnybą kariuomenėje iškeitė į padoriai atlyginamą darbą užsienyje. Anksčiau Lietuvoje tuštėjo sodybos ar gatvės, dabar ištuštėjo kaimai ir tuštėja miesteliai. Vištytyje, kurio apylinkėse XIX a. pabaigoje gyveno 6 tūkst. gyventojų, dabar liko keli šimtai, o iš 3,5 tūkst. ambulatorijos pacientų – dar mažiau. Tai neįtikima, bet gryniausia tiesa.

2020-aisiais sukaks 450 metų, kai Vištyčio miesteliui buvo suteiktos Magdeburgo teisės. Šiuo metu labai intensyviai dirbu ir vis dar neprarandu vilties iki šio jubiliejaus pavyks parengti III ir IV monografijos tomą. Bet kokiu atveju rašyti nesustosiu.

"Afganistano daktaras"

Šį penktadienį 14 val. Kauno karininkų ramovėje vyks V.Kočiubaičio romano "Afganistano daktaras" pristatymas. Autorius nuoširdžiai kviečia kauniečius apsilankyti ir išgirsti daugiau ir apie patį romaną, ir apie Afganistaną bei karo gydytojo darbą šioje nepaprastoje, tačiau viliojančioje šalyje.



NAUJAUSI KOMENTARAI

EK

EK portretas
Linkejimai Viliau is Liberijos!

Darius I.

Darius I. portretas
Šaunuolis, Viliau!
VISI KOMENTARAI 2

Galerijos

Daugiau straipsnių