Quantcast

Tingulys: poreikis ar apsileidimas?

"Koks oras, tokia ir savijauta", – taip daugelis paaiškiname šiuo metų laiku dažnai apimančią apatiją, vangumą. Nors psichologė Jolanta Dzemedzionkienė sutinka, kad aplinka lemia savijautą, pagrindinėmis tokio sąstingio priežastimis ji įvardija persidirbimą ir elementarią tinginystę.

Perdegimo sindromas

"Persidirbimo, dar vadinamo perdegimo sindromu, ir tikrosios tinginystės tapatinti negalima – jų esmė kita. Pirmu atveju apatijos ir bejėgiškumo priežastis – nuovargis, išsekimas, atsiradęs dėl šiuo metu spartaus gyvenimo tempo, daug fizinių ir emocinių jėgų reikalaujančio darbo, begalės reikalų ir nežinojimo, kada sustoti. Taip gyvena darboholikai. Jų gyvenimo prasmė – darbas, visa kita – tuščias laiko švaistymas", – aiškina psichologė.

Ji atkreipia dėmesį, kad visiems taip gyvenantiems, net ir labai aktyviems, energingiems žmonėms ateina metas, kai jėgos išsenka. Organizmas turi savo poreikių, kurių ignoruoti nedera – reikia skirti laiko atsipalaiduoti, gerai išsimiegoti, kokybiškai pailsėti, pagalvoti apie atostogas, kurios buvo nukeliamos vis kitiems metams. Kai veiklus žmogus perdega, jis jaučiasi lyg iškritęs iš gyvenimo, natūralu, kad pradeda sau priekaištauti: kaltina bejėgiškumu, apsileidimu, tinginyste ir todėl išgyvena nuolatinę įtampą.

"Geriausi vaistai tokiai būsenai gydyti – efektyvus poilsis. Darboholikas turi rasti sau tinkantį atsipalaidavimo būdą", – sako J.Dzemedzionkienė. Ji pataria prisiminti jaunystės pomėgius, atrasti naują veiklą, susikurti linksmą tradiciją, į kurią galima  įtraukti šeimą ir draugus, pradėti šokti, sportuoti arba tiesiog pasilepinti tingiu laisvalaikiu skaitant knygą.

Tinginystės rūšys

Ko gero, esate girdėję vaikišką eilėraštuką: "Tingėti negarbinga, tingėti negražu, bet ėmė ir aptingo Jonukas (Tomukas, Agnytė, Vilnytė ir t.t.) pamažu". Nuo mažens mums diegiama, kad tinginystė – gyvenimo piktžolė, kurią reikia kuo anksčiau išrauti.

Priimta manyti, kad elementaraus tingėjimo priežastis – silpnas charakteris, organizuotumo stoka. Iš tiesų tikrieji tinginiai – žmonės, kuriems niekas nerūpi, niekas neįdomu ir jie nieko nedaro, kad situacija keistųsi į gerąją pusę. Tiesiog taip gyventi jiems patinka, labai patogu.

Užuot susikūrę sau mielą šventę, pasiduodame kitų nuomonei ir bandome tilpti į nežinia kieno nustatytus tobulų Kalėdų standartus, taip užsikraudami nereikalingą naštą.

Tinginystė gali būti fizinė ir dvasinė. Pastaroji – itin sunkus atvejis. Moksliniais tyrimais įrodyta, kad dvasinę tinginystę galima paveldėti, bet pagrindinės jos priežastys glūdi aplinkoje.

"Dvasinė tinginystė – auklėjimo padarinys, o kaltininkai – tėvai, kurie arba nemoka auklėti savo vaiko, arba patys yra apsileidę, – pabrėžia psichologė. – Blogiausia tai, kad ši tinginystės rūšis skatina kitą – fizinę tinginystę. Taip asmuo patenka į užburtą ratą, iš kurio ištrūkti reikia labai daug pastangų."

Pagrindinė fizinės tinginystės priežastis – fizinių jėgų pervertinimas: žmogus sau iškelia nepaprastai sunkią užduotį arba vienu metu bando įveikti daug darbų. Kai nesiseka, atsiranda psichologinė įtampa: aš jau nesu toks stiprus, gabus, esu nevykėlis."

"Tada ir nusvyra rankos, – sako J.Dzemedzionkienė. – Tokios būklės žmogui labai svarbi motyvacija. Didelius darbus reikia padalyti į atskirus etapus, dirbti tiek, kiek turite noro, įkvėpimo, fizinių resursų. Jokiu būdu neprievartaukite savęs. Išvydę teigiamus, nors ir nebaigto darbo rezultatus pajusite įkvėpimą – atsiras motyvacija, kuri pakels nuotaiką, skatins veikti ir fizinis tingulys pranyks."

Paskirkite sau prizą

Tinginystės rūšių yra kur kas daugiau. Ji gali apnikti tada, kai darbas, užsiėmimas žmogui neįdomus. Susidarius tokiai situacijai, prisiminkite, su kokiu noru kimbate į jums artimą, mielą veiklą, kaip įkvepia darbas, kuriame matote prasmę. Savimotyvacija – tai ginklas, kurio pagalba nesunkiai susidorosite su minėta tinginystės rūšimi: pagalvokite apie naudą, kurią patirsite atlikę šią užduotį, apdovanojimą, kuriuo save palepinsite, jei gerai ir laiku viską padarysite.

Šiuolaikinėje visuomenėje dominuoja gražaus, sėkmingo, geriausio, populiaraus žmogaus stereotipas. Bandymas atitikti šiam įvaizdžiui skatina kitą, ypač tarp jaunimo paplitusią nesėkmės baimę. Ją išgyvenantys žmonės nepasitiki savo jėgomis, gebėjimais, kompetencija arba yra perfekcionistai: nuolat jaučia nepasitenkinimą, nesitaiksto su konkurencija. Šios baimės priežastimi gali būti ir išorinis pasipriešinimas – jį gali sukelti savirealizacijos stoka darbe.

Nesėkmės baimę išgyvenantis asmuo iki paskutinės minutės stengiasi atidėti darbą ar užduotį ir kuo daugiau jis atidėlioja, tuo darbas atrodo sunkesnis. Pasak pašnekovės, skirtingos tingėjimo priežastys gydomos skirtingais būdais. Beveik visada būtina profesionali psichologo pagalba, tačiau labai svarbus ir paties žmogaus nusiteikimas.

"Sąmoningu užsispyrimu galite nugalėti net ir genetinį polinkį į tingumą. Priekaištauti sau nereikia – dirbkite su savimi. Frazė "aš privalau" būtinai turi turėti paaiškinimą, kodėl: dėl sveikatos, geresnio gyvenimo, atlygio, grožio ar pan. Sunkią ir atsakingą užduotį dalykite į mažesnius darbelius ir pirma imkitės tų, kurie įdomūs, malonūs. Darbe su savimi sėkmę lemia ir švarios, teigiamos mintys, puiku, jei jus palaikys, skatins artimieji", – aiškina J.Dzemedzionkienė.

Japoniškas sėkmės raktas

Darboholikai japonai naudoja efektyvią metodiką kovoti su pasyvumu, nuolatiniu darbų ir reikalų atidėliojimu kitai dienai. Tokijo universiteto psichologas, "Kaizen" instituto įkūrėjas Masaaki Imai tikina, kad kaizen metodas gali būti taikomas įvairiose gyvenimo ir verslo srityse. Smagiausia tai, kad treniruotė trunka vos minutę.

Japonų kalbos žodis kaizen susideda iš dviejų žodžių: "kai" reiškia "pokyčiai", o "dzen" – išmintis. Esmė: gyvenime būtini pokyčiai, tačiau ne spontaniški, o išmintingi, patikrinti laiko ir patirties. Pirmą kartą ši metodika Japonijoje pritaikyta po Antrojo pasaulinio karo, kai reikėjo greitai atkurti šalies ekonomiką, o pasaulyje išgarsėjo tik 1986 m. psichologui M.Imai detaliai aprašius ir išaiškinus kaizen filosofiją.

Jos pagrindas – vienos minutės principas: konkrečiu darbu ar veikla žmogus turi užsiimti kiekvieną dieną tuo pačiu metu 1 min. Jei pusvalandžio ar valandos trukmės užsiėmimą jis nuolat atidėliojo vis kitai dienai, tai 1 min. – itin trumpas laiko tarpas, kurį savo dienotvarkėje suras net ir labai užsiėmęs žmogus. Tiek laiko galės padirbėti ir užkietėjęs tinginys.

Frazė "aš privalau" būtinai turi turėti paaiškinimą "kodėl": dėl sveikatos, geresnio gyvenimo, atlygio, grožio ar pan. Sunkią ir atsakingą užduotį dalykite į mažesnius darbelius ir pirma imkitės tų, kurie įdomūs, malonūs.

Šokinėti per virvutę, kilnoti svarmenis, skaityti knygą užsienio kalba, atlikti tempimo pratimus, aptvarkyti kambarį – kai laikas ribotas, tik minutę trunkantys sunkūs darbai atrodo lengvai įveikiami ir teikia džiaugsmą bei pasitenkinimą, tad tingulį įveikti paprasta.

Kartu žmogus įveikia nepasitikėjimą savo jėgomis, pasyvumą, atsikrato kaltės, bejėgiškumo jausmo, mėgaujasi sėkme ir pergale. Teigiamos emocijos skatina užsiėmimą ilginti iki 2 min., paskui – 5 min., galiausia – iki pusvalandžio, valandos. Taip pamažu susiformuoja įprotis, ne tik keičiantis žmogaus charakterį, bet ir jo gyvenimą geresne linkme. Beje, kad naujas įprotis taptų gyvenimo dalimi, reikia laiko: net ir 90 dienų, mat daugeliui žmonių įprastų trijų savaičių nepakanka.


Kaip laimingai sulaukti Kalėdų

Šv.Kalėdos – bene laukiamiausia metų šventė, tačiau pasiruošimas jai reikalauja nemažai laiko ir pastangų. Nerimas dėl padidėjusio tempo darbuose, išaugusių išlaidų ir dovanų paieškų mus kaip reikiant išsekina. Neapkartinti šio laiko ir pasitikti šventes ramesniems ir laimingesniems padės trys taisyklės.

1. Šventė kaip iš atviruko: ar tikrai tokios reikia? Psichologė Inga Būdvytytė pastebi, kad didžiausia įtampa kyla dėl to, kad žmonės įsivaizduoja privalantys padaryti įspūdį kitiems. Užuot susikūrę sau mielą šventę, pasiduodame kitų nuomonei ir bandome tilpti į nežinia kieno nustatytus tobulų Kalėdų standartus, taip užsikraudami nereikalingą naštą. Bendrovės "Spinter tyrimai" atliktas tyrimas parodė, kad didžiajai daliai apklaustųjų (62 proc.) idealios Kalėdos – ramus laikas su artimaisiais besimėgaujant gardžiomis vaišėmis. Taigi, panašu, kad idealiai šventei susikurti reikia visai nedaug. "Problemas dažnai susikuriame patys, pamiršdami švenčių esmę – bendrystę ir buvimą kartu su artimaisiais. Todėl pirmiausia raginu ramiai įsivertinti savo prioritetus ir vertybes: norite jaukiai ir kokybiškai praleisti laiką su šeima ar surengti Kalėdas, pretenduojančias į žurnalų viršelius?" – retoriškai klausia I.Būdvytytė.

2. Neatidėliokime: ruoštis galime jau šiandien. Kalėdiniu laikotarpiu beveik pusei apklaustųjų (45 proc.) daugiausia nerimo kelia laukiančios išlaidos dovanoms, o trečdaliui – išlaidos šventiniam stalui. Jei norime šventes pasitikti nepavargę ir ramūs – reikėtų pasistengti planuoti. "Sudarykite pirkinių sąrašą, susiplanuokite, kiek ir kam galite išleisti – kokią pinigų sumą skirsite dovanoms ar Kalėdų stalui. Ką galima, įsigykite jau dabar, kad paskutinę minutę nereikėtų karštligiškai lakstyti po parduotuves nežinant, ko griebtis", – pataria psichologė.

3. Nepatrūkite: būtina pasidalyti darbais. Per Kalėdas artimieji vieni kitus nori matyti pailsėjusius ir laimingus, tad verta išnaudoti visas galimybes, kurios palengvintų šventinės ruošos procesą. Jei kažko nespėjame ar pastebėjome, kad ant savo pečių užsikrovėme per daug atsakomybių – paprašykime artimųjų pagalbos. "Požiūris į šventę yra susijęs su kiekvieno asmenine patirtimi, šeimos tradicijomis ir vertybėmis bei kiek Kalėdos buvo svarbios nuo mažų dienų, tad neskubėkite artimiesiems primesti savų taisyklių. Verčiau susėskite ir pasikalbėkite, kokių švenčių norite, ir kaip visi galite prie to prisidėti. Juk artimųjų bendrumas svarbus ne tik Kalėdų rytą, bet ir jam ruošiantis", – mano psichologė.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Galerijos

Daugiau straipsnių