Technologijų amžiuje, kai nieko nebestebina spausdintuvu atspausdinti 3D daiktai ar neuroniniais impulsais valdoma bioninė žmogaus galūnė, medicina atrodo beveik visagalė. Tai, kas anksčiau atrodė neįmanoma, pasitelkiant technologines galimybes ir mokslo pasiekimus, jau galima išspręsti. Pasak LSMU Kauno klinikų akių ligų klinikos gydytojos oftalmologės ir Kauno oftalmologų klubo pirmininkės dr. Editos Puodžiuvienės, paslaptingai skambantis nanotechnologijų mokslas gali būti pritaikytas ir kasdienėms, iš pirmo žvilgsnio nerimtoms, problemoms, kaip akių sausumas, gydyti.

„Vienas sudėtingiausių organų žmogaus kūne – akis, todėl nenuostabu, kad jos specifinėms ligoms gydyti naudojamos modernios technologijos. Vienas šių negalavimų – sausų akių liga (SAL), kurios metu dėl įvairių priežasčių plonėja ašaros plėvelė ir pakenkiamas akies paviršius. Sunkiais SAL atvejais užsitęsęs akies uždegimas pakenkia visam akies paviršiui – sužaloja tiek rageną, tiek junginę, o tai gali baigtis neišgydomu regos pablogėjimu, – sako gydytoja oftalmologė E. Puodžiuvienė. – Pakartotiniai mokslininkų tyrimai vieningai siūlo SAL gydyti osmoprotekcijos būdu – preparatais, kurie padeda ląstelėms išlaikyti vandenį, kad šios išsaugotų savo tūrį ir funkcijas druskingoje aplinkoje.“

Anot akių ligų gydytojos, 1940 metais pirmos kartos lašai, skirti akies sausumui gydyti, tebuvo paprasčiausi fiziologiniai tirpalai, t.y. tiesiog druskingas vanduo. Tokie lašai negalėjo užtikrinti reikiamo ilgalaikio drėkinimo, nes paprasčiausiai labai greitai nubėgdavo. Praėjus dvidešimčiai metų, atsirado antros kartos akių lašai, kuriuos sudarė vanduo ir tirštinamosios medžiagos (polimerai). Šie lašai ilgiau išsilaikydavo akies paviršiuje, bet veikdavo tik vieną (vandeninį) ašaros plėvelės sluoksnį, nes pasižymėjo vandenį pritraukiančiomis savybėmis, tad problemos iš esmės nespręsdavo. Dar po kelių dešimtmečių akims drėkinti pradėti naudoti hialurono rūgšties preparatai, ilgiau sulaikantys vandenį. Tačiau tiek antros, tiek trečios kartos akių lašai neveikė riebalinio ašarų plėvelės sluoksnio, kurio vaidmuo sausų akių ligos išsivystymui itin svarbus.

„Praktika rodo, kad sausų akių liga dažniau vystosi dėl padidėjusio vandens išgaravimo nei dėl sutrikusios ašarų gamybos. Riebalinis ašarų plėvelės sluoksnis apsaugo vandeninį nuo greito išgaravimo, šį procesą lėtina ir užtikrina ašarų plėvelės stabilumą. Taigi, naujausi ketvirtos kartos akių lašai – riebalų vandenyje emulsijos – atkuria visus tris ašarų plėvelės sluoksnius (gleivinį, vandeninį ir riebalinį). Tai tapo įmanoma padaryti pasitelkiant nanotechnologijas“, – sako E. Puodžiuvienė.

Nanotechnologijos – manipuliavimas medžiagomis molekuliniame lygyje – gali būti panaudojamos medicininiams tyrimams arba gydant įvairius negalavimus. Pavyzdžiui, anglies nanovamzdeliai – cilindro formos anglies atomų dariniai, kurių skersmuo yra vos kelių nanometrų pločio – pasižymi galimybėmis aptikti ligų sukėlėjus ar manipuliuoti jais molekuliniame lygyje. Mokslininkai, siekdami sukurti dirbtinį kaulą kūno viduje, tiria, kaip panaudoti natūraliai kaulo viduje randamas molekules ir anglies nanovamzdelius bei iš jų sudaryti mikropluoštą, sujungiantį kaulų lūžius.

Anglies nanovamzdeliai ir aukso nanodalelės taip pat yra naudojamos burnos vėžiui nustatyti: naudojant nanotechnologijas, galima aptikti labai mažus specifinio baltymo kiekius, kurie nurodo vėžinių ląstelių arba gripo viruso egzistavimą organizme. Dar daugiau – iš dalelių suformuotas nanopluoštas gali pagauti net pavienes vėžines ląsteles kraujyje ir prie jų prijungti antikūnus ar peptidus. Šias medžiagas galima pastebėti specialiais prietaisais ir selektyviai pašalinti naudojant išorinį infraraudonųjų spindulių lazerį.

Kaip rašo www.sausosakys.lt, jau keliasdešimt metų vykdomi bandymai leidžia moderniausius mokslo pasiekimus panaudoti ir sprendžiant kasdienes žmonių problemas – varginantį akių sausumą, kurio negali suvaldyti įprasti akių lašai. Ketvirtos kartos akių  lašuose, pasitelkiant nanotechnologijas, riebalinis lašelis sumažinamas ir padengiamas surfaktantu bei katijonais, t. y. teigiamais jonais, kad tvirčiau prisikabintų bei tolygiau pasiskirstų prie neigiamą krūvį turinčio akies paviršiaus. Tai svarbi savybė, nes tolygus lašų pasiskirstymas akies paviršiuje nesukelia laikino matymo sutrikimo. Teigiamai įkrauta preparato emulsija – vanduo su mikroskopiniais riebalų lašeliais – leidžia net keturis kartus padidinti preparato pasisavinimą bei ilgiau negu paprastas, neigiamais jonais prisodrintas, druskos tirpalas drėkinti rageną.

Nanotechnologijomis apdoroti akių lašai sugeba atkurti visus tris ašaras sudarančius sluoksnius – gleivinį, vandeninį ir riebalinį. Gleivinio sluoksnio atkūrimas užpildo defektus akies paviršiuje ir padeda greičiau gyti smulkiems pažeidimams, vandeninė akių plėvelė apsaugoma vandeniu, bet ypač svarbus yra riebalinis sluoksnis, sumažinantis  ašarų garavimą ir užtikrinantis ašarų plėvelės stabilumą: kai tirpale esantys riebalų lašeliai „apvelkami“ nanodalelėmis, jie negali susijungti į vieną didelį lašą, todėl lengviau prisitvirtina prie akies paviršiaus ir ten išsilaiko  net iki penkių dienų. Viena tokių akių lašų dozė pakeičia kelias įprastinių vaistų dozes  – taip preparatas vartojamas efektyviau.