Veikti gyvenime žmones skatina pranašumo siekimas

Individualiosios psichologijos pradininkas Alfredas Adleris parodė, kad varomoji jėga, stumianti žmones per gyvenimą, yra pranašumo siekimas.

Taip LRT RADIJUI sako psichoterapeutė Eglė Zubienė. Anot jos, žmonės nuolatos siekia pranašumo, nes taip gali stabilizuoti savo savivertę, veikiamą išorinių veiksnių.

– Yra daug psichologinių mokyklų ir krypčių. Nors jų pavadinimai skiriasi, atrodo, kad visos kalba apie tą patį – ryšį su aplinka, prasmės klausimus. Kuo išskirtinis Alfredo Adlerio mokymas?

– A. Adlerio psichologijos kryptis akcentuoja žmogaus elgesio tikslingumą. Tai reikšmingas skirtumas, giluminė psichologija. Nors A. Adleris gyveno XX a. pr., kas atrodo senų senovė, jo mokymas aktualus ir šiandien. Jo pasekėjai daug dirbo nagrinėdami auklėjimo klausimus, daug kalbėjo apie ugdymą, naujos kartos kūrimą.

– Jūs baigėte psichologijos studijas, taip pat kursus Individualiosios psichologijos institute, jame susipažindama su A. Adlerio psichologija. Ar tai reiškia, kad A. Adleris kurį laiką buvo primirštas ir universitetuose jo mokymo nedėstė?

– Vilniaus universitetą baigiau tarybiniais metais. To laiko mokslas buvo toks, kad reikėjo studijuoti užsienio psichologinių mokyklų kritiką. Mokėmės ne teoriją, bet kritiką. Žinoma, visi girdėjome apie Sigmundą Freudą, Carlą Gustavą Jungą, A. Adlerį. Bet viskas buvo pateikiama per kitokią prizmę.

Visgi universitete dėstė labai šviesūs dėstytojai, „tarp eilučių“ gavome nemažai žinių. Tačiau, kaip ir visuomet, universitetinio išsilavinimo psichologo darbui nepakanka. Reikia gilintis ir ieškoti srities, kur galėsi būti geras, padėsi žmonėms.

Atkūrus nepriklausomybę, pradėtos kurti įvairių pakraipų psichologinės draugijos ir mokyklos. A. Adleris buvo įdomus tuo, kad jis giluminis psichologas, bet jo teorija nesunkiai pritaikoma praktiškai. Taigi 1996 m. mes įkūrėme Lietuvos individualiosios psichologijos draugiją, o 2000 m. – institutą, kuriame buvo galima pradėti mokytis individualiosios psichologijos teorijos ir praktikos.

– Mokymai institute skirti tiek profesionalams, tiek kitų sričių atstovams, norintiems sužinoti apie save?

– Tuo institutas ir unikalus. Tai pirmoji viešoji įstaiga Lietuvoje, kur psichologijos žinių galėjo gauti ir neprofesionalai. Šiandien turime skirtingas mokymosi pakopas, o mokytis gali ir namų šeimininkės, ir verslininkai, mokytojai, socialiniai darbuotojai.

– Skaitant apie A. Adlerį užburia tai, kad jis kalba apie kiekvieno žmogaus asmeninį gyvenimo stilių, turimą jau nuo penkerių metų amžiaus. Galima įtarti, kaip susiformuoja tas stilius, tačiau ar jis išlieka visą gyvenimą?

– Tai vienas bazinių A. Adlerio atradimų – kad kiekvienas turime savo gyvenimo stilių. Tai reiškia, kad kiekvienas esame unikalus ir nepakartojamas. Kitaip nei kitų teorijų atstovai, A. Adleris sako, kad mes patys save sukuriame.

Man patinka, kad šioje teorijoje žmonės nedėliojami į diagnostines kategorijas, nėra svarstoma, sveikas asmuo, ar nesveikas. Pagrindinis teiginys yra tai, kad mes nieko nedarome, nejaučiame, nesielgiame, kaip mums nėra naudinga.

Gyvenimo stilius formuojasi ankstyvaisiais metais. Iki septynerių metų amžiaus jis gali būti visiškai susiformavęs. Stilius yra tai, kaip matome save, aplinką, pasaulį, kitus žmones. Tai tarsi akiniai, pro kuriuos žvelgiame į pasaulį. A. Adleris taip pat sakė, kad tie akiniai yra melas, klaidingas matymas, nes viskas labai subjektyvu – taip, kaip matau aš pats.

– Tokiu atveju melas tarsi pasiteisina, nes jis susiformavęs kaip gyvenimo stilius?

– Tai melas, kuris pasako teisybę. Pavyzdžiui, žmogus piktnaudžiauja alkoholiu. Jis supranta, kad tai nesveika, blogai dėl to jaučiasi, bet jis niekada nesustos vartoti, jei nesupras, kad jam tai nėra naudinga.

Kažkas nutiko ankstyvame laikotarpyje arba vėliau, nes elgesys, kuris savaime yra žalingas, tam žmogui naudingas. Taip elgdamasis žmogus pasiekia kažkokius savo tikslus – priverčia šeimą ar kitus žmones juo rūpintis. Jei jis taip nesielgtų, nevartotų alkoholio, jaustųsi vienišas ar paliktas. Taigi toks elgesys jam naudingas, nes tokiu būdu asmuo jaučiasi reikšmingas.

– A. Adlerio mintyje, kad žmogus yra savo gyvenimo kūrėjas, galima įžvelgti ir paradoksą. Jei vaiko stilius susiformuoja iki septynerių metų ir tai lemia jo gyvenimą, žmogus nėra laisvas kūrėjas. Juk stiliaus susiformavimą lemia daug išorinių veiksnių – paveldimumas, įpročiai šeimoje, santykiai su aplinka ir t. t.

– Ir taip, ir ne. Mes nepasirenkame savo genetikos, nesirenkame tėvų. Tam tikrus dalykus suponuoja nelaisvas pasirinkimas. Tačiau vėliau žmogus yra laisvas rinktis, kaip jis reaguos į aplinką, kuri jam duota.

Visi žinome atvejų, kai vienoje šeimoje auga keletas vaikų, bet jų likimai visiškai skirtingi, nors sąlygos, tėvai, aplinka – vienodi. Tai rodo, kad kiekvienas iš tų vaikų laisvai pasirinko, kas jam tinka. Augdamas ir rinkdamasis kažkokius dalykus, žmogus susikūrė tai, kas jam leistų pasaulyje pasijusti pranašesniu. Nes varomoji jėga, stumianti mus per gyvenimą, yra pranašumo siekimas.

– Kaip A. Adleris paaiškina pranašumo siekimą?

– Idealu būtų, jei kiekvienas jaustume sau pakankamą pranašumą. Tai rodytų, kad su mūsų saviverte viskas tvarkoje. Tačiau tai siekiamybė, nes visą laiką vyksta judėjimas – savivertė nuolat veikiama išorinių faktorių ir tam tikrais momentais žmogus jaučiasi nuslopintas. Tuomet jis vėl ieško būdų, kaip pasijusti pranašesniu.

Pavyzdžiui, vairuojantis žmogus sustoja prie sankryžos, prieš jį stovinti mašina ruošiasi sukti, bet nerodo posūkio. Daugelis ima bambėti – kas per nenormalus žmogus, nerodo posūkio ir pan. Tokiu būdu stabilizuojama savivertė.

Kitas pavyzdys – vaikas, augantis jam nedraugiškoje aplinkoje. Tai gali būti labai kontroliuojantys tėvai, augimas socialinėje arba rasinėje mažumoje. Jei vaikas auga tam tikra prasme išskirtinėmis sąlygomis, normalus pranašumo siekimas jo atveju virsta hiperkompensacija. Jam reikės daryti daugiau, kad stabilizuotų pranašumo normą.

– Čia tiktų ir žodis „reikšmingumas“. Ar A. Adleris tikrai kalba apie pranašumą? Apie tai, kad reikia būti aukščiau kitų, kad jaustumeisi lygus?

– A. Adleris kalbėjo ir apie menkavertiškumo jausmą, taigi pranašumas – kaip menkavertiškumo antonimas. A. Adleris kalba apie nuolatinį žmogaus judėjimą iš minuso į pliusą. Mes visuomet esame judesyje, siekiame normalaus pranašumo, kuris stabilizuotų mūsų savivertę.

– Kaip manote, ar A. Adleris nuoširdžiai tikėjo, kad žmogus gali pakelti savo savivertę net tada, jei augdamas buvo nuvertintas?

– Nežinau, ką A. Adleris galvojo iš tiesų. Tačiau jo mintis, kad nevėlu save keisti, net jei lieka trys dienos iki mirties, labai daug pasako. Ši psichologijos šaka tikrai labai optimistinė, tikinti žmogaus kūrybiškumu. Manau, kad optimizmas ir kūrybiškumas yra geros sąlygos, leidžiančios žmogui kurti save visą gyvenimą. Iš savo ilgametės psichoterapinės praktikos tikrai žinau, kad viskas įmanoma.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Anonimas

Anonimas portretas
Kitaip sakant ego, as moku, as zinau, as turiu, as GALIU , o tu NE! O del to tu esi menkesnis, o as geresnis! Vaiku darzelis. Baisiausia, kad sota issigimusi visuomene tai skatina. Zmogus musu Pasaulyje yra vertinamas pagal pasiekimus, padeti ir finansus. Nesvarbu, kad jo vidus ispuves, svarbu, kad sudas papudruotas. Bet dar butu puse bedos, jei tai butu kuo nors pagrista. Nes kaip taisykle, zmones kurie visa tai turi ir gauna me uz aciu, bet uz savo pastangomis ir darbu ideta indeli, tie nesipucia kaip muilo burbulai, nea zino, kad tai NIEKO NEREISKIA. O kai pradeda pyzdukai lochai mazvaikiai kuriems nesvarbu kiek metu paskaitas skaityti, tai as noriu jiems i veida . Bet dabar ismokau tokius is karto per tvora mesti ir NIEKO BENDRO su tokiais mazvaikiais netureti. Ir aciu Dievui.

xoxolas v afrike xoxol

xoxolas v afrike xoxol portretas
kokios seksi grazios kojites

Anonimas

Anonimas portretas
Štai ir vėl. Knyginė šarlatanė. Hominis homine lupus est. Vilkų epohos apaštalė. Man įdomu, kodėl vilkas atrodo sipatiškesnis už žmogų, pagal daktarėlės versiją. Baisu pagalvoti, ka tokia veikėja išdarinėja su savo pacientais, jei tokių turi. Eilinės spekuliacijos, prielaidos ir jėgos kulto eskalacija. Visų priespaudos, engimo, neligybės formų įteisinimo alia teoretinis pagrindas. Veikėja, tyrinėjanti žmogų kaip kokią piktžolę, tarp kitų piktžolių. Toli eis VEIKĖJA.
VISI KOMENTARAI 3
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių