Per pastarąsias kelias savaites žiniasklaidoje pasirodė daug pranešimų apie nepilnamečių savižudybes. Tačiau specialistai teigia, kad tokių atvejų pagal statistiką nei daugėja, nei, deja, mažėja.

Nuo šių metų pradžios veiklą pradėjusio Savižudybių prevencijos biuro laikinasis vadovas Vaidotas Markevičius pastebi, kad laiku pagalbos nesulaukę į didelės rizikos grupę patenka tie vaikai, kurie patiria patyčias ar stokoja gero, šilto bendravimo ir palaikymo šeimoje. Vis didėjančia rizikos grupe tampa pagyvenę žmonės. Vidutinė gyvenimo trukmė nuolat ilgėja, o kartu daugėja pagyvenusių žmonių, kurie yra likę vieniši ir niekam nereikalingi.

– Kiek darbuotojų dabar dirba biure, kokios jų pareigos? Ar planuojama, kad netolimoje ateityje bus įdarbinta daugiau žmonių?

– Valstybinio psichikos sveikatos centro Savižudybių prevencijos biure šiuo metu dirba penki specialistai: psichologai, psichiatrai, socialiniai darbuotojai. Kiekvienas iš jų turi didelę patirtį dirbant su aukštos suicidinės rizikos asmenimis, taip pat su žmonėmis, patyrusiais krizes, smurtą, gyvenančiais socialinės rizikos aplinkoje ir panašiai.

– Kas realiai bus daroma? Kokie yra pagrindiniai biuro tikslai?

– Biuro veiklos tikslas – nuosekliai užsiimti savižudybių situacijos analize, rizikos veiksnių nagrinėjimu, informacijos savižudybių prevencijos, intervencijos ir postvencijos klausimais teikimu visoms suinteresuotoms institucijoms. Pagrindinės biuro funkcijos – rinkti, analizuoti, apibendrinti informaciją apie savižudybes, jas nulemiančius rizikos veiksnius, teikti ją visuomenei ir suinteresuotoms institucijoms, teikti siūlymus savižudybių prevencijos ir postvencijos klausimais, vykdyti mokymo ir šviečiamąją veiklą.
Savižudybių problematika yra daugiaplanė, apimanti pačias įvairiausias gyvenimo sritis, todėl vienas svarbiausių numatytų darbų – susisteminti informaciją apie pagrindinius rizikos veiksnius, jų paplitimą ar paplitimo netolygumus.

– Kokios, jūsų manymu, Lietuvoje yra didžiausios spragos savižudybių prevencijos srityje?

– Viena pagrindinių ankstesnių Lietuvos sveikatos programų įgyvendinimo nesėkmių buvo darnaus bendradarbiavimo sprendžiant visuomenės sveikatos klausimus stoka. Lig šiol net tarp specialistų neretai vyrauja požiūris, kad savižudybės yra medicininė (o iš esmės – psichiatrijos) problema. Tačiau jeigu labiau įsigilinsime į savižudybės rizikos veiksnius, pamatysime, kad psichikos liga yra tik vienas iš rizikos veiksnių ir toli gražu ne svarbiausias.

Dažnai medikai susiduria jau su padariniais, kai pagalbą reikia teikti bandžiusiajam nusižudyti arba jo šeimos, artimos aplinkos nariams. Todėl įvairių sričių šalies institucijos, sveikatos priežiūros įstaigos, nevyriausybinės organizacijos, mokslo įstaigos turi matyti aiškų vaizdą. Koks platus yra savižudybių rizikos veiksnių spektras, kokios paslaugos šiuo metu yra teikiamos, ar jos nedubliuoja viena kitos, kur yra spragos ar savižudybių prevencijos nesėkmių priežastys. Savižudybių prevencija bus veiksminga, jeigu bus vykdoma nuolat ir ne vienus metus, pakankamai finansuojama ir koordinuojama tarp institucijų ir organizacijų.

– Ar galima tad teigti, kad Lietuvoje, nekalbant apie labiau pasiturinčius žmones, psichologinė pagalba yra prieinama? Juk efektyvi, savalaikė psichologinė pagalba galima lankantis pas specialistą bent porą kartų per savaitę. Privačiai tai kainuoja tiek, kad labai retas galėtų sau tai leisti, o viešųjų paslaugų sektoriuje tokie vizitai įmanomi maždaug kartą per mėnesį.

– Tiesioginės psichologinės pagalbos prieinamumas vis dar išlieka problemiškas, ir ypač regionuose bei kaimo vietovėse. Didesniuose šalies miestuose psichologinė pagalba yra pasiekiama kur kas lengviau. Ją galima gauti nemokamai Psichikos sveikatos centruose, asmens sveikatos priežiūros įstaigose, mokyklose ir kitose ugdymo įstaigose. Plečiamas ir prie gyventojų artinamas asmens sveikatos priežiūros įstaigų tinklas. Per kelerius pastaruosius metus Lietuvoje pradėjo veikti net 27 psichiatrijos dienos stacionarai, penki krizių intervencijos centrai didžiuosiuose miestuose. Šiose įstaigose psichologinė, kita nemedikamentinė pagalba yra taikoma labai plačiai.

Psichologinė pagalba yra neatsiejama kompleksinės pagalbos dalis ir visuose psichiatrijos stacionaruose. Bėda ta, kad psichikos sveikatos centruose psichologai kol kas dirba labai dideliu krūviu, aptarnauja daug gyventojų ir todėl negali teikti reguliarios ilgalaikės psichologinės pagalbos, kurios dažnai reikia ne vienam pacientui. Tiesa, šiuo metu aptarnaujamų gyventojų skaičius, skirtas vienam psichologo etatui, sveikatos apsaugos ministro įsakymu yra sumažintas per pusę, bet šis normatyvas įsigalios tik 2016 m. sausio 1d. Iš kitos pusės, net ir dabar esantys psichologo etatai, ypač tolimuose, nedideliuose rajonuose, yra neužimti. Anoniminė pagalba taip pat yra teikiama tiek telefonu, tiek internetu.

– Į kurią rizikos grupę – vaikų, bedarbių, kaimo ar miesto gyventojų, kitų, jūsų vertinimu, dabar reikėtų orientuoti didžiausias prevencines priemones? Kodėl?

– Siekiant mažinti savęs ir kitų naikinimo mastus, kiekviena grupė yra svarbi, ir prevencinės priemonės turi būti taikomos atsižvelgiant į amžių ir socialinį sluoksnį. Pagrindinės prevencijos priemonės yra skirtos didesnės rizikos asmenų grupėms: patiriantiesiems patyčias, psichologinį, seksualinį ar fizinį smurtą, sergantiesiems psichikos ligomis, depresija, priklausomybėmis, praradusiesiems darbą, būstą, šeimą, patyrusiesiems didelių materialinių nuostolių, vaikams ir paaugliams, augantiems socialinės rizikos šeimose.

– Kurių rizikos grupių statistika pastaraisiais metais blogėja ir dėl ko?

– Kaip jau minėjau, į savižudybę daugiau yra linkę asmenys, patyrę prievartą, smurtą, artimų žmonių netektį, gyvenantys skurde, susidūrę su dideliais finansiniais sunkumais – praradę darbą, prasiskolinę bankams, o kartais dėl to praradę ir gyvenamąjį būstą. Dažnai šių situacijų palydovu tampa alkoholis, kuris dar labiau didina savižudybių riziką.
Vis didėjančia rizikos grupe tampa pagyvenę žmonės. Negali būti pamiršti ir vaikai, patiriantys patyčias, stokojantys šilto bendravimo šeimoje, o kartais netgi patiriantys tiek fizinį, tiek psichologinį smurtą savo artimoje aplinkoje. Beje, psichologinis smurtas dažnai yra kur kas labiau traumuojantis ir paliekantis gerokai didesnius randus širdyje nei fizinis smurtas.

Psichologinė pagalba

Psichologinės pagalbos telefonai (pokalbiai 8 800 linija yra nemokami):
Vaikų linija www.vaikulinija.lt – 116 111
Jaunimo linija www.jaunimolinija.lt – 8 800 28 888
Vilties linija, psichologinė pagalba suaugusiesiems www.kpsc.lt – 8 800 60 700
Pagalbos moterims linija – 8 800 66 366
Linija Doverija (pagalba teikiama rusų kalba) – 8 800 77 277
Dingusių žmonių šeimų paramos centras – 8 800 26 161; (8 5) 2773135
Psichologinė pagalba internetu:
http://www.vaikulinija.lt
http://jppc.lt/draugas
http://paklausk.kpsc.lt
kasnutiko@yahoo.com