Quantcast

Psichologė: kūdikio netekties skausmą gydo atvirumas

"Iš pradžių galvojau, kad didžiausios pagalbos reikia kūdikio netektį patyrusioms šeimoms, tačiau ilgainiui supratau, kad padėti reikia visuomenei. Mūsų žmonės bijo prašyti pagalbos ir atvirai kalbėti", – sako kūdikio netekusiems tėvams atsitiesti padedanti psichologė Kristina Navickienė.

Pati tai patyrė

Psichologė įsitikinusi, kad Lietuvoje per mažai kalbama apie kūdikio netektį, nes tai yra tabu. "Tai itin jautri ir asmeniška tema, su tuo susiję daug psichologinių iššūkių, o šeimai dažnai tiesiog gėda prisipažinti, kad juos užklupo tokia nelaimė. Man atrodo, kad taip yra dėl sovietinio palikimo, nes, kaip žinoma, tada vyravo požiūris išvis apie tai nekalbėti, tylėti ir slėpti. O apie tai reikia kalbėti, nes tai yra komplikuotas gedulas", – tikina psichologė K.Navickienė.

Moteris puikiai žino, ką reiškia kūdikio netektis, ir atvirauja, kad asmeninis išgijimo kelias buvo ilgas bei sudėtingas.

"Man pačiai prabilti viešai, kad netekau kūdikio, prireikė kelerių metų. Kai praėjo šešeri metai nuo netekties, aš dalyvavau meno terapijoje. Tada prasiveržę jausmai privertė suprasti, kad po tiek laiko aš vis dar nebuvau visiškai išgijusi. Įvyko lūžis ir padėti tokio pat likimo mamoms bei šeimoms tapo mano gyvenimo misija", – atvirauja K.Navickienė.

Žinoti, kaip elgtis

Psichologė tikina, kad netekus kūdikio labai svarbu ir pačiai, ir aplinkiniams mokėti tinkamai reaguoti, nes dažniausiai šį gedėjimą sunkina būtent aplinkinių nežinojimas, kaip elgtis. Žmonės iš šalies dažniausiai arba visiškai ignoruoja netekties faktą, lyg nieko nebūtų nutikę, arba užduoda skaudžiausius klausimus.

"Kaip ten atsitiko? O ar gydytojai žino priežastį? Štai tokius klausimus dažnai užduoda aplinkiniai, o kartais drąsina sakydami: nieko tokio, tu dar jauna, dar turėsi vaikų. Bet tai nėra tinkamas požiūris į netektį. Tokiu atveju geriau tiesiog pasakyti, kad nuoširdžiai užjaučiate", – pataria specialistė.

Pasak K.Navickienės, apie kūdikio netektį reikia kalbėti ir dėl esminės informacijos stygiaus. "2013 m. sukūrėme puslapį kudikionetektis.lt, kadangi tuo metu nebuvo jokios susistemintos medžiagos, kuri padėtų ir informuotų kūdikio netekusias šeimas. Man pačiai, kaip specialistei, susidūrus su tokia netektimi nebuvo į ką atsiremti ir trūko profesionalių žinių bei specialistų pagalbos. Šiame puslapyje mes dalijamės patirtimi ir informuojame, kad kūdikio netektį patyrę tėvai yra ne vieni ir gali kreiptis pagalbos", – pasakoja ji.

Jos dažnai klausia: nevaldomai verkiu – ar tai normalu? Aš jaučiu kaltę – ar tai normalu? Aš negaliu bendrauti su besilaukiančiomis ar vaikų turinčiomis mamomis – ar tai normalu? Į visus klausimus atsakau: taip, tai yra normalu.

Psichologė sako, kad ir šiandien gedinčios mamos nežino, kaip elgtis patekus į tokią situaciją ir yra kamuojamos įvairiausių klausimų. "Jos dažnai klausia: nevaldomai verkiu – ar tai normalu? Aš jaučiu kaltę – ar tai normalu? Aš negaliu bendrauti su besilaukiančiomis ar vaikų turinčiomis mamomis – ar tai normalu? Į visus klausimus atsakau: taip, tai yra normalu, ir tai ir yra komplikuotas gedėjimas", – patirtimi dalijasi K.Navickienė.

Kitokia praktika

Kūdikio netektį identifikuoti ir išgyventi padedantys judėjimai pasaulyje susikūrė apie 2000 m. JAV, Vokietijoje, Airijoje bei Australijoje buvo priimti įstatymai, įtvirtinantys ir atpažįstantys kūdikio netektį patyrusias šeimas.

"Dėl šių judėjimų spalio 15 d. yra įrašyta kaip Kūdikio netekties atminimo diena. Šie judėjimai suformavo tendenciją, kad reikia kalbėtis su tokiomis šeimomis, padėti joms, keisti gydytojų, visuomenės požiūrį. Pavyzdžiui, Kanadoje priėmus šių šeimų atpažinimo ir jiems teikiamos pagalbos potvarkį tokios specifikos klientų padaugėjo 300 proc.", – apie paramos svarbą kūdikio netekusioms šeimoms pasakoja K.Navickienė.

Lietuvoje situacija visiškai kitokia. Čia kūdikio kūnelis tėvams yra atiduodamas tik nuo 22 savaitės ir tik jei sveria ne mažiau kaip 500 gr, todėl atsisveikinti su savo mažyliu kartais tiesiog neįmanoma. O juk atsisveikinimas – svarbi teisingo gedėjimo dalis, padedanti įsisąmoninti netekties faktą.

"Labai skaudu, kad persileidimo atveju iki 22 nėštumo savaitės tie vaikeliai Lietuvoje laikomi medicininėmis atliekomis, kurios kažkur yra sudeginamos. Dabar Sveikatos apsaugos ministerija mums patvirtino, kad yra mėginama šiuos vaikelius kažkaip atskirti", – viliasi psichologė.

Ji pastebi daugybę kitų skirtumų: "Lietuvoje, gimus kūdikiui, medikai per mėnesį privalo jį aplankyti namuose. Užsienyje medikai privalo per mėnesį nuo kūdikio netekties namuose aplankyti šeimą. Lietuvoje gydytojai stebisi tokia praktika, nes nežino, ką turėtų pasakyti nuėję į tokius namus.

"Užsienyje ligoninės šioms šeimoms švenčių progomis ar vaiko netekties metinių proga siunčia palaikymo atvirukus. Svajoju, kad ir mūsų visuomenė kada nors bus tokia. Aš pati netekau dukrytės priešlaikinio gimdymo metu ir galiu guldyti galvą, kad niekas nežinojo jos vardo, nes jo nepaklausė. Jei ji būtų gimusi savaite vėliau, gal būtų išgyvenusi, ir tada jos vardą žinotų visi", – kalba JAV, Mičigane, gyvenusi K.Navickienė.

Trūksta solidarumo?

Pasak psichologės, nepaisant visų skirtumų, didžiausia problema Lietuvoje ta, kad čia nėra tinkamos pagalbos suteikimo ir tokių šeimų atpažinimo mechanizmo.

"Valstybinės institucijos dar ne visada atpažįsta šią problemą. Tam mums beveik neskiriama finansavimo, o mūsų parodyta iniciatyva ir mūsų bei rėmėjų lėšomis išleista dalomoji medžiaga net kai kurių ligoninių nepriimama. Mes išleidome 20 tūkst. lankstinukų, kuriuose yra svarbiausia pirminė informacija, galinti padėti kūdikio netekusiems tėvams. Platiname juos visose Lietuvos ligoninėse, poliklinikose, tačiau atsirado tokių, kurios jų nepriėmė, pavyzdžiui, dvi ligoninės – viena Kauno, kita Klaipėdos. Psichologai ligoninėse, jei ir teikia pagalbą, tai ji trumpalaikė. O kur eiti tokioms šeimoms išėjus iš ligoninės? Jos dažniausiai būna pasimetusios, likusios be tolesnės paramos", – pastebi specialistė.

"Šeimos manęs klausia, kodėl poliklinikose yra krūva informacijos apie tėvystės kursus ar žindymą, o net mažos žinutės, kur kreiptis netekties atveju, nėra niekur. Medikai nerimauja, neva nėščioji, pamačiusi tokį lankstinuką, gali susijaudinti. O persileidimai ir netektys ištinka kas ketvirtą Lietuvos šeimą", – problemas įžvelgia K.Navickienė.

Psichologai ligoninėse, jei ir teikia pagalbą, tai ji trumpalaikė. O kur eiti tokioms šeimoms išėjus iš ligoninės? Jos dažniausiai būna pasimetusios, likusios be tolesnės paramos.

Sugrįžti į gyvenimą

Kūdikio netektį daug mamų įvardija lakoniškai: tai pats didžiausias įmanomas skausmas. Psichologė pasakoja, kad kūdikio gimimas yra stebuklas ir nuo to momento, kai moteris sužino, kad yra nėščia, ji jau tampa mama.

"Tu iškart planuoji kitokį gyvenimą: galvoji apie būsimą vaiko darželį, nėštumo ir gimdymo atostogas, renki vardą, perki kraitelį. Kai kurios šeimos net keičia darbus, stato namus, važiuoja į kitus miestus, tad tokia netektis, nesvarbu, ar persileidimas, ar negyvagimis, tarsi ištraukia kilimą tau iš po kojų, o tu jautiesi taip, lyg kristum galva į žemę. Atrodo, kad visos svajonės sudūžta per kelias akimirkas. Atkurti gyvenimą ir svajoti iš naujo yra nepaprastai sunku", – atvirauja ji.

Pasak K.Navickienės, labai svarbu gydant netekties žaizdas teisingai gedėti, o gedėjimas priklauso nuo to, kaip stipriai buvo laukiama kūdikio. "Po tokios netekties labai sunku grįžti į namus, kuriuose yra vaikelio drabužėliai ar lovelė. Kartais tos nuoskaudos lieka visam gyvenimui. Yra mamų, kurios 25 metus negyja", – sako ji.

Tėčiams irgi skauda

Mokslininkai teigia, kad neįveikus gedulo kitus nėštumus lydi stiprus nerimas ir depresija. Yra daug gedėjimo etapų, kuriuos reikia išgyventi: šokas, neigiamos emocijos, derybos, depresija, liūdesys, sielvartas... "Visos šios emocijos nuolat kunkuliuoja, ypač – kaltės jausmas, o kartais ir pyktis ant gydytojų. Vis dėlto praktika rodo, kad apie 80 proc. atvejų nerandame priežasčių, kodėl įvyksta tokios nelaimės", – sako K.Navickienė.

"Jeigu mamos dažniau kreiptųsi pagalbos, visi daugiau apie tai kalbėtų, o visuomenė priimtų, kad persileidimas ir negyvagimis yra kūdikio netektis, su šiais išgyvenimais būtų daug lengviau susitaikyti, – neabejoja psichologė. – Moksliniai tyrimai įrodė, kad jei kūdikis buvo labai laukiamas, tuomet nesvarbu, ar mama jo neteko šeštą nėštumo savaitę, ar jau po gimdymo."

Dažnai po kūdikio netekties visas dėmesys sutelkiamas į mamą, tačiau, pasak specialistės, tėtis taip pat jaučia didžiulį skausmą.

"Tėčiai jaučia didelį bejėgiškumą, kad negalėjo ir vis dar negali nieko padaryti. Be to, vyrai nelinkę atvirai rodyti savo išgyvenimų, todėl jiems dažnai pasireiškia psichosomatinių sutrikimų, pradeda pulti ligos, nes sielvartas, kuris yra užrakinamas viduje, niekur nedingsta", – kalba K.Navickienė.



NAUJAUSI KOMENTARAI

violeta

violeta portretas
Tikra kvaisa mokina puskvaises.Visos tokios tikincios, o Dievo apvaizda pamirsta...
VISI KOMENTARAI 1

Galerijos

Daugiau straipsnių