Ką daryti, kai nerimauja vaikai?

Vasaros atostogoms artėjant į pabaigą daugelis vaikų, kartu ir jų tėvai, pradeda vis daugiau nerimauti, kaip vaikams seksis mokykloje. Tėvams svarbu prisiminti ir pasakyti vaikams, kad nerimas yra natūrali reakcija į laukiančias permainas. Šios permainos neatrodys tokios bauginančios, jeigu tėvai galėtų skirti daugiau laiko pokalbiams su vaikais apie mokykloje laukiančius iššūkius.

Konsultuotis atvyko tėvai su 8-erių metų dukra, kuri dėl baimę ir nerimą keliančių minčių ("O kas, jei... mane pykins / aš vemsiu / užspringsiu") darėsi vis uždaresnė, be mamos nebeišeidavo į kiemą, o vėliau ir į mokyklą. Anksčiau buvusi drąsi ir smalsi mergaitė po įvykio, kai apsivėmė mokykloje, ėmė vis labiau nerimauti, vengė likti be artimųjų, ypač be mamos, vis mažiau išeidavo iš namų. Vėliau atsirado baimė eiti į mokyklą, nes gali supykinti, gali vemiant uždusti. Nerimui stiprėjant mergaitė nustojo lankyti mokyklą. Prasidėjus vasaros atostogoms mergaitė pasijuto geriau, o po kelių savaičių nerimas pasireikšdavo tik trumpais epizodais prieš miegą. Vasaros atostogoms baigiantis mergaitė, o ir jos tėvai pradeda vis labiau nerimauti dėl mokyklos, jai vis dažniau kyla minčių "o kas bus, jei..."

Reakcija į kylančią grėsmę

Nerimas yra įprasta žmogaus reakcija į kažką pavojingo ar bauginančio. Gebėjimas pamatyti potencialų pavojų sau ar aplinkai yra tikrai sveika prisitaikymo išlikti gyvam savybė. Būtent neigiamos informacijos, potencialios grėsmės pastebėjimas ir padeda išlikti.

Tačiau nerimas tampa problema, kai atsiranda be realios grėsmės, netikėtu laiku, kartojasi ar ilgai išlieka. Vaikams, kaip ir suaugusiesiems, stiprus nerimas yra labai nemaloni būsena.

Vaikams nerimas dažnai kyla be jokios jiems įsimintinos ar atpažįstamos priežasties. Emociniai patirties išgyvenimai, ypač kai jie susiję su baime ar bejėgiškumu, glūdi galvos smegenų dalyje, vadinamoje migdoliniu kūnu. Ši smegenų dalis atsakinga už reakciją į kylančią grėsmę. Panaudodamas turimą emocinę atmintį galimam pavojui atpažinti migdolinis kūnas tikslingai formuoja elgesio reakciją. Jei migdolinis kūnas nustato pavojų, jis trumpiau nei per dešimtadalį sekundės duoda fiziologinį atsaką, kaip tvarkytis su grėsme – kautis ar pabėgti (vengti). Fiziniai nerimo simptomai – stiprus širdies plakimas, plazdėjimas pilve, prakaitavimas, raumenų įtampa, drebulys, veido paraudimas, pykinimas – gąsdina vaiką ir tėvus, tačiau kiekvienas iš jų atspindi sveikas smegenų ir kūno reakcijas. Būtent taip ir turi žmogus reaguoti į galimą grėsmę.

Migdoliniame kūne emociniai prisiminimai nėra saugomi kaip vaizdai ar žodžiai, bet kaip emocinė būsena. Ir tai yra viena priežasčių, kodėl nerimas yra toks bauginantis. Vaikas nesupranta ir neprisimena, kas sukėlė jam nerimą. Jam atrodo, kad aplinkoje nėra jokio konkretaus atpažįstamo grėsmę keliančio veiksnio, bet emocinė ir fiziologinė patirtis bei kylančios mintys sukelia vaikui pavojaus ar nelaimės nuojautą. Pavienės, tačiau vaiką bauginančios mintys, "kas, jei", tokios kaip "kas, jei mokykloje atsitiks kažkas blogo, pavyzdžiui, pasidarys bloga, silpna, pykins", iš pradžių tik trumpam sukelia baimę ar nerimą. Laikui bėgant, jei vaikas nesugeba nuraminti šių minčių, nerimas gali stiprėti ir tapti nuolatine būsena arba peraugti į nuolatines baimes, vadinamas fobijomis.

Norėdami apsisaugoti nuo nerimą keliančių situacijų vaikai dažnai renkasi vengimo taktiką. Pradžioje tėvams šis būdas gali atrodyti tinkamas. Iš tiesų vengimas tam tikrą laiką gali padėti, nes išvengdamas stresinių situacijų vaikas jaučiasi geriau. Kartu šis būdas yra apgaulingas, nes vaikai mano, kad tai yra vienintelis būdas valdyti nerimą. Tačiau tik taip mėginant valdyti nerimą vaikui gali kilti didelių sunkumų, pavyzdžiui, norėdamas išvengti nerimo, vaikas nustoja eiti į mokyklą.

Panašiai atsitiko ir šiai aštuonmetei mergaitei. Ji netikėjo, kad pati gali suvaldyti savo nerimą, nes žinojo tik vieną būdą – vengimą. Tėvų pastangos įtikinti dukrą, kad mokykloje jai nieko blogo nenutiks, nepadėjo. Mintys "kas bus, jei mokykloje vėl pykins" keldavo nuolatinį nerimą, o baimė, kad ji negebės susitvarkyti su nerimu, jį dar labiau sustiprindavo. Todėl ji pasirinko vienintelį jai žinomą būdą pasijusti saugiai – neiti į mokyklą.

Kaip tėvai gali padėti?

Pirmiausia tėvai turėtų nusiraminti. Tik tada galės padėti vaikui nurimti. Kai tėvai ramiai reaguoja į vaiko nerimą, vaikas jaučiasi saugus ir greičiau nusiramina.

Sveikiausias būdas nuraminti stiprius jausmus yra juos įvardyti.

Ko apimtam nerimo vaikui reikia labiausiai – tai tėvų supratimo. Todėl tėvai neturėtų sakyti vaikui "nebijok, viskas bus gerai", nes tokie pasakymai nepadeda. Kaip jau buvo minėta, nerimas yra sveika organizmo reakcija į pavojų ir nesvarbu, koks jis – tikras ar įsivaizduojamas. Nerimas yra instinktyvi organizmo reakcija į grėsmę, todėl nerimo užvaldytam vaikui yra sunku priimti bet kokį tėvų paaiškinimą ar mėginimą nuraminti. Naudingiau paklausti vaiko, ką jis tuo metu jaučia. Nes sveikiausias būdas nuraminti stiprius jausmus yra juos įvardyti. Vaikai ne visada gali įvardyti savo jausmus ar nusakyti emocinę būseną. Jei vaikui pačiam sunku papasakoti, kaip jis jaučiasi, tėvai gali vaikui padėti, pateikdami pavyzdžių: ar jautiesi taip, tarsi labai greitai bėgtum laiptais ir nejaustum pagrindo po kojomis? Ar dabar tu jautiesi taip, lyg pilve drugeliai plazdėtų? Galėdamas pasikalbėti apie savo patiriamus išgyvenimus vaikas jaus, kad tėvai jį supranta.

Svarbu, kad tėvai suprastų ir perduotų žinią vaikui, jog nerimas yra įprastas ir normalus jausmas. Tačiau būna situacijų, kai nerimas sustiprėja, pavyzdžiui, dėl ko nors išsigandus, atsidūrus vienam nepažįstamoje aplinkoje ar susitinkant su nepažįstamais žmonėmis, pradedant lankyti naują mokyklą, prieš atsiskaitymą ar kontrolinį. Kartais nerimas gali kilti ir be jokios aiškios priežasties. Taip nutinka daugeliui suaugusiųjų ir vaikų. Tyrimai atskleidžia, kad vienas iš aštuonių vaikų yra patyręs stiprų nerimą.

Vaikams reikia paaiškinti

Tėvai turėtų supažindinti vaiką, kodėl taip sunku ištverti nerimą. Specialistai pataria, kaip vaikui galima paaiškinti.

Nerimą patiria daugelis vaikų ir suaugusiųjų, tačiau kiekvienam jis gali pasireikšti skirtingai. Kiekvieno žmogaus smegenyse yra tam tikra dalis, vadinama migdoliniu kūnu, kuri įsijungia tuomet, kai atsiranda pavojaus ženklai. Jis tarsi karys, kuris nori tave apsaugoti. Migdolinio kūno darbas yra pasiruošti pabėgti nuo pavojaus arba kovoti su juo. Kai jis mano, kad tau kilo pavojus, tuomet nedelsdamas per tam tikras medžiagas suteikia tavo kūnui jėgos ir greičio, kad taptum stiprus ir greitas. Visa tai įvyksta labai greitai ir automatiškai. Migdolinis kūnas negalvoja ir jam nereikia laiko įsitikinti, ar pavojus tikras, ar tik tavo įsivaizduojamas. Jis tave skatina veikti, bet ne mąstyti.

Pavyzdžiui, jeigu tau nutinka kažkas pavojingo, tarkim, užpuola šuo – reikia pabėgti nuo jo. Tada migdolinio kūno suteikta jėga ir greitis tau gali labai padėti. Tačiau migdolinis kūnas negali atskirti tikro pavojaus, kuris gali pakenkti kaip, pavyzdžiui, piktas šuo, nuo įsivaizduojamo, pavyzdžiui, baimės, kad mokykloje tau pasidarys bloga. Netikras ar įsivaizduojamas pavojus yra tik tavo mintyse ir tau nereikia nei bėgti nuo jo, nei su juo kovoti. Tada tau nereikia tos energijos, kurią suteikė migdolinis kūnas. Visa ši didžiulė neišnaudota energija ir yra tavo nerimo priežastis. Tuomet:

– Pasikeičia tavo kvėpavimas – pradedi kvėpuoti greitai ir po mažai įkvėpdamas oro, nes organizmas daugiau skiria energijos raumenims, kurie skirti pabėgti arba kovoti. Tu gali jausti, kad tau yra sunkiau kvėpuoti nei įprastai, trūksta oro, kraujas suplūsta į veidą ir jis įkaista.

– Tavo kūne padidėja deguonies kiekis, todėl gali jausti svaigimą, o širdis ima plakti greičiau, nes turi deguonį paskirstyti po visą kūną. Dėl sustiprėjusio širdies plakimo gali pajausti šleikštulį.

– Rankų ir kojų raumenys įsitempia, o kūnas pradeda prakaituoti.

– Virškinimo organai taip pat dalyvauja, atiduodami visą energiją kojų ir rankų raumenims. Dėl to gali džiūti burna, pilve atsirasti drugelių plazdėjimo pojūtis, tave gali supykinti ir gali atrodyti, kad tuoj vemsi.

Būdai nusiraminti

Tėvai galėtų pamokyti vaiką nusiraminimo būdų. Pavyzdžiui:

– Išmokyti giliai ir lėtai kvėpuoti. Stiprus, gilus kvėpavimas padeda atsipalaiduoti. Atsipalaidavimas sumažins kraujospūdį, širdies susitraukimų dažnį ir pulsą. Geriausiai kvėpavimo pratimų mokyti vaiką jam esant ramybės būsenos.

– Atrasti situacijas, kuriose vaikui pavyko nugalėti baimę ar nerimą. Aptarti, ką tuomet vaikas darė kitaip? Ką galėtų išbandyti kitą kartą? Kas jam tada padėjo nusiraminti?

– Malonūs prisiminimai taip pat veikia raminamai. Tėvai galėtų padėti susikurti vaikui malonų prisiminimą, kurį galėtų panaudoti nerimui suvaldyti.

– Vaikus ramina ir žinojimas, kad jie yra stiprūs ir patys gali valdyti savo nerimą, tik kartais tiesiog išsigandę tai pamiršta. Tėvai turėtų nuolat jiems priminti, kad jie yra stiprūs ir gali savo nerimą valdyti.

– Tėvai galėtų išmokyti vaiką atlikti raminantį vaizduotės pratimą. Vaikas turėtų užmerkti akis, giliai kvėpuoti ir įsivaizduoti, kad jaučiasi ramus. Svarbu vaikui pasakyti, kad jis neturi dabar jaustis ramus, bet turi tik įsivaizduoti, kaip būtų, jeigu jis jaustųsi ramus. Kaip jis tada elgtųsi? Ką tada pastebėtų? Ką galvotų? Kaip jo kūnas reaguotų, jeigu jis jaustųsi ramus? Kaip būsena skirtųsi, jeigu jis būtų neramus? Tokie pratimai padeda vaikams suprasti, kad jie gali valdyti savo jausmus.


Šiame straipsnyje: mokyklanėrimasvaikai

NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių