– Tyrimas rodo, kad netikėtai laimėję tūkstantį eurų vos 2 proc. lietuvių juos išleistų pramogoms. Didžioji dalis apklaustųjų neplanuotas pajamas skirtų kasdienei veiklai. Labai nedaug paimtų ir įsigytų seniai norimą prekę. Kaip vertinate tokią situaciją?

– Tai maža žmonių dalis, bet, kita vertus, reikia išsiaiškinti, ką lietuviai laiko pramogomis. Tai labai svarbu. Jei pramoga yra kažkur nueiti prisivalgyti ar prisigerti, labai smagu, kad tautiečiai tam nemėto pinigų, bet, jei, pavyzdžiui, jie neskiria pinigų savo poilsiui, tai yra blogai.

– Ar toks skaičius byloja apie žemą mūsų pragyvenimo lygį? Galbūt tai rodo, kad žmonės labai taupūs, nes išgyvena nepriteklių ir tas tūkstantis eurų jiems būtų didžiulė paskata patenkinti kasdienius poreikius, susimokėti skolas?

– Manau, kad mes pernelyg verkiame apie tą trūkumą. Nemeluokime sau – nesame tokie skurdžiai. Gal verta nuvažiuoti į kai kurias pasaulio šalis ir pamatyti, kas iš tikrųjų yra vargas ir skurdas. Manau, kad yra tiesiog noras padejuoti. Mes mėgstame dejuoti. Tai tarsi mūsų tautinis bruožas. Iš kitos pusės, jei žmonės taupūs ir taupo pinigus, nešvaisto jų bet kam, tai irgi labai puiku.

– Kasdien važiuodamas į darbą ir šiaip savo aplinkoje pastebiu, kad yra žmonių, kurie tiesiog priversti labai daug dirbti. Jų pajamos mažos, sunku išlaikyti šeimą. Ar kaip nors įmanoma rasti balansą tarp to, kad darbas teiktų bent kažkokį malonumą, o ne tik kančią?

– Visiškai to nesuprantu. Manau, jei žmogus kalba, kad darbas yra kančia, tai yra rimta žmogaus problema. Vadinasi, žmogus negali nusistatyti sveiko, jį tenkinančio santykio su darbu. Tada jis turėtų savęs klausti – ko aš iš tikrųjų noriu – ir siekti tuos norus realizuoti, bet kentėjimas, kurį nuolat deklaruoja, tikrai yra nesveikumas. Galima netgi galvoti, kad žmogus iš viso šitaip supranta gyvenimą. Gal jam gyvenimas yra ašarų pakalnė, bet tai netiesa.

Kita vertus, jei žmogus nuolat dirba ir negali sustoti, gali būti kelios priežastys, pavyzdžiui, narcisizmas, kai žmogus įsivaizduoja, kad be jo pasaulis sustos, nes jis yra visa ko centras. Arba tai godumas – jis mano, kad, jei valandai atsitrauks, nebeuždirbs arba praleis ką nors labai įdomaus. Žmogus labai nesaugus, jis mano, kad visas gyvenimas sugrius, jei jis minutei paliks tą darbą. Galų gale, žmogus gali būti tiesiog kvailas – jis nesupranta, kad nuvarytus arklius nušauna.

– Ką tokiu atveju daryti? Kreiptis į specialistus? Juk tikrai nejuokinga, jei nuolat patiriama įtampa, darbas nepatinka, bet jauti atsakomybę?

– Jei žmogus nuolat pergyvena, tikrai čia yra ne darbas ir ne santykiai, ir ne dar kažkas yra kalti. Kažkokia problema slypi pačiame žmoguje. Jei jis neranda atsakymo į šį klausimą, jam reikia ieškoti specialistų pagalbos.

Jei kalbame apie tai, kad jis kartais jaučia įtampą darbe, tai yra natūralus dalykas. Mes kartais susiduriame su rimtomis užduotimis, kliūtimis ir mums reikia įtempti visas savo pajėgas, bet žmogus tiesiog turi draugauti su darbu, jam turi būti įdomu tai, ką jis daro. Jei jis daro tai, kas jam neįdomu, tegul jis ten nebūna, ieško kitos vietos ir jis ją tikrai suras. [...] Pirmiausia aš turiu žinoti, ko aš noriu. Jei darau to savęs nepaklausęs, man bet kas bus neįdomu.

[...]

Vis girdžiu tokį visišką bejėgiškumą – pusė Lietuvos priversta dirbti nemėgstamą darbą. Tai tikrai negerai. Kodėl žmonės neieško to darbo, kuris jiems patiktų? Iš tikrųjų yra galimybė pasirinkti. Mes juk nesame vergai, prikaustyti grandinėmis.

Sakoma, kad darbas turi būti malonumas, bet tai negali būti toks malonumas, kai sėdi apsalęs iš laimės. Malonumas ateina iš to, kad pasieki kažkokį rezultatą, išsikeli tikslą ir tau pavyksta jį įgyvendinti, gerai susibendrauji su vienu ar kitu klientu, žmogumi. Tai yra malonumas. Nežinau, ar gali būti toks malonumas, kaip motinos įsčiose.

Turėtume pamąstyti, ko tikimės iš darbo. Ar norime tik pinigų, ar kažkokio kitokio pasitenkinimo? Jei norime kitokio pasitenkinimo – kokio. Kita vertus, ką galime duoti tam darbui, kad ir kitiems žmonėms būtų smagu nuo mūsų buvimo tame darbe? Čia kyla labai daug klausimų.